Rinka

„Rinka“ nacionalinė ekonomija vadina procesą, kuriuo darbo pasidalijimu pagrįstoje ūkio sistemoje, kuri remiasi privačia gamybos priemonių nuosavybe (rinkos ūkis), gamyba nukreipiama tais keliais, kuriais ji geriausiai patenkina pačius neatidėliotinus vartotojų poreikius.

Vartotojai yra suverenūs. Pirkdami arba susilaikydami nuo pirkimo, jie sprendžia dėl verslininkų pelno ar nuostolio. Pelnas ir nuostolis nukreipia teisę disponuoti gamybos priemonėmis į rankas tų, kurie moka jomis tikslingiausiai naudotis vartotojų labui. Gamybos priemonių nuosavybė rinkos ūkyje tam tikra prasme yra visuomeninis įgaliojimas, kuris atimamas iš įgaliotinio, jei jis nepaiso kiekvienąkart gaunamų savo užsakovų – vartotojų – nurodymų.

Verslas yra pelningas, jei tarnauja geriausiam įmanomam vartotojų aprūpinimui. Jis yra nepelningas, jei vartotojai pirmenybę teikia kitokiam atitinkamų gamybos priemonių panaudojimui. Priešpriešos tarp pelningumo ir našumo konstravimas yra beprasmis tol, kol liekama rinkos ūkio rėmuose ir kol nekvestionuojamas vartotojų suverenitetas. Kas pelningą verslą vadina neproduktyviu, tas savo paties nuomonę apie tai, kas turėtų būti gaminama ir vartojama, iškelia aukščiau rinkos dalyvių nuomonės. Jis prisiima sau teisę geriau žinoti, kas vartotojams naudinga, negu jie patys tai žino. Tuo savo asmeninei nuomonei jis suteikia tokį pavidalą, kad ji atrodo kaip visuotinai galiojanti tiesa ir gyvenimo taisyklė. Reikalaudamas, kad valstybės valdžia imtųsi prievartos priemonių, idant įgyvendintų našumą prieš vien tik pelningumą, jis tyliai prielaidauja, jog visų sprendimai apie tai, kas yra produktyvu ir kas ne, sutampa ir kad jo paties supratimas bus ir valdžios supratimas.

Aprašant rinkos vyksmus įprasta kalbėti apie laisvą ekonominių jėgų žaismą. Kitas vaizdinys, dažnai naudojamas rinkai apibūdinti, yra automatika. Tariamai aklai veikiančiai automatikai priešpriešinamas sąmoningas išmintingai planuojančios valdžios įsikišimas. Tokie metaforiniai posakiai užtemdo reikalo esmę. Visi rinkos reiškiniai yra visų tų, kurie nori rinkoje pirkti ar parduoti, pastangų kuo geriau patenkinti savo poreikius rezultatas. Klaidinga šiuos individų veiksmus apibūdinti kaip nesąmoningą elgesį, priešpriešinant juos sąmoningam valdžios įsikišimui.

Žmonės ir savo ūkinėje veikloje bei neveikloje nėra neklystantys. Kiekvienam leista peikti savo artimųjų elgseną – tarkim, jų polinkį į alkoholinius gėrimus, abejotino pobūdžio pasirodymus, imtynių ir bokso kovas ir panašiai – ir mėginti įtikinti juos išmintingiau naudoti savo lėšas. Tačiau problemų, kylančių iš žmogaus proto nepakankamumo, jokiu būdu neišsprendžiama pakeičiant rinką planiniu ūkiu ir pajungiant individus valdžios globai. Ir karaliai, vadai bei valdininkai yra žmonės ir gali klysti. Laisvė, kurią rinka suteikia atskiram žmogui, metafiziniais samprotavimais gali būti suabejota. Tačiau poreikių tenkinimo srityje ji įkūnija laisvės idealą, kuris sudaro Vakarų kultūros esmę ir iš esmės atskiria ją nuo orientalinio gyvenimo būdo. Šia prasme rinka, kurią galiausiai valdo vartotojai, yra esminis šiuolaikinės visuomeninės santvarkos ir kultūros elementas.

