Ludwig von Mises enciklopedijos straipsnis „Markt“ (Rinka) apibrėžia rinką kaip procesą, per kurį darbo pasidalijimo ūkyje gamyba pakreipiama pagal neatidėliotiniausius vartotojų poreikius. Vedamoji tezė yra vartotojų suverenumas: pelnas ir nuostolis nukreipia disponavimą gamybos priemonėmis į rankas tų, kurie jas tikslingiausiai panaudoja vartotojų tarnybai. Šešiuose skyriuose Mises nagrinėja rinkos procesą, monopolį ir konkurenciją, spekuliaciją kaip pamatinį viso ūkininkavimo bruožą, visų dalinių rinkų vienovę (vertybinių popierių birža, darbo rinka), pelną ir nuostolį kaip prisitaikymo reiškinį stacionariosios pusiausvyros atžvilgiu bei pajamų ir turto nelygybę kaip vartotojų elgsenos rezultatą. Jis atsiriboja nuo intervencionistinių ir socialistinių pozicijų bei polemizuoja su Keynes visiško užimtumo politika ir su „Komunistų manifesto“ reikalavimais. Pabaigą sudaro literatūros sąrašas.
Rinkos procesas
„Rinka“ nacionalinė ekonomija vadina procesą, kuriuo darbo pasidalijimu pagrįstoje ūkio sistemoje, kuri remiasi privačia gamybos priemonių nuosavybe (rinkos ūkis), gamyba nukreipiama tais keliais, kuriais ji geriausiai patenkina pačius neatidėliotinus vartotojų poreikius.
Vartotojai yra suverenūs. Pirkdami arba susilaikydami nuo pirkimo, jie sprendžia dėl verslininkų pelno ar nuostolio. Pelnas ir nuostolis nukreipia teisę disponuoti gamybos priemonėmis į rankas tų, kurie moka jomis tikslingiausiai naudotis vartotojų labui. Gamybos priemonių nuosavybė rinkos ūkyje tam tikra prasme yra visuomeninis įgaliojimas, kuris atimamas iš įgaliotinio, jei jis nepaiso kiekvienąkart gaunamų savo užsakovų – vartotojų – nurodymų.
Verslas yra pelningas, jei tarnauja geriausiam įmanomam vartotojų aprūpinimui. Jis yra nepelningas, jei vartotojai pirmenybę teikia kitokiam atitinkamų gamybos priemonių panaudojimui. Priešpriešos tarp pelningumo ir našumo konstravimas yra beprasmis tol, kol liekama rinkos ūkio rėmuose ir kol nekvestionuojamas vartotojų suverenitetas. Kas pelningą verslą vadina neproduktyviu, tas savo paties nuomonę apie tai, kas turėtų būti gaminama ir vartojama, iškelia aukščiau rinkos dalyvių nuomonės. Jis prisiima sau teisę geriau žinoti, kas vartotojams naudinga, negu jie patys tai žino. Tuo savo asmeninei nuomonei jis suteikia tokį pavidalą, kad ji atrodo kaip visuotinai galiojanti tiesa ir gyvenimo taisyklė. Reikalaudamas, kad valstybės valdžia imtųsi prievartos priemonių, idant įgyvendintų našumą prieš vien tik pelningumą, jis tyliai prielaidauja, jog visų sprendimai apie tai, kas yra produktyvu ir kas ne, sutampa ir kad jo paties supratimas bus ir valdžios supratimas.
Aprašant rinkos vyksmus įprasta kalbėti apie laisvą ekonominių jėgų žaismą. Kitas vaizdinys, dažnai naudojamas rinkai apibūdinti, yra automatika. Tariamai aklai veikiančiai automatikai priešpriešinamas sąmoningas išmintingai planuojančios valdžios įsikišimas. Tokie metaforiniai posakiai užtemdo reikalo esmę. Visi rinkos reiškiniai yra visų tų, kurie nori rinkoje pirkti ar parduoti, pastangų kuo geriau patenkinti savo poreikius rezultatas. Klaidinga šiuos individų veiksmus apibūdinti kaip nesąmoningą elgesį, priešpriešinant juos sąmoningam valdžios įsikišimui.
Žmonės ir savo ūkinėje veikloje bei neveikloje nėra neklystantys. Kiekvienam leista peikti savo artimųjų elgseną – tarkim, jų polinkį į alkoholinius gėrimus, abejotino pobūdžio pasirodymus, imtynių ir bokso kovas ir panašiai – ir mėginti įtikinti juos išmintingiau naudoti savo lėšas. Tačiau problemų, kylančių iš žmogaus proto nepakankamumo, jokiu būdu neišsprendžiama pakeičiant rinką planiniu ūkiu ir pajungiant individus valdžios globai. Ir karaliai, vadai bei valdininkai yra žmonės ir gali klysti. Laisvė, kurią rinka suteikia atskiram žmogui, metafiziniais samprotavimais gali būti suabejota. Tačiau poreikių tenkinimo srityje ji įkūnija laisvės idealą, kuris sudaro Vakarų kultūros esmę ir iš esmės atskiria ją nuo orientalinio gyvenimo būdo. Šia prasme rinka, kurią galiausiai valdo vartotojai, yra esminis šiuolaikinės visuomeninės santvarkos ir kultūros elementas.
Valstybinės ir savivaldybių įmonės, veikiančios visuomeninės santvarkos, kuri šiaip jau remiasi privačia gamybos priemonių nuosavybe, rėmuose, nuo rinkos priklauso lygiai taip pat kaip privačios įmonės. Jos turi įsilieti į rinkos apyvartą kaip pirkėjos (žaliavų, pusgaminių, įrankių ir darbo) ir kaip pardavėjos (prekių ar paslaugų) ir, norėdamos išsilaikyti, turi stengtis gauti pelno bei vengti nuostolių. Mėginimai sušvelninti ar pašalinti šią priklausomybę dengiant viešųjų įmonių veiklos ir kapitalo nuostolius dotacijomis iš mokesčių pinigų tik perkelia rinkos reakcijos taikinį. Mat ne mokesčius renkanti valstybė, o rinkos mechanizmas sprendžia, ką galiausiai apsunkina rinkliava ir kaip ji veikia gamybą, gėrybių aprūpinimą, kapitalo tvarkymą bei pajamų formavimąsi. Taip ir čia įsigalioja pirkėjų suverenitetas bei rinkos dėsnių neišvengiamumas. Kalbant apie privačiai kapitalistinį ir valstybinį liaudies ūkio sektorius, nevalia pamiršti, kad ir valstybinis sektorius priklauso nuo rinkos.