Frank Albert Fetter

Frank A. Fetter studijavo Indianos universitete ir Cornellio universitete, daktaro laipsnį įgijo 1894 m. Halės universitete. Didžiąją gyvenimo dalį dėstė Cornellio universitete (1901–1911) ir Prinstono universitete (1911–1934). Moksliniuose straipsniuose apie kapitalą, palūkanas ir nuomos mokestį, o ypač abiejuose savo traktatuose apie ekonomikos pagrindus (Fetter, 1904 ir 1915), Fetter, remdamasis Eugen von Böhm-Bawerk ir Austrų mokykla, sukūrė nepaprastai vientisą teorinį karkasą. Tai jam pavyko išvalius ekonomiką nuo visų rikardiškosios ar kitos britų objektyvistinės vertės bei paskirstymo teorijos pėdsakų, ypač nuo bet kokios diferencinės rentos teorijos ir produktyvumo palūkanų teorijos. Didelė jo nuopelnų dalis rėmėsi kasdieniu nuomos mokesčio supratimu kaip ilgalaikės prekės kainos per laiko vienetą. Jam pavyko parodyti, kad vartojimo prekių kainas lemia jų ribinis naudingumas ir kad šios vertės priskyrimo būdu nustato gamybos veiksnių nuomos kainas. Taigi ilgalaikės prekės (žemės, kapitalo gėrybių ir kt.) kapitalo vertė, arba kaina, nustatoma kaip laukiamų būsimų nuomos mokesčių suma, diskontuota visuomenine laiko pirmenybės arba palūkanų norma. Iškeldamas grynąją laiko pirmenybės palūkanų teoriją, Fetter peržengė Böhm von Bawerk. Tiek produktyvumas, tiek laiko pirmenybė yra nepaprastai svarbūs, tačiau atlieka visiškai skirtingas ekonomines funkcijas: pirmasis nustato veiksnio nuomos kainas, antroji nustato palūkanų normas. Būsimi nuomos mokesčiai sumuojami arba „kapitalizuojami“ į savo dabartinę kapitalo vertę. Pats Fetter savo teoriją dažnai vadino „palūkanų kapitalizacijos teorija“. Fetter pateikė iki tol geriausią laiko rinkos, tai yra dabartinių gėrybių mainų į būsimas gėrybes rinkos, persmelkiančios visą ekonominę sistemą, aprašymą. Laiko rinkai priklauso ne tik kredito rinkos: ji egzistuoja ir visų tų rinkų pavidalu, kuriose verslininkai pinigais įsigyja diskontuotus gamybos veiksnius ir generuoja laiko, tai yra palūkanų, pajamas. Verslininkai uždirba pelną, vesdami ūkį nepasiekiamos bendrosios pusiausvyros, kurią lemia visų rinkos dalyvių ribinis naudingumas, ribinis produktyvumas ir laiko pirmenybės, link. Savarankiškai, vedamas savo kapitalizacijos teorijos, Fetter sukūrė misesišką verslo ciklo teoriją (Fetter, 1977, 260–316). Paskutiniais gyvenimo metais Fetter atsisakė vertės ir paskirstymo teorijos, kad atsidėtų monopolijos teorijos klausimams. Dėmesio perkėlimas į monopolijos teoriją, drauge su dviem pasauliniais karais ir toliau vyravusia Alfred Marshall neorikardiškąja teorija, lėmė, kad svarbūs Fetter indėliai į ekonomiką nebuvo deramai įdiegti į modernios ekonomikos teorinį statinį.