Valstybinės ir savivaldybių įmonės, veikiančios visuomeninės santvarkos, kuri šiaip jau remiasi privačia gamybos priemonių nuosavybe, rėmuose, nuo rinkos priklauso lygiai taip pat kaip privačios įmonės. Jos turi įsilieti į rinkos apyvartą kaip pirkėjos (žaliavų, pusgaminių, įrankių ir darbo) ir kaip pardavėjos (prekių ar paslaugų) ir, norėdamos išsilaikyti, turi stengtis gauti pelno bei vengti nuostolių. Mėginimai sušvelninti ar pašalinti šią priklausomybę dengiant viešųjų įmonių veiklos ir kapitalo nuostolius dotacijomis iš mokesčių pinigų tik perkelia rinkos reakcijos taikinį. Mat ne mokesčius renkanti valstybė, o rinkos mechanizmas sprendžia, ką galiausiai apsunkina rinkliava ir kaip ji veikia gamybą, gėrybių aprūpinimą, kapitalo tvarkymą bei pajamų formavimąsi. Taip ir čia įsigalioja pirkėjų suverenitetas bei rinkos dėsnių neišvengiamumas. Kalbant apie privačiai kapitalistinį ir valstybinį liaudies ūkio sektorius, nevalia pamiršti, kad ir valstybinis sektorius priklauso nuo rinkos.

Rinkoje vyraujanti tendencija kuo geriausiai pritaikyti gamybą vartotojų pageidavimams nevisiškai pasireiškia tik vienu atveju – monopolinės kainos atveju. Kad monopolinė kaina taptų galima, nepakanka, jog kurios nors gėrybės ar paslaugos pasiūla būtų monopolizuota. Turi prisidėti ypatingas paklausos pobūdis. Vartotojai monopolinę gėrybę turi vertinti taip aukštai, kad pakėlus jos kainą virš potencialios konkurencinės kainos jie neapribotų pirkimo tokiu mastu, jog pardavėjas atsidurtų prastesnėje padėtyje negu parduodamas konkurencine kaina [→Monopolis].

Pavyzdys gali padėti aiškiau parodyti monopolinių kainų poveikį. Esant konkurencinėms vario kainoms, vyrauja tendencija eksploatuoti telkinius iki to taško, kuriame tolesnė eksploatacija nebeapmoka papildomų komplementarių daiktinių ir žmogiškųjų gamybos priemonių sąnaudų. Esant monopolinėms vario kainoms, eksploatacija nutraukiama ankstesniame taške. Tuo sutaupytos nespecifinės komplementarios gamybos priemonės panaudojamos kitur – gaminti dirbiniams, kurių vartotojai antraip nebūtų gavę. Tačiau vartotojai būtų teikę pirmenybę geresniam aprūpinimui variu, o ne aprūpinimui šiais kitais dirbiniais.

Rinkos kainos kiekvienąkart krypsta link būsenos, kurioje paklausa ir poreikis viena kitą dengia. Šia kaina, kurią klasikai vadino natūralia kaina, o senesnieji subjektyvistai – pusiausvyros kaina ir kurią mes geriau vadiname galutine kaina, gali pirkti visi, kurie nori pirkti, ir parduoti visi, kurie nori parduoti. Kadangi tačiau kainą lemiantys veiksniai nuolat kinta, tikrovėje – kitaip nei tolygaus ūkio (statinės pusiausvyros ūkio) mintiniame vaizde – galutinė kaina vis iš naujo keičiasi, dar prieš rinkos kainai ją pasiekiant.

Intervencionistiniai ir socialistiniai rašytojai tvirtina, kad nacionalinės ekonomijos išplėtota rinkos ir kainų teorija galioja tik smulkių ir vidutinių įmonių ūkio sąlygoms. Esą stambiosios įmonės, būdingos „vėlyvajam kapitalizmui“, yra tokios galingos, kad gali primesti vartotojams savo valią. Šioms milžiniškoms įmonėms negalinti iškilti jokia konkurencija. Esą tiek, kiek siekia jų sritis, nebeesą nieko, kas atitiktų tai, ką nacionalinė ekonomija pavadinusi rinka.

XIX/XX a. sandūroje geležinkelių bendrovės buvo nurodomos kaip tipiškas tokių stambiųjų įmonių, prieš kurias negali iškilti jokia konkurencija, pavyzdys. Tačiau ta tariamai nenugalima geležinkelių galia nepajėgė nei sutrukdyti, nei net atitolinti pavojingiausių konkurentų – automobilio ir lėktuvo – atsiradimo. Vos tik į rinką pateks kas nors, kas vartotojams patiks labiau už tai, ką šiandien gamina stambiosios įmonės, pasikartos tas pats vyksmas. Kuo įmonė stambesnė, tuo stipriau ji priklauso nuo rinkos, t. y. nuo vartotojų. Todėl stambioji įmonė išplėtojo rinkos analizės ir sistemingo vartotojų pageidavimų tyrimo metodus [→Rinkotyra].

Ir klientams pritraukti skiriamų sumų augimas rodo viršesnę pirkėjų galią [→Reklama].

Konkurencija egzistuoja ne tik tarp tų, kurie parduoda tą patį dirbinį, bet ir tarp tų, kurie nori parduoti skirtingus dirbinius. Sumos, kurias vartotojas išleidžia kuriai nors prekei įsigyti, sumažina sumas, kurias jis gali skirti kitoms prekėms pirkti. Visi verslininkai stengiasi į savo kasas nukreipti kuo daugiau publikos turimų piniginių lėšų. Visos prekės ir paslaugos konkuruoja su visomis kitomis prekėmis ir paslaugomis. Klaidingai suvokiama →konkurencijos esmė, kai gamintojų pastangos „diferencijuoti“ savo gaminius, t. y. suteikti jiems savybių, kurios publikos akyse turėtų atrodyti pageidautinesnės nei kitų gamintojų gaminiai, laikomos priemonėmis, skirtomis suteikti konkurencijai „monopolistinį“ pobūdį. Pastanga tokia produktų diferenciacija pranokti konkurentus yra viena svarbiausių konkurencijos priemonių. Būtent ši pastanga ir įžiebia bei palaiko budrią kapitalistinei rinkai būdingą jėgą nuolat siekti geresnio poreikių tenkinimo.

Ūkininkavimas tarnauja būsimo poreikio tenkinimui. Kadangi apie ateities raidą nieko negalima tikrai numatyti, kiekvienas į poreikių tenkinimą nukreiptas veiksmas remiasi spėjimais ir lūkesčiais. Spekuliatyvūs yra ne tik gamintojų, bet ir vartotojų veiksmai. Pirkdamas vartotojas tikisi, kad įsigyta gėrybė geriau patenkins jo būsimą poreikį negu kitos gėrybės, kurių pirkimą jis atidėjo, kad galėtų nusipirkti būtent šią gėrybę. Bet koks ūkininkavimas, taip pat ir savarankiškai apsirūpinančio žmogaus bei socialistinės organizacijos vadovo ūkininkavimas, yra →spekuliacija. Kas skiria laiko, pinigų ir pastangų rengtis tam tikrai profesinei veiklai, taip pat spekuliuoja. Tik ateitis nuspręs, ar jis pasielgė teisingai.

Rinkos padėtimi vadiname visumą →lūkesčių dėl būsimų kainų raidos – tiek artimiausios akimirkos ateities, tiek tolimesnės ateities. Šiuos lūkesčius rinkos dalyviai susidaro iš žinojimo apie kainas, sumokėtas paskutiniuose įvykdytuose sandoriuose, ir iš įvertinimo tų pokyčių, kuriuos joms padarys jau įvykę ar laukiami nauji faktai. Kiekvienas atskiras žmogus džiaugiasi, kai lūkesčiai, lėmę jo veiksmus, pasirodo esą teisingi arba kai aplinkybės susiklosto palankiau, negu jis tikėjosi. Bet jei paaiškėja, kad būtų buvę tikslingiau elgtis kitaip, tai tie, kurie nukentėjo dėl neteisingo būsimos padėties įvertinimo (klaidingos spekuliacijos), linkę kelti reikalavimą, kad jiems į pagalbą ateitų valstybės valdžia. Vienintelis šaltinis, iš kurio gali būti teikiama tokia valstybės pagalba, yra teisingai spekuliavusių žmonių pelno apkarpymas. Kuo toliau žengia ši politika išlyginti pelnus ir nuostolius, tuo labiau rinkai trukdoma atlikti savo funkciją. Užduotį nurodyti gamybai kryptį tuomet turi perimti valstybė.

Rinka yra vientisa ir neišskaidoma. Visos kainos susijusios ir viena kitą sąlygoja. Kiekviena rinkos dalis priklauso nuo visų kitų dalių ir savo ruožtu jas veikia. Buvo ir net dar šiandien yra žmonių grupių, gyvenančių visiška autarkija už likusįjį pasaulį apjuosiančios mainų visuomenės ribų. Tačiau rinkos ūkio sistemoje visi veiksmai potencialiai susiję su rinka. Kas tam tikrų poreikių atžvilgiu apsirūpina pats, tas veikia atitinkamų dirbinių rinkos kainą ir yra jos veikiamas.

Dalinės rinkos, kuriose apyvartoje juda gamybos priemonės, nuo galutinių vartotojų priklauso lygiai taip pat kaip ir įvairių naudojimui ir suvartojimui paruoštų gėrybių dalinės rinkos [→Rinkos]. Tas pat galioja ir vertybinių popierių biržoms. Vertybinių popierių biržos sprendžia dėl papildomai investicijai turimų kapitalo gėrybių paskirstymo įvairioms investavimo galimybėms. Naujai suformuotas kapitalas ir naujoms investicijoms turimos lėšos, atitinkančios rezervų sudarymą ir nusidėvėjimą, kurie buvo padaryti praeities gamyboje sunaudotoms kapitalo gėrybėms pakeisti, per →biržą nukreipiamos į tuos gamybos kelius, kurie, spekuliantų nuomone, atrodo siūlantys palankiausias perspektyvas. Pačioje biržoje neatsiranda nei pelno, nei nuostolio. Pelnas ir nuostoliai vertybinių popierių prekybos apyvartoje yra teisingo ar neteisingo būsimo vartotojų elgesio numatymo investicine veikla rezultatas.

Kainodara → darbo rinkoje yra lygiai taip pat priklausoma nuo galutinių vartotojų paklausos kaip ir materialinių gamybos priemonių rinkoje. Dėl scenos žvaigždžių ir profesionalių sportininkų atlyginimų tuo niekada nebuvo abejojama. Tačiau ir rinkoje, kurioje formuojasi visų kitų paslaugų ir darbų atlygiai, yra ne kitaip. Laisvojoje, t. y. jokios prievartos jėgos nevaržomoje, darbo rinkoje veikia tendencija nustatyti kiekvienos atskiros darbo rūšies atlyginimus taip, kad visi, kurie nori dirbti už šį atlyginimą, rastų darbą, o visi, kurie nori už šį tarifą įdarbinti darbininkus, rastų darbininkų. Laisvoji darbo rinka siekia visiško užimtumo. Jeigu vyriausybės įsakymu arba profesinių sąjungų prievartos priemonėmis nustatomi minimalūs atlyginimai, viršijantys galimus rinkos tarifus, tuomet atsiranda nuolatinis dalies darbo ieškančiųjų nedarbas (institucinis nedarbas).

Tai pripažino ir John Maynard Keynes. Jo rekomenduotos visiško užimtumo politikos savitumas yra tas, kad ji institucinio nedarbo panaikinimo siekia ne atkurdama laisvąją darbo rinką, o didindama pinigų kiekį. Keynes rėmėsi lūkesčiu, kad, išlaikant nominaliuosius piniginius atlyginimus, infliacinio kainų kilimo sukeltas laipsniškas „automatinis“ realiųjų atlyginimų mažėjimas susidurs su mažesniu atlyginimų gavėjų pasipriešinimu nei atviri mėginimai pritaikyti piniginius atlyginimus prie rinkos. Ar šis lūkestis pasiteisina, galima abejoti, atsižvelgiant į populiarumą, kurį įgijo indeksinių skaičių metodas.

Tolygios arba stacionarios ūkio sistemos minties paveiksle kiekvieno produkto kaina yra lygi už komplementarias gamybos priemones sumokėtų kainų sumai, įskaitant reikalingą gamybos laiką atitinkančias palūkanas. Todėl nėra nei pelno, nei nuostolio. Nuolat besikeičiančioje tikrojoje ūkio sistemoje vis iš naujo atsiranda nesutapimas tarp aprūpinimo ir poreikio. Šiam nesutapimui pašalinti gamyba turi būti iš naujo pritaikoma prie pasikeitusių sąlygų. Iš šio prisitaikymo proceso kyla verslininkų pelnas arba nuostolis.

Pelnas arba nuostolis yra padarinys to, kad gamybos prisitaikymas prie naujosios padėties įvyksta ne iš karto visoje rinkos sistemoje. Verslininkai, kurie pokytį teisingai numatė ir pagal tai pasielgė, gauna perteklių, nes, viena vertus, už produktą išgauna aukštesnes kainas, o kita vertus, gamybos priemones gali įsigyti dar už ankstesnę padėtį atitinkančias žemesnes kainas. Įvykiams plėtojantis, abu jų pelno šaltiniai išsenka. Pelningos prekės gamybos padidėjimas mažina jos kainą, o tuo pat metu kyla komplementarių gamybos priemonių kainos. Jeigu daugiau jokių pokyčių neatsirastų, tuomet įsivyrautų stacionari pusiausvyra, kurioje nėra nei pelno, nei nuostolio. Rinkoje veikia tendencija panaikinti pelną ir nuostolį. Pelnas ir nuostolis yra nuolatiniai reiškiniai vien todėl, kad ūkio duomenyse vis iš naujo vyksta pokyčiai, o tolygi ūkio sistema yra ne kas kita kaip minties paveikslas, kurio tikrasis gyvenimas niekada neatitinka. Pelnas ir nuostolis tam tikra prasme yra atlygis ir bausmė, kuriuos vartotojai atseikėja už greitesnį ar lėtesnį jų norų patenkinimą.

Būtų netikslinga verslininkų pelno ir verslininkų nuostolio atsiradimą vadinti pereinamuoju reiškiniu arba trinties reiškiniu, o jų nebuvimą – idealiąja ūkio būsena [→ verslininko pajamos]. Niekada neliaujantis siekis pagerinti poreikių patenkinimą yra būdingas žmogaus bruožas. Pusiausvyros būsena, apie kurią kalba nacionalinė ekonomija, nėra tikslas, kurio pasiekimas iš kurio nors požiūrio taško atrodytų pageidautinas. Tai mintinė pagalbinė priemonė, padedanti pažinti kitokio pobūdžio tikrovę. Politinis šališkumas reiškiasi tuomet, kai rinka, kurioje nėra stacionarios pusiausvyros, vadinama netobula rinka, o konkurencija, vykstanti šioje rinkoje, – netobula arba → nevisaverte konkurencija.

Užkariavimu ir prievartiniu žemės pasisavinimu pagrįstoje visuomenės santvarkoje, kurią Adam Ferguson, Claude Henry de Rouvroy de Saint-Simon ir Herbert Spencer vadina militarizmu, o šiuolaikiniai anglosaksų raštai – feodalizmu, žemės nuosavybės pasiskirstymo nelygybė yra politinės kilmės. Žmogus yra turtingas arba neturtingas pagal tai, kiek daugiau ar mažiau jam buvo paskirta užkariautojo ar jo įpėdinių. Nuosavybės pasiskirstymo pakeitimas gali būti įvykdytas tik politinėmis priemonėmis.

Rinkos ūkyje veikia tendencija perduoti gamybos priemones į to, kuris jas vartotojų prasme moka geriausiai panaudoti, žinion. Pajamų ir turto dydžio nelygybė yra vartotojų elgesio padarinys. Būtent jie padaro vienus turtingus, o kitus neturtingus. Jeigu būtinai norima išlaikyti rinkos ūkio padėtį iškreiptai vaizduojantį posakį pajamų ir turto paskirstymas, reikia aiškiai suvokti, kad paskirstymą atlieka vartotojai, kurie tai darydami rūpinasi vien geriausiu galimu savųjų interesų patenkinimu. Militaristinėje visuomenės santvarkoje gali būti teisinga, kad neturtingųjų skurdas yra turtingųjų pertekliaus atitikmuo. Rinkos ūkyje turtingųjų turto augimas ir kitų turto mažėjimas yra padarinys pagerėjimo, įvykusio patenkinant likusių visuomenės narių poreikius. Būtent tie vyksmai, kurie didina vidutinį pragyvenimo lygį, lemia, kad didieji turtai atsiranda ir išnyksta. Požiūris, kuris didžiųjų turtų susidaryme įžvelgia kitų tautiečių gerovės pakenkimą, neatpažįsta rinkos ūkio esmės. Rinkos ūkio turto šaltinis yra vartotojų pragyvenimo lygio kėlimas, ir atvirkščiai. Priemonės, nukreiptos į pajamų ir turto dydžio nelygybės išlyginimą, vyksta vartotojų pragyvenimo lygio sąskaita. Vartotojų interesų požiūriu verslo nuostolių apmokestinimas būtų labiau pateisinamas nei verslo pelno apmokestinimas. Turto ir pajamų nelygybė yra esminis rinkos ūkio elementas. Karl Marx ir Friedrich Engels „Komunistų manifeste“ teisingai įžvelgė, kad „stiprus progresinis mokestis“ ir „paveldėjimo teisės panaikinimas“ veda į rinkos ūkio sunaikinimą.

Dabartinė intervencionistinė politika siekia priešintis sprendimams, kuriuos vartotojai priima rinkoje. Ji nori rinką pašalinti. Sykiu ne visada aiškiai suvokiama, kad tuomet galiausiai valdžia turės perimti gamybos proceso valdymą ir taip į rinkos ūkio vietą pastatyti socializmą.