Vertės teorija
1. Vertės prigimtis ir kilmė
Jei poreikiai tam tikrai gėrybei per laikotarpį, kuriam turi tęstis žmonių apdairi veikla, yra didesni už jiems tam laikotarpiui prieinamą jos kiekį, ir jei jie stengiasi kuo pilniau, kiek leidžia duotos aplinkybės, patenkinti savo poreikius jai, žmonės jaučiasi paskatinti imtis anksčiau aprašytos ir ūkininkavimu pavadintos veiklos. Tačiau jų suvokimas šio santykio sukelia kitą reiškinį, kurio gilesnis supratimas yra lemiamos svarbos mūsų mokslui. Turiu omenyje gėrybių vertę.
Jei poreikiai tam tikrai gėrybei yra didesni už jos prieinamą kiekį ir kuri nors aptariamų poreikių dalis bet kuriuo atveju turi likti nepatenkinta, prieinamas gėrybės kiekis negali būti sumažintas jokia visumos dalimi, kuri praktiškai būtų verta dėmesio, nesukeliant to, kad kuris nors anksčiau aprūpintas poreikis būtų patenkintas arba visai nepatenkintas, arba tik mažiau pilnai, nei kitaip būtų buvę. Vieno kurio nors žmogaus poreikio patenkinimas todėl priklauso nuo to, ar prieinamas kiekvienas konkretus, praktiškai reikšmingas, šiam kiekybiniam santykiui pavaldžių visų gėrybių kiekis. Jei ūkininkaujantys žmonės įsisąmonina šią aplinkybę (tai yra, jei jie suvokia, kad vieno jų poreikių patenkinimas, arba didesnis ar mažesnis jo patenkinimo pilnumas, priklauso nuo to, ar jie valdo kiekvieną aukščiau nurodytam kiekybiniam santykiui pavaldžių gėrybių kiekio dalį, arba kiekvieną pavienę gėrybę), šios gėrybės įgyja jiems tą reikšmę, kurią vadiname verte. Vertė tad yra svarba, kurią pavienės gėrybės arba gėrybių kiekiai įgyja mums todėl, kad esame sąmoningi to, jog savo poreikių patenkinimui priklausome nuo galios jas valdyti.31
Gėrybių vertė atitinkamai yra reiškinys, kylantis iš to paties šaltinio kaip ir gėrybių ūkinis pobūdis — tai yra, iš anksčiau paaiškinto santykio tarp poreikių gėrybėms ir prieinamų jų kiekių.32 Tačiau tarp šių dviejų reiškinių esama skirtumo. Viena vertus, šio kiekybinio santykio suvokimas skatina mūsų apdairią veiklą ir taip lemia, kad šiam santykiui pavaldžios gėrybės tampa mūsų ūkininkavimo objektais (t. y. ūkinėmis gėrybėmis). Kita vertus, to paties santykio suvokimas įsąmonina mums tą reikšmę, kurią kiekvieno konkretaus šių gėrybių prieinamo kiekio vieneto33 valdymas turi mūsų gyvenimui ir gerovei, ir taip lemia, kad jis įgyja mums vertę.34 Lygiai kaip įsiskverbiantis psichinių procesų tyrimas išorinių daiktų pažinimą leidžia pasirodyti tik kaip mūsų sąmonės apie įspūdžius, kuriuos išoriniai daiktai daro mūsų asmenims, taigi galiausiai tik kaip mūsų pačių asmens būsenų pažinimą, taip ir galiausiai svarba, kurią priskiriame išorinio pasaulio daiktams, yra tik mums turimos mūsų tolesnio egzistavimo ir raidos (gyvenimo ir gerovės) svarbos atspindys. Vertė todėl nėra kažkas gėrybėms būdinga, ne jų savybė, o tik svarba, kurią pirmiausia priskiriame savo poreikių patenkinimui, tai yra, savo gyvenimui ir gerovei, ir dėl to perkeliame ūkinėms gėrybėms kaip vieninteliam savo poreikių patenkinimo veiksniui.
Iš to taip pat aišku, kodėl vertę mums turi tik ūkinės gėrybės, o gėrybės, pavaldžios kiekybiniam santykiui, lemiančiam neūkinį pobūdį, vertės apskritai negali įgyti. Santykis, lemiantis neūkinį gėrybių pobūdį, glūdi tame, kad poreikiai gėrybėms yra mažesni už jų prieinamus kiekius. Tad visada esama neūkinių gėrybių visos atsargos dalių, kurios nesusijusios su jokiu nepatenkintu žmogaus poreikiu ir kurios todėl gali prarasti savo gėrybės pobūdį niekaip neįtakodamos žmogaus poreikių patenkinimo. Todėl joks patenkinimas35 nepriklauso nuo to, ar valdome kurį nors neūkinį pobūdį turinčios gėrybės vienetą, ir iš to seka, kad apibrėžti šiam kiekybiniam santykiui pavaldžių gėrybių (neūkinių gėrybių) kiekiai taip pat neturi mums vertės.
Jei pirykštės girios gyventojas turi savo žinioje kelis šimtus tūkstančių medžių, o jam metams pilnam savo medienos poreikių aprūpinimui reikia tik kokių dvidešimties, jis niekaip nelaikys savęs nuskriaustu, kalbant apie savo poreikių patenkinimą, jei miško gaisras sunaikins kokį tūkstantį medžių, jei tik jis vis dar pajėgia su likusiais taip pat pilnai kaip anksčiau patenkinti savo poreikius. Tokiomis aplinkybėmis todėl jokio jo poreikio patenkinimas nepriklauso nuo to, ar jis valdo kurį nors pavienį medį, ir dėl šios priežasties medis taip pat neturi jam vertės.
Bet tarkime, kad girioje yra ir dešimt laukinių vaismedžių, kurių vaisius valgo tas pats individas. Tarkime taip pat, kad jam prieinamas vaisių kiekis nėra didesnis už jo poreikius. Tad tikrai nė vienas iš šių vaismedžių negali būti sudegintas gaisre, dėl to nesukeliant jam alkio, arba bent jau nepadarant taip, kad jis nebegalėtų taip pilnai kaip anksčiau patenkinti savo poreikio vaisiams. Dėl šios priežasties kiekvienas iš vaismedžių turi jam vertę.
Jei kaimo gyventojams reikia tūkstančio kibirų vandens per dieną, kad pilnai patenkintų savo poreikius, o jų žinioje yra upelis su šimto tūkstančių kibirų dienos srautu, konkreti šio vandens kiekio dalis, pavyzdžiui, vienas kibiras, neturės jiems vertės, nes jie galėtų lygiai taip pat pilnai patenkinti savo poreikius vandeniui, jei ši dalinė porcija būtų pašalinta iš jų žinios arba jei ji visai prarastų savo gėrybės pobūdį. Iš tiesų, jie kasdien leis daugeliui tūkstančių kibirų šios gėrybės nutekėti į jūrą niekaip neįtakodami savo poreikio vandeniui patenkinimo. Tol, kol tęsiasi santykis, lemiantis neūkinį vandens pobūdį, todėl jokio jų poreikio patenkinimas nepriklausys nuo to, ar jie valdo kurį nors vieną kibirą vandens taip, kad šio poreikio patenkinimas neįvyktų, jei jie negalėtų pasinaudoti tuo konkrečiu kibiru. Dėl šios priežasties kibiras vandens neturi jiems vertės.
Jei, kita vertus, upelio dienos srautas dėl neįprastos sausros ar kito gamtos veiksmo nukristų iki penkių šimtų kibirų per dieną, o kaimo gyventojai neturėtų kito tiekimo šaltinio, pasekmė būtų ta, kad tuomet prieinamo bendro kiekio nepakaktų jų pilniems poreikiams vandeniui patenkinti, ir jie negalėtų ryžtis prarasti jokios to kiekio dalies, pavyzdžiui, vieno kibiro, neįtakodami savo poreikių patenkinimo. Kiekviena konkreti jų žinioje esančio kiekio dalis tuomet tikrai turėtų jiems vertę.
Neūkinės gėrybės todėl ne tik neturi mainomosios vertės, kaip ligi šiol buvo manyta mūsų dalyko literatūroje, bet ir apskritai jokios vertės, taigi ir jokios naudojamosios vertės. Vėliau, kai būsiu aptaręs kai kuriuos jų svarstymui reikšmingus principus, pamėginsiu išsamiau paaiškinti santykį tarp mainomosios vertės ir naudojamosios vertės. Kol kas tepastebėsiu, kad mainomoji vertė ir naudojamoji vertė yra dvi sąvokos, pavaldžios bendrai vertės sąvokai, ir todėl koordinuotos savo tarpusavio santykiuose. Visa, ką jau pasakiau apie vertę apskritai, atitinkamai galioja tiek naudojamajai vertei, tiek mainomajai vertei.
Jei tad daug ekonomistų priskiria naudojamąją vertę (nors ir ne mainomąją vertę) neūkinėms gėrybėms, ir jei kai kurie naujausi anglų bei prancūzų ekonomistai netgi nori visiškai išguiti naudojamosios vertės sąvoką iš mūsų mokslo ir pakeisti ją naudingumo sąvoka,36 jų troškimas remiasi nesusipratimu dėl svarbaus skirtumo tarp šių dviejų sąvokų ir tikrųjų jas grindžiančių reiškinių.
Naudingumas yra daikto pajėgumas tarnauti žmogaus poreikių patenkinimui, ir todėl (jei tik naudingumas pripažintas) jis yra bendra gėrybės pobūdžio prielaida. Neūkinės gėrybės turi naudingumą lygiai kaip ir ūkinės gėrybės, nes jos lygiai taip pat pajėgios patenkinti mūsų poreikius. Ir šių gėrybių atveju jų pajėgumą patenkinti poreikius žmonės turi pripažinti, nes kitaip jos negalėtų įgyti gėrybės pobūdžio. Bet tai, kas skiria neūkinę gėrybę nuo gėrybės, pavaldžios kiekybiniam santykiui, lemiančiam ūkinį pobūdį, yra aplinkybė, kad žmogaus poreikių patenkinimas nepriklauso nuo konkrečių pirmosios kiekių prieinamumo, bet priklauso nuo konkrečių pastarosios kiekių prieinamumo. Dėl šios priežasties pirmoji turi naudingumą, bet tik pastaroji, be naudingumo, turi ir tą reikšmę mums, kurią vadiname verte.
Žinoma, klaida, glūdinti naudingumo ir naudojamosios vertės sumaišyme, neturėjo įtakos praktinei žmonių veiklai. Niekada ūkininkaujantis individas įprastomis aplinkybėmis nepriskyrė vertės kubiniam pėdui oro arba, šaltiniais gausiose vietovėse, pintai vandens. Praktiškas žmogus labai gerai skiria objekto pajėgumą patenkinti vieną jo poreikių nuo jo vertės. Tačiau šis sumaišymas tapo milžiniška kliūtimi bendresnių mūsų mokslo teorijų plėtotei.37
Aplinkybė, kad gėrybė turi mums vertę, kaip matėme, sietina su tuo, jog jos valdymas turi mums reikšmę patenkinti poreikį, kuris nebūtų aprūpintas, jei nevaldytume tos gėrybės. Mūsų poreikiai, bent jau iš dalies, bent jau kalbant apie jų kilmę, priklauso nuo mūsų valios arba nuo mūsų įpročių. Tačiau kartą poreikiams atsiradus, jokio tolesnio savavališko elemento gėrybių mums turimoje vertėje nebelieka, nes jų vertė tuomet yra būtina pasekmė mūsų žinojimo apie jų svarbą mūsų gyvenimui ar gerovei. Todėl būtų neįmanoma, kad gėrybę laikytume bevertė, kai žinome, jog vieno mūsų poreikių patenkinimas priklauso nuo to, ar ją turime savo žinioje. Taip pat būtų neįmanoma, kad gėrybėms priskirtume vertę, kai žinome, jog nuo jų nepriklausome savo poreikių patenkinimui. Gėrybių vertė todėl nėra kažkas savavališko, bet visada būtina pasekmė žmogaus žinojimo, kad gyvybės, gerovės, ar kokios nors kad ir menkiausios jų dalies palaikymas priklauso nuo gėrybės ar gėrybių kiekio valdymo.
Tačiau, kalbant apie šį žinojimą, žmonės gali klysti dėl gėrybių vertės lygiai taip pat, kaip jie gali klysti visų kitų žmogaus žinojimo objektų atžvilgiu. Todėl jie gali priskirti vertę daiktams, kurie pagal ūkinius svarstymus jos tikrovėje neturi, jei klaidingai mano, jog didesnis ar mažesnis jų poreikių patenkinimo pilnumas priklauso nuo kokios nors gėrybės ar gėrybių kiekio, kai šis santykis iš tikrųjų neegzistuoja. Tokio pobūdžio atvejais stebime įsivaizduojamosios vertės reiškinį.
Gėrybių vertė kyla iš jų santykio su mūsų poreikiais ir nėra būdinga pačioms gėrybėms. Kintant šiam santykiui, vertė atsiranda ir išnyksta. Oazės gyventojams, kurie disponuoja šaltiniu, gausiai patenkinančiu jų vandens poreikius, tam tikras vandens kiekis prie paties šaltinio neturės jokios vertės. Tačiau jeigu šaltinis dėl žemės drebėjimo staiga taip sumažintų savo vandens našumą, kad oazės gyventojų poreikiai nebebūtų visiškai patenkinti, kiekvienas konkretus jų vandens poreikis taptų priklausomas nuo tam tikro jo kiekio prieinamumo, ir toks kiekis akimirksniu įgytų vertę kiekvienam gyventojui. Tačiau ši vertė staiga išnyktų, jeigu būtų atkurtas senasis santykis ir šaltinis atgautų ankstesnį vandens našumą. Panašus rezultatas atsirastų, jeigu oazės gyventojų skaičius padidėtų tiek, kad šaltinio vandens nebepakaktų visiems poreikiams patenkinti. Toks pokytis dėl vartotojų skaičiaus padidėjimo galėtų net pasikartoti su tam tikru reguliarumu tomis akimirkomis, kai oazę aplankydavo gausios karavanų virtinės.
Taigi vertė nėra niekas, kas būdinga gėrybėms, jokia jų savybė, nei savarankiškas, savaime egzistuojantis daiktas. Tai vertinimas, kurį ūkininkaujantys žmonės atlieka apie jiems prieinamų gėrybių svarbą jų gyvybei ir gerovei palaikyti. Todėl vertė neegzistuoja už žmonių sąmonės ribų. Tad visiškai klaidinga gėrybę, kuri turi vertę ūkininkaujantiems individams, vadinti „verte“ arba ekonomistams kalbėti apie „vertes“ kaip apie savarankiškus realius daiktus ir šitaip vertę sudaiktinti. Mat objektyviai egzistuojančios būtybės visada yra tik atskiri daiktai arba daiktų kiekiai, o jų vertė yra kažkas iš esmės skirtinga nuo pačių daiktų; tai yra ūkininkaujančių individų atliekamas vertinimas apie tai, kokią svarbą jų disponavimas daiktais turi jų gyvybei ir gerovei palaikyti. Vis dėlto gėrybių vertės, kuri savo prigimtimi yra visiškai subjektyvi, sudaiktinimas labai stipriai prisidėjo prie sumaišties dėl pagrindinių mūsų mokslo principų.
2. Pirminis vertės matas
Tame, kas išdėstyta anksčiau, mes nukreipėme savo dėmesį į vertės prigimtį ir galutines priežastis — tai yra į veiksnius, bendrus vertei visais atvejais. Tačiau realiame gyvenime mes randame, kad skirtingų gėrybių vertės yra labai skirtingo dydžio ir kad tam tikros gėrybės vertė dažnai kinta. Skirtumų gėrybių vertėje priežasčių tyrimas ir vertės mato tyrimas yra dalykai, kurie mus užims šiame skyriuje. Mūsų tyrimo eigą lemia toliau pateiktas svarstymas.
Mums prieinamos gėrybės neturi mums vertės dėl pačių savęs. Priešingai, mes matėme, kad tik mūsų poreikių patenkinimas turi mums tiesioginės svarbos, nes nuo jo priklauso mūsų gyvybė ir gerovė. Tačiau aš taip pat paaiškinau, kad žmonės šią svarbą priskiria jiems prieinamoms gėrybėms, jeigu šios gėrybės užtikrina jiems poreikių, kurie nebūtų patenkinti, jeigu jie šiomis gėrybėmis nedisponuotų, patenkinimą — tai yra jie šią svarbą priskiria ekonominėms gėrybėms. Todėl gėrybių vertėje mes visada susiduriame tik su reikšme, kurią suteikiame savo poreikių patenkinimui — tai yra savo gyvybei ir gerovei. Jeigu aš tinkamai apibūdinau gėrybių vertės prigimtį, jeigu nustatyta, kad galutinėje analizėje tik mūsų poreikių patenkinimas turi mums svarbos, ir jeigu taip pat nustatyta, kad visų gėrybių vertė yra tik šios svarbos priskyrimas ekonominėms gėrybėms, tuomet skirtumai, kuriuos stebime skirtingų gėrybių vertės dydyje realiame gyvenime, gali būti pagrįsti tik skirtumais patenkinimų, priklausančių nuo mūsų disponavimo šiomis gėrybėmis, svarbos dydyje. Todėl, norėdami skirtumus, kuriuos stebime skirtingų gėrybių vertės dydyje realiame gyvenime, suvesti į jų galutines priežastis, turime atlikti dvejopą užduotį. Mes turime ištirti: (1) kiek skirtingi patenkinimai turi mums skirtingo laipsnio svarbą (subjektyvusis veiksnys) ir (2) kurie konkrečių poreikių patenkinimai kiekvienu atskiru atveju priklauso nuo mūsų disponavimo tam tikra gėrybe (objektyvusis veiksnys). Jeigu šis tyrimas parodys, kad atskiri konkrečių poreikių patenkinimai turi mums skirtingo laipsnio svarbą ir kad šie tokios skirtingos svarbos patenkinimai priklauso nuo mūsų disponavimo tam tikromis ekonominėmis gėrybėmis, mes būsime išsprendę savo problemą. Mat mes būsime suvedę ekonominį reiškinį, kurio paaiškinimą įvardijome kaip pagrindinę šio tyrimo problemą, į jo galutines priežastis. Turiu omenyje skirtumus gėrybių vertės dydyje.
Atsakymu į klausimą apie skirtumų gėrybių vertėje galutines priežastis kartu pateikiamas ir sprendimas problemos, kaip atsitinka, kad pačios įvairių gėrybių vertės kinta. Visas kitimas yra ne kas kita, kaip skirtumai laike. Todėl, žinodami galutines skirtumų tarp tam tikros dydžių aibės narių priežastis apskritai, mes taip pat įgyjame gilesnę įžvalgą apie jų kitimus.
A. Skirtumai skirtingų patenkinimų svarbos dydyje (subjektyvusis veiksnys).
Kalbant apie skirtumus svarboje, kurią skirtingi patenkinimai turi mums, visų pirma yra pati įprasčiausios patirties faktas, kad didžiausios svarbos žmonėms patenkinimai paprastai yra tie, nuo kurių priklauso gyvybės palaikymas, o kiti patenkinimai pagal svarbos dydį laipsniuojami atsižvelgiant į nuo jų priklausančio malonumo laipsnį (trukmę ir intensyvumą). Tad jeigu ūkininkaujantys žmonės turi rinktis tarp poreikio, nuo kurio priklauso jų gyvybės palaikymas, patenkinimo ir kito, nuo kurio priklauso tik didesnis ar mažesnis gerovės laipsnis, jie paprastai pirmenybę teiks pirmajam. Panašiai jie paprastai teiks pirmenybę patenkinimams, nuo kurių priklauso aukštesnis jų gerovės laipsnis. Esant tam pačiam intensyvumui, jie ilgesnės trukmės malonumus iškels aukščiau už trumpesnės trukmės malonumus, o esant tai pačiai trukmei — didesnio intensyvumo malonumus aukščiau už mažesnio intensyvumo malonumus.
Mūsų gyvybės palaikymas priklauso nuo mūsų maisto poreikio patenkinimo, taip pat, mūsų klimate, nuo mūsų kūnų aprengimo ir nuo to, ar disponuojame pastoge. Tačiau tik aukštesnis gerovės laipsnis priklauso nuo to, ar turime karietą, šachmatų lentą ir t. t. Tad mes stebime, kad žmonės maisto, drabužių ir pastogės trūkumo bijo daug labiau nei karietos, šachmatų lentos ir t. t. trūkumo. Jie taip pat priskiria iš esmės aukštesnę svarbą pirmųjų poreikių patenkinimo užtikrinimui nei svarbą, kurią priskiria poreikių, nuo kurių, kaip ką tik minėtais atvejais, priklauso tik praeinantis malonumas ar padidėjęs patogumas (tai yra tik aukštesnis jų gerovės laipsnis), patenkinimui. Tačiau ir šie patenkinimai turi labai skirtingo laipsnio svarbą. Gyvybės palaikymas nepriklauso nei nuo patogios lovos turėjimo, nei nuo šachmatų lentos turėjimo, tačiau šių gėrybių naudojimas prisideda, ir tikrai labai skirtingu laipsniu, prie mūsų gerovės didinimo. Todėl taip pat negali būti jokios abejonės, kad, žmonėms turint pasirinkimą tarp atsisakymo patogios lovos ir atsisakymo šachmatų lentos, jie pastarosios atsisakys daug lengviau nei pirmosios.
Šitaip mes pamatėme, kad skirtingi patenkinimai yra labai nelygiaverčiai pagal svarbą, nes vieni yra patenkinimai, turintys žmonėms visą gyvybės palaikymo svarbą, kiti yra patenkinimai, lemiantys jų gerovę aukštesniu laipsniu, dar kiti — mažesniu laipsniu, ir taip toliau iki patenkinimų, nuo kurių priklauso koks nors nereikšmingas praeinantis malonumas. Tačiau atidus gyvenimo reiškinių tyrimas rodo, kad šiuos skirtumus skirtingų patenkinimų svarboje galima stebėti ne tik patenkinant skirtingų rūšių poreikius, bet ir labiau ar mažiau pilnai patenkinant vieną ir tą patį poreikį.
Žmonių gyvybė apskritai priklauso nuo jų maisto poreikio patenkinimo. Tačiau būtų visiškai klaidinga visus jų vartojamus maisto produktus laikyti būtinais jų gyvybei ar net sveikatai (tai yra jų tęstinei gerovei) palaikyti. Kiekvienas žino, kaip lengva praleisti vieną iš įprastų valgymų, nekeliant pavojaus gyvybei ar sveikatai. Iš tiesų patirtis rodo, kad maisto kiekiai, būtini gyvybei palaikyti, sudaro tik nedidelę dalį to, ką pasiturintys asmenys paprastai suvartoja, ir kad žmonės suvartoja net daug daugiau maisto ir gėrimų, nei būtina visiškai sveikatai išsaugoti. Žmonės maistą vartoja dėl kelių priežasčių: visų pirma jie valgo, kad palaikytų gyvybę; be to, jie suvartoja papildomus kiekius, kad išsaugotų sveikatą, nes mityba, pakankama vien gyvybei palaikyti, yra per skurdi, kaip rodo patirtis, kad būtų išvengta organizmo sutrikimų; galiausiai, jau suvartoję kiekius, pakankamus gyvybei palaikyti ir sveikatai išsaugoti, žmonės maisto valgo dar ir paprasčiausiai dėl malonumo, gaunamo iš jo vartojimo.
Atskiri konkretūs maisto poreikio patenkinimo aktai atitinkamai turi labai skirtingo laipsnio svarbą. Kiekvieno žmogaus maisto poreikio patenkinimas iki tos ribos, kuria tuo užtikrinama jo gyvybė, turi visą gyvybės palaikymo svarbą. Vartojimas, viršijantis šį kiekį, vėlgi iki tam tikros ribos, turi sveikatos (tai yra jo tęstinės gerovės) išsaugojimo svarbą. Vartojimas, peržengiantis net ir šią ribą, turi tik — kaip rodo stebėjimas — vis silpnesnio malonumo svarbą, kol galiausiai pasiekia tam tikrą ribą, ties kuria maisto poreikio patenkinimas yra toks visiškas, kad kiekvienas tolesnis maisto suvartojimas neprisideda nei prie gyvybės palaikymo, nei prie sveikatos išsaugojimo — nei net suteikia vartotojui malonumo, virsdamas iš pradžių jam abejingu dalyku, galiausiai skausmo priežastimi, pavojumi sveikatai ir pagaliau pavojumi pačiai gyvybei.
Panašius stebėjimus galima atlikti ir dėl labiau ar mažiau pilno visų kitų žmogaus poreikių patenkinimo. Kambarys ar bent kokia nors nuo orų apsaugota vieta miegui yra būtina mūsų klimate gyvybei palaikyti, o gana erdvi buveinė — sveikatai išsaugoti. Tačiau be to žmonės paprastai turi dar ir kitų patalpų, jei turi tam priemonių, vien malonumo tikslais (svetaines, baliaus sales, žaidimų kambarius, paviljonus, medžioklės namelius ir t. t.). Tad nesunku atpažinti, kad atskiri konkretūs pastogės poreikio patenkinimo aktai turi labai skirtingo laipsnio svarbą. Iki tam tikros ribos mūsų gyvybė priklauso nuo mūsų pastogės poreikio patenkinimo. Už šios ribos mūsų sveikata priklauso nuo pilnesnio patenkinimo. O dar tolesni bandymai patenkinti tą patį poreikį iš pradžių suteiks didesnį, paskui mažesnį malonumą, kol galiausiai kiekvienam asmeniui galima įsivaizduoti ribą, ties kuria tolesnis prieinamų patalpų naudojimas jam taptų visiškai abejingas, o pagaliau net ir naštą keliantis.
Todėl, kalbant apie didesnį ar mažesnį vieno ir to paties poreikio patenkinimo laipsnį, galima padaryti pastebėjimą, panašų į tą, kurį anksčiau padarėme dėl skirtingų žmonių poreikių. Anksčiau matėme, kad skirtingi žmonių poreikiai yra labai nevienodos patenkinimo svarbos, gradacija driekiasi nuo jų gyvybės svarbos iki svarbos, kurią jie priskiria mažam praeinančiam malonumui. Dabar papildomai matome, kad kurio nors vieno konkretaus poreikio patenkinimas iki tam tikro užbaigtumo laipsnio turi santykinai didžiausią svarbą ir kad tolesnis patenkinimas turi laipsniškai vis mažesnę svarbą, kol galiausiai pasiekiama pakopa, kurioje to konkretaus poreikio pilnesnis patenkinimas tampa abejingumo dalyku. Galiausiai pasitaiko pakopa, kurioje kiekvienas veiksmas, išoriškai atrodantis kaip šio poreikio patenkinimas, vartotojui ne tik nebeturi jokios tolesnės svarbos, bet veikiau yra našta ir kančia.
Kad ankstesnį samprotavimą perteikčiau skaitmenimis ir taip palengvinčiau tolesnio sudėtingo tyrimo supratimą, patenkinimų, nuo kurių priklauso gyvybė, svarbą pažymėsiu skaičiumi 10, o mažesnę kitų patenkinimų svarbą iš eilės skaičiais 9, 8, 7, 6 ir t. t. Tokiu būdu gauname skirtingų patenkinimų svarbos skalę, kuri prasideda nuo 10 ir baigiasi 1.
Dabar kiekvienam iš šių skirtingų patenkinimų skaitmenimis išreikškime papildomą svarbą – laipsniškai mažėjančią nuo skaičiaus, nurodančio, kokia apimtimi konkretus poreikis jau patenkintas, – kurią turi tolesni to konkretaus poreikio patenkinimo veiksmai. Patenkinimams, nuo kurių iki tam tikro taško priklauso mūsų gyvybė, o anapus šio taško priklauso gerovė, kuri nuolat mažėja didėjant jau pasiekto patenkinimo užbaigtumo laipsniui, gauname skalę, kuri prasideda nuo 10 ir baigiasi 0. Panašiai patenkinimams, kurių aukščiausia svarba yra 9, gauname skalę, kuri prasideda šiuo skaičiumi ir taip pat baigiasi 0, ir taip toliau.
Tokiu būdu gautos dešimt skalių pateikiamos šioje lentelėje:38
Tačiau Menger nuo pat pradžių aiškiai neįvardija savo nepriklausomo kintamojo, ir skaitytojui paliekama jį pačiam susirasti tolesnėje diskusijoje. Kartais Menger neapibrėžtai teigia, kad nuoseklūs bendrojo patenkinimo prieaugiai yra nuoseklių „patenkinimo veiksmų“ rezultatas, tačiau vėliau (p. 130) jis aiškiai parodo, kad jie yra nuoseklių vienodų suvartojamos prekės kiekio prieaugių rezultatas. Tačiau tuo reikalas nesibaigia. Pastraipoje po lentele Menger lygina vienos skilties skaičius su kitos skilties skaičiais, kai teigia, kad, suvartojus penktąjį (?) maisto vienetą, lentelės individas susiduria su tuo, kad šeštasis maisto vienetas suteiks jam mažesnį papildomą patenkinimą, nei suteiktų pirmasis tabako vienetas, ir kad dėl to jis turi suderinti šių dviejų prekių suvartojimą iki pusiausvyros. Toks palyginimas negalioja, jeigu tabako vienetas ir maisto vienetas nėra apibrėžti taip, kad abu būtų gaunami už vienodas kokio nors kito ištekliaus (pavyzdžiui, darbo ar pinigų) išlaidas, nes priešingu atveju šie du vienetai nesudarytų alternatyvų, tarp kurių individas turi rinktis.
Todėl minimaliam modeliui, atitinkančiam Menger diskusiją, reikalingos šios prielaidos:
(1) Lentelės ūkininkaujantis individas geba ne tik surikiuoti savo patenkinimus, bet ir priskirti kardinaliuosius indeksus jų santykiniams svarbos laipsniams. Kitaip tariant, jis geba lyginti skirtingus patenkinimus pagal vienalytį patenkinimo vienetą. (Taip pat žr. principų santrauką p. 139 ir diskusiją IV sk. 2 sk.)
| I | II | III | IV | V | VI | VII | VIII | IX |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 10 | 9 | 8 | 7 | 6 | 5 | 4 | 3 | 2 |
| 9 | 8 | 7 | 6 | 5 | 4 | 3 | 2 | 1 |
| 8 | 7 | 6 | 5 | 4 | 3 | 2 | 1 | 0 |
| 7 | 6 | 5 | 4 | 3 | 2 | 1 | 0 | |
| 6 | 5 | 4 | 3 | 2 | 1 | 0 | ||
| 5 | 4 | 3 | 2 | 1 | 0 | |||
| 4 | 3 | 2 | 1 | 0 | ||||
| 3 | 2 | 1 | 0 | |||||
| 2 | 1 | 0 | ||||||
| 1 | 0 | |||||||
| 0 |
Tarkime, kad skalė I skiltyje išreiškia kažkokiam vienam individui jo maisto poreikio patenkinimo svarbą, kuri mažėja priklausomai nuo jau pasiekto patenkinimo laipsnio, ir kad skalė V skiltyje panašiai išreiškia jo tabako poreikio svarbą. Akivaizdu, kad jo maisto poreikio patenkinimas iki tam tikro užbaigtumo laipsnio turi šiam individui aiškiai aukštesnę svarbą nei jo tabako poreikio patenkinimas. Tačiau jeigu jo maisto poreikis jau patenkintas iki tam tikro užbaigtumo laipsnio (jeigu, pavyzdžiui, tolesnis jo maisto poreikio patenkinimas turi jam tik tą svarbą, kurią skaitmenimis pažymėjome skaičiumi 6), tabako suvartojimas pradeda turėti jam tokią pat svarbą kaip ir tolesnis jo maisto poreikio patenkinimas. Todėl nuo šio taško individas stengsis suderinti savo tabako poreikio patenkinimą su maisto poreikio patenkinimu iki pusiausvyros. Nors aptariamam individui jo maisto poreikio patenkinimas apskritai turi gerokai aukštesnę svarbą nei jo tabako poreikio patenkinimas, vis dėlto laipsniškai tenkinant pirmąjį ateina pakopa (kaip iliustruojama lentelėje), kurioje tolesni jo maisto poreikio patenkinimo veiksmai turi jam mažesnę svarbą nei pirmieji jo tabako poreikio patenkinimo veiksmai, kurie, nors apskritai ir mažiau svarbūs, šioje pakopoje vis dar visiškai nepatenkinti.
Šia nuoroda į įprastą gyvenimo reiškinį manau patenkinamai paaiškinęs lentelės skaičių reikšmę; jie buvo parinkti vien tam, kad palengvintų sudėtingos ir anksčiau netyrinėtos psichologijos srities pademonstravimą.
Kintanti svarba, kurią žmonėms turi atskirų konkrečių poreikių patenkinimas, nėra svetima nė vieno ūkininkaujančio žmogaus sąmonei, kad ir kaip mažai mokslininkai iki šiol būtų kreipę dėmesio į čia nagrinėjamus reiškinius. Kur tik žmonės gyvena ir kokį civilizacijos lygmenį beužimtų, galime stebėti, kaip ūkininkaujantys individai sveria santykinę savo įvairių poreikių patenkinimo svarbą apskritai, kaip jie ypač sveria santykinę atskirų veiksmų, vedančių prie didesnio ar mažesnio kiekvieno poreikio patenkinimo, svarbą ir kaip jie galiausiai šio palyginimo rezultatų vedami imasi veiklos, nukreiptos į kuo pilnesnį savo poreikių patenkinimą (ūkininkavimo). Iš tiesų šis santykinės poreikių svarbos svėrimas – šis rinkimasis tarp poreikių, kurie liks nepatenkinti, ir poreikių, kurie pagal turimas priemones turi būti patenkinti, bei nustatymas, kokiu laipsniu pastarieji turi būti patenkinti – yra būtent ta žmonių ekonominės veiklos dalis, kuri užima jų protą labiau nei kuri kita, kuri daro toliausiai siekiantį poveikį jų ekonominėms pastangoms ir kurią beveik nuolat vykdo kiekvienas ūkininkaujantis individas. Tačiau žmogaus žinojimas apie skirtingus skirtingų poreikių patenkinimo ir atskirų patenkinimo veiksmų svarbos laipsnius taip pat yra pirmoji gėrybių vertės skirtumų priežastis.
B. Atskirų patenkinimų priklausomybė nuo konkrečių gėrybių (objektyvusis veiksnys).
Jeigu prieš kiekvieną konkretų žmonių poreikį stovėtų tik viena turima gėrybė ir ta gėrybė tiktų išimtinai vieno poreikio patenkinimui (taip, kad, viena vertus, poreikio patenkinimas neįvyktų, jei tos konkrečios gėrybės neturėtume savo žinioje, o kita vertus, gėrybė galėtų pasitarnauti to konkretaus poreikio ir jokio kito patenkinimui), gėrybės vertės nustatymas būtų labai paprastas: ji būtų lygi svarbai, kurią priskiriame to poreikio patenkinimui. Mat akivaizdu, kad kai tik mes, tenkindami tam tikrą poreikį, esame priklausomi nuo tam tikros gėrybės turėjimo (tai yra, kai tik šis patenkinimas neįvyktų, jeigu neturėtume gėrybės savo žinioje) ir kai ta gėrybė tuo pat metu netinka jokiam kitam naudingam tikslui, ji gali įgyti pilną, bet niekada jokią kitą svarbą nei ta, kurią mums turi tas tam tikras patenkinimas. Taigi, atsižvelgiant į tai, ar to tam tikro patenkinimo svarba mums tokiu atveju yra didesnė ar mažesnė, tos konkrečios gėrybės vertė mums bus didesnė arba mažesnė. Jeigu, pavyzdžiui, trumparegis individas būtų išmestas į vienišą salą ir tarp savo išgelbėtų daiktų rastų tik vienus akinius, koreguojančius jo trumparegystę, bet jokių antrų, nėra abejonės, kad šie akiniai turėtų jam pilną svarbą, kurią jis priskiria koreguotam regėjimui, ir lygiai taip pat tikrai jokios didesnės svarbos, nes akiniai vargu ar tiktų kitų poreikių patenkinimui.
Tačiau paprastame gyvenime santykis tarp turimų gėrybių ir mūsų poreikių paprastai yra daug sudėtingesnis. Paprastai ne viena gėrybė, o gėrybių kiekis stovi priešais ne vieną konkretų poreikį, o tokių poreikių kompleksą. Nuo to, ar mes valdome tam tikrą gėrybių kiekį, priklauso kartais didesnis, kartais mažesnis skaičius labai skirtingos svarbos patenkinimų, ir kiekviena iš tų gėrybių turi gebą pagaminti šiuos taip stipriai svarba besiskiriančius patenkinimus.
Izoliuotas ūkininkas po gausaus derliaus turi savo žinioje daugiau nei du šimtus bušelių kviečių. Viena šio kiekio dalis užtikrina jam paties ir jo šeimos gyvybės palaikymą iki kito derliaus, o kita dalis – sveikatos išsaugojimą; trečia dalis garantuoja jam sėklinius grūdus kitam sėjimui; ketvirta dalis gali būti panaudota alaus, viskio ir kitų prabangos dalykų gamybai; o penkta dalis gali būti panaudota jo galvijams penėti. Kelis likusius bušelius, kurių jis nebegali toliau panaudoti šiems svarbesniems patenkinimams, jis skiria naminiams gyvūnėliams šerti, kad savo grūdų likutį padarytų kokiu nors būdu naudingą.
Taigi ūkininkas yra priklausomas nuo savo turimų grūdų dėl labai skirtingos svarbos patenkinimų. Iš pradžių jais jis užsitikrina savo paties ir savo šeimos gyvybes, o tada savo paties ir savo šeimos sveikatą. Anapus to jais jis užsitikrina nepertraukiamą savo ūkio veikimą – svarbų savo tęstinės gerovės pamatą. Galiausiai dalį savo grūdų jis panaudoja malonumo tikslams ir tai darydamas vėl naudoja savo grūdus tikslams, kurie jam yra labai skirtingos svarbos.
Taigi nagrinėjame atvejį – įprastam gyvenimui tipišką, – kuriame labai skirtingos svarbos patenkinimai priklauso nuo turimo gėrybių kiekio, kurį, didesnio paprastumo dėlei, laikysime sudarytą iš visiškai vienalyčių vienetų. Dabar kyla klausimas: kokia, esant tokioms sąlygoms, mūsų ūkininkui yra tam tikros grūdų dalies vertė? Ar bušeliai grūdų, kurie užtikrina jo paties ir jo šeimos gyvybes, turės jam aukštesnę vertę nei bušeliai, kurie leidžia jam apsėti savo laukus? Ir ar pastarieji bušeliai turės jam didesnę vertę nei bušeliai grūdų, kuriuos jis panaudoja malonumo tikslams?
Niekas neneigs, kad patenkinimai, kuriuos atrodo užtikrinančios įvairios turimo grūdų atsargos dalys, yra labai nevienodos svarbos – mūsų ankstesniais žymėjimais kalbant, jie svyruoja nuo 10 svarbos iki 1 svarbos. Vis dėlto niekas negalės teigti, kad vieni bušeliai grūdų (pavyzdžiui, tie, kuriais ūkininkas maitins save ir savo šeimą iki kito derliaus) turės jam aukštesnę vertę nei kiti tokios pat kokybės bušeliai (pavyzdžiui, tie, iš kurių jis gamins prabangos gėrimus).
Šiuo ir kiekvienu kitu atveju, kai skirtingo svarbumo poreikių patenkinimas priklauso nuo galimybės disponuoti tam tikru gėrybių kiekiu, mums pirmiausia iškyla sunkus klausimas: kuris konkretus poreikio patenkinimas priklauso nuo konkrečios atitinkamo gėrybių kiekio dalies?
Šio svarbiausio vertės teorijos klausimo sprendimas išplaukia iš apmąstymų apie žmogaus ūkininkavimą ir vertės prigimtį.
Matėme, kad žmonių pastangos kreipiamos į visišką savo poreikių patenkinimą, o kai tai neįmanoma – į kuo pilnesnį jų patenkinimą. Jei kuris nors gėrybių kiekis atitinka skirtingo svarbumo žmogaus poreikius, žmonės pirmiausia patenkins arba pasirūpins tais poreikiais, kurių patenkinimas jiems yra svarbiausias. Jei lieka dar kokių nors gėrybių, jie jas nukreips į tų poreikių patenkinimą, kurie pagal svarbumo laipsnį eina iš karto po jau patenkintųjų. Bet kuri tolesnė likusi dalis bus nuosekliai panaudojama poreikiams, kurie pagal svarbumo laipsnį eina toliau, patenkinti.39
Jei gėrybė gali būti naudojama keleto skirtingų rūšių poreikiams tenkinti ir jei kiekvienos rūšies poreikio atžvilgiu paeiliui einantys atskiri patenkinimo aktai turi vis mažėjantį svarbumą priklausomai nuo to, kokiu pilnumo laipsniu atitinkamas poreikis jau yra patenkintas, tai ūkininkaujantys žmonės pirmiausia panaudos jiems prieinamus gėrybės kiekius, kad užsitikrintų, neatsižvelgdami į poreikio rūšį, tuos patenkinimo aktus, kurie jiems turi didžiausią svarbumą. Bet kuriuos likusius kiekius jie panaudos kitiems pagal svarbumą einantiems konkrečių poreikių patenkinimams užsitikrinti, o bet kurią tolesnę likusią dalį – nuosekliai vis mažiau svarbiems patenkinimams užtikrinti. Galutinis šios procedūros rezultatas yra tas, kad svarbiausi iš tų patenkinimų, kurių pasiekti neįmanoma, turi tą patį svarbumą kiekvienai poreikio rūšiai, taigi visi poreikiai yra tenkinami iki vienodo atskirų patenkinimo aktų svarbumo laipsnio.
Klausėme, kokią vertę ūkininkaujančiam asmeniui turi tam tikras jo turimo gėrybių kiekio vienetas. Mūsų klausimą galima tiksliau, vertės prigimties atžvilgiu, suformuluoti tokia forma: kuris patenkinimas nebūtų pasiektas, jei ūkininkaujantis asmuo neturėtų savo dispozicijoje to tam tikro vieneto – tai yra, jei jis disponuotų bendru kiekiu, mažesniu tuo vienu vienetu? Atsakymas, išplaukiantis iš ankstesnio žmogaus ūkininkavimo prigimties išdėstymo, yra toks: kiekvienas ūkininkaujantis asmuo šiuo atveju, su jam dar likusiu gėrybių kiekiu, visomis priemonėmis patenkins savo svarbesnius poreikius ir atsisakys mažiau svarbių patenkinimo. Taigi iš visų anksčiau pasiektų patenkinimų dabar liktų nepasiektas tik tas vienas, kuris jam turi mažiausią svarbumą.
Atitinkamai kiekvienu konkrečiu atveju iš visų patenkinimų, užtikrinamų visu ūkininkaujančio asmens dispozicijoje esančiu gėrybės kiekiu, tik tie, kurie jam turi mažiausią svarbumą, priklauso nuo tam tikros viso kiekio dalies prieinamumo. Todėl bet kurios viso prieinamo gėrybės kiekio dalies vertė šiam asmeniui yra lygi mažiausią svarbumą turinčių patenkinimų svarbumui jam iš tų patenkinimų, kuriuos užtikrina visas kiekis ir kurie pasiekiami tokia pat dalimi.40
Tarkime, kad asmeniui visiškam visų jo poreikių tai gėrybei patenkinimui reikia 10 atskirų vienetų (arba 10 matų) gėrybės, kad šie poreikiai pagal svarbumą svyruoja nuo 10 iki 1, bet kad jis disponuoja tik 7 gėrybės vienetais (arba tik 7 matais). Iš to, kas pasakyta apie žmogaus ūkininkavimo prigimtį, tiesiogiai akivaizdu, kad šis asmuo turimu kiekiu (7 vienetais) patenkins tik tuos savo poreikius tai gėrybei, kurių svarbumas svyruoja nuo 10 iki 4, ir kad kiti poreikiai, kurių svarbumas svyruoja nuo 3 iki 1, liks nepatenkinti. Kokią vertę šiuo atveju atitinkamam ūkininkaujančiam asmeniui turi vienas iš jo 7 vienetų (arba matų)? Pagal tai, ką sužinojome apie gėrybių vertės prigimtį, šis klausimas yra lygiavertis klausimui: koks yra svarbumas tų patenkinimų, kurie liktų nepasiekti, jei atitinkamas asmuo disponuotų tik 6 vietoj 7 vienetų (arba matų). Jei koks nors atsitiktinumas atimtų iš jo vieną iš jo septynių gėrybių (arba matų), aišku, kad atitinkamas asmuo panaudotų likusius 6 vienetus svarbesniems poreikiams patenkinti ir nepaisytų mažiausiai svarbaus. Todėl vieno vieneto (arba vieno mato) praradimo rezultatas būtų tas, kad būtų prarastas tik mažiausias iš visų patenkinimų, užtikrinamų visu prieinamu septynių vienetų kiekiu (t. y. patenkinimas, kurio svarbumas buvo pažymėtas skaičiumi 4), o tie patenkinimai (arba poreikių tenkinimo aktai), kurių svarbumas svyruoja nuo 10 iki 5, vyktų kaip ir anksčiau. Taigi šiuo atveju nuo disponavimo vienu vienetu (arba matu) priklausys tik patenkinimas, kurio svarbumas buvo pažymėtas skaičiumi 4, ir tol, kol atitinkamas asmuo ir toliau disponuos 7 gėrybės vienetais (arba matais), kiekvieno vieneto (arba mato) vertė bus lygi šio patenkinimo svarbumui. Nes nuo vieno prieinamo gėrybės kiekio vieneto (arba mato) priklauso tik šis patenkinimas, kurio svarbumas yra 4. Esant kitoms vienodoms sąlygoms, jei atitinkamam ūkininkaujančiam asmeniui būtų prieinami tik 5 gėrybės vienetai (arba matai), akivaizdu, kad – kol tęsiasi ši ekonominė situacija – kiekvienas atskiras gėrybės vienetas ar jos dalinis kiekis jam turėtų svarbumą, skaitmenine išraiška lygų skaičiui 6. Jei jis turėtų 3 vienetus, kiekvienas jam turėtų svarbumą, skaitmenine išraiška lygų skaičiui 8. Galiausiai, jei jis turėtų tik vieną gėrybę, jos svarbumas būtų lygus 10.
Eilės konkrečių atvejų nagrinėjimas visiškai paaiškins čia išdėstytus principus, ir aš nenoriu vengti šios svarbios užduoties, nors žinau, kad kai kuriems skaitytojams pasirodysiu nuobodus. Sekdamas Adam Smith pėdomis, rizikuosiu būti šiek tiek varginantis, kad pasiekčiau išdėstymo aiškumą.
Pradėdami nuo paprasčiausio atvejo, tarkime, kad atskirai ūkininkaujantis asmuo gyvena uolėtoje jūros saloje, kad joje jis randa tik vieną šaltinį ir kad savo gėlo vandens poreikio patenkinimui jis išimtinai priklauso nuo jo. Tarkime, kad šiam atskirai gyvenančiam asmeniui kasdien reikia: a) vieno vandens vieneto savo gyvybei palaikyti, b) devyniolikos vienetų gyvuliams, kurių pienas ir mėsa aprūpina jį būtiniausiomis pragyvenimo priemonėmis, c) keturiasdešimties vienetų – iš dalies tam, kad jis galėtų suvartoti visą kiekį, būtiną palaikyti ne tik savo gyvybei, bet ir sveikatai; iš dalies tiek, kiek reikia jo sveikatai ir bendrai gerovei išlaikyti, savo kūnui, drabužiams ir įrankiams nusiplauti; ir iš dalies tam, kad išlaikytų kelis papildomus gyvulius, kurių pieno ir mėsos jam reikia, ir galiausiai d) keturiasdešimties papildomų vandens vienetų kasdien – iš dalies savo gėlynui, iš dalies kai kuriems gyvuliams, kuriuos jis laiko ne savo gyvybei ir sveikatai palaikyti, bet vien tik įvairesnės mitybos tikslu arba paprasčiausiai dėl draugijos. Tarkime taip pat, kad jis nemoka panaudoti daugiau nei šio bendro šimto vandens vienetų.
Tol, kol šaltinis tiekia vandenį taip gausiai, kad jis gali ne tik patenkinti visus savo vandens poreikius, bet ir leisti kelis tūkstančius kibirų kasdien nutekėti į jūrą, taigi tol, kol jokio jo poreikio patenkinimas nepriklauso nuo to, ar jo dispozicijoje yra vienu vienetu daugiau ar vienu vienetu mažiau (pvz., vienu pilnu kibiru), vandens vienetas, kaip matėme, jam neturės nei ekonominio pobūdžio, nei vertės, ir todėl negali būti kalbos apie jo vertės dydį. Bet jei dabar koks nors gamtos įvykis staiga padarytų taip, kad šaltinis iš dalies išsektų, ir jei dėl to mūsų salos gyventojas disponuotų tik 90 vandens vienetų, o jam visiškam savo poreikių patenkinimui ir toliau reikėtų 100 vienetų, aišku, kad tada koks nors patenkinimas priklausytų nuo kiekvienos viso vandens atsargų dalies prieinamumo, ir todėl kiekvienas atskiras vandens vienetas įgytų jam tą reikšmę, kurią vadiname verte.
Tačiau jei dabar paklausime, kuris jo patenkinimas šiuo atveju priklauso nuo tam tikros jam prieinamų 90 vandens vienetų dalies, pavyzdžiui, nuo 10 vienetų, mūsų klausimas įgauna tokią formą: kurie mūsų atskirai gyvenančio asmens patenkinimai nebūtų pasiekti, jei jis neturėtų savo dispozicijoje šios tam tikros atsargų dalies – tai yra, jei jis turėtų tik 80 vietoj 90 vienetų?
Nieko nėra tikriau už tai, kad mūsų ūkininkaujantis asmuo, net jei jam kasdien būtų prieinami tik 80 vandens vienetų, ir toliau suvartotų kiekį, būtiną savo gyvybei išsaugoti, ir dar tiek, kiek išlaikys tiek gyvulių, kiek būtina jam išgyventi. Kadangi šiems tikslams kasdien reikia tik 20 vandens vienetų, likusius 60 vienetų jis pirmiausia skirtų visiems poreikiams, nuo kurių priklauso jo sveikata ir tolesnė bendra gerovė, patenkinti. Kadangi šiam tikslui jam kasdien reikia iš viso tik 40 kibirų vandens, jam liktų 20 vienetų, kuriuos būtų galima panaudoti vien malonumo tikslams. Tad paskutinieji 20 vienetų galėtų išlaikyti arba jo gėlyną, arba gyvulius, kuriuos jis turi vien dėl malonumo. Jis tikrai pasirinktų iš šių dviejų patenkinimų tą, kuris jam atrodo svarbesnis, ir nepaisytų mažiau svarbaus.
Kai mūsų Robinzonas kasdien disponuoja 90 vandens vienetų, klausimas, ar jo dispozicijoje ir toliau bus šis kiekis, ar 10 vienetų mažiau, jam yra lygiavertis klausimui, ar jis galės, ar negalės ir toliau patenkinti mažiausiai svarbius poreikius, kurie tenkinami 10 vandens vienetų kasdien. Todėl tol, kol jo dispozicijoje ir toliau bus bendras 90 vienetų kiekis, 10 vandens vienetų turės tik šių mažiausiai svarbių patenkinimų svarbumą – tai yra, tik palyginti nereikšmingų malonumų svarbumą.
Tarkime dabar, kad šaltinis, tiekiantis vandenį atskiro ūkio individui, dar labiau išsenka, ir tai tokiu mastu, kad jam kasdien prieinami tik keturiasdešimt vandens vienetų. Dabar vėl, kaip ir anksčiau, jo gyvybės ir gerovės palaikymas priklausys nuo viso šio vandens kiekio prieinamumo. Bet situacija svarbiu atžvilgiu pasikeitė. Jei anksčiau koks nors jo malonumas ar patogumas priklausė nuo bet kurios kaip nors praktiškai reikšmingos visų atsargų dalies (pavyzdžiui, vieno vieneto) prieinamumo, tai dabar klausimas, ar per dieną prieinama vienu vandens vienetu daugiau ar vienu mažiau, mūsų Robinzonui jau yra klausimas dėl daugiau ar mažiau pilno jo sveikatos arba bendros gerovės palaikymo. Kitaip tariant, jei jis prarastų vieną vienetą, padarinys būtų tas, kad jis nebegalėtų patenkinti vieno iš poreikių, nuo kurių patenkinimo priklauso jo sveikatos ir tolesnės bendros gerovės išsaugojimas. Jei vienas kibiras vandens neturėjo mūsų Robinzonui visiškai jokios vertės, kol jam kasdien buvo prieinami keli šimtai kibirų, ir jei vėliau, kai jis turėjo tik 90 vienetų kasdien, kiekvienas vienetas turėjo tik tam tikro nuo jo priklausančio malonumo svarbumą, tai dabar kiekviena dar prieinamų keturiasdešimties vienetų dalis turi jam daug svarbesnių patenkinimų svarbumą. Nes dabar nuo kiekvieno iš keturiasdešimties vienetų priklauso poreikių, kurių nepatenkinimas pakenkia jo sveikatai ir tolesnei gerovei, patenkinimas. Tačiau kiekvieno gėrybių kiekio vertė yra lygi nuo jo priklausančių patenkinimų svarbumui. Jei vieno vandens vieneto vertė mūsų Robinzonui iš pradžių buvo lygi nuliui, o antruoju atveju lygi vienetui, tai dabar ji jau būtų išreikšta skaitmeniškai kažkuo panašiu į skaičių šeši.
Tarkime, kad esant nuolatinei sausrai šaltinis vis labiau sektų ir galiausiai duotų per dieną kaip tik tiek vandens, kiek vos pakanka šio izoliuoto individo gyvybei palaikyti (taigi mūsų atveju maždaug 20 vienetų, nes tiek jam reikia pačiam ir tiems jo bandos gyvuliams, be kurių pieno ir mėsos jis negali išsilaikyti gyvas). Tokiu atveju aišku, kad kiekvienas praktiškai reikšmingas jam prieinamo vandens kiekis turėtų visą gyvybės palaikymo svarbą. Todėl vienetas vandens turėtų dar didesnę vertę nei anksčiau – vertę, skaitmenimis išreiškiamą skaičiumi 10.
Taigi pirmuoju iš mūsų atvejų matėme, kad kol individas per dieną disponavo keliais tūkstančiais kibirų vandens, nedidelė šio kiekio dalis, pavyzdžiui, vienas kibiras, jam neturėjo jokios vertės, nes nuo nė vieno atskiro kibiro nepriklausė joks pasitenkinimas. Antruoju atveju matėme, kad konkretus vienetas iš jam prieinamų 90 vienetų jau turėjo tam tikrų mažesnių malonumų svarbą, nes mažiausiai svarbūs pasitenkinimai, priklausę nuo 90 vienetų, ir buvo šie malonumai. Trečiuoju atveju, kai per dieną jis disponavo tik 40 vienetų vandens, matėme, kad nuo kiekvieno konkretaus vieneto priklausė svarbesni pasitenkinimai. Ketvirtuoju atveju nuo kiekvieno konkretaus vieneto ėmė priklausyti dar svarbesni pasitenkinimai. Kiekvienu paeiliui einančiu atveju matėme, kaip likusių vienetų vertė nuosekliai kyla, nes nuo jų ima priklausyti vis svarbesni pasitenkinimai.
Pereidami prie sudėtingesnių (visuomeninių) santykių, tarkime, kad burlaiviui dar reikia 20 dienų plaukti iki sausumos, kad dėl tam tikro nelaimingo atsitikimo jo maisto atsargos beveik visiškai prarastos ir kad kiekvienam laivo įgulos nariui likę tik tiek kurios nors vienos rūšies maisto, pavyzdžiui, džiūvėsių, kiek kaip tik pakanka jo gyvybei palaikyti tas 20 dienų. Tai atvejis, kai duoti laive esančių asmenų poreikiai stovi priešais būtent tikslų tam tikros gėrybės kiekį, dėl kurio šių poreikių patenkinimas visiškai priklauso nuo turimo gėrybės kiekio. Jei tarsime, kad keliautojų gyvybes galima palaikyti tik tada, jei kiekvienas jų per dieną suvartoja pusę svaro džiūvėsių, ir kad kiekvienas keliautojas faktiškai turi 10 svarų džiūvėsių, tai šis maisto kiekis kiekvienam keliautojui turės visą jo gyvybės palaikymo svarbą. Tokiomis sąlygomis nė vieno, kuris bent kiek brangina savo gyvybę, nebūtų galima įkalbėti atiduoti šį gėrybių kiekį ar net kokią nors pastebimą jo dalį už kokias nors kitas gėrybes, išskyrus maisto produktus, net už vertingiausias įprasto gyvenimo gėrybes. Jei, pavyzdžiui, laive keliaujantis turtuolis pasiūlytų svarą aukso už tokį pat svorį džiūvėsių, kad palengvintų alkio kančias, neišvengiamas esant tokiam menkam davinio dydžiui, jis nerastų nė vieno iš savo bendrakeleivių, pasirengusio sutikti su tokiu sandėriu.
Tarkime toliau, kad laive esantys keliautojai be jau minėtų 10 svarų disponuoja dar penkiais svarais laivo džiūvėsių kiekvienas. Šiuo atveju jų gyvybės nebepriklausytų nuo to, ar jie disponuoja vienu svaru džiūvėsių, nes vieną svarą būtų galima atimti iš jų valdžios arba jiems iškeisti į gėrybes, kitokias nei maisto produktai, nekeliant pavojaus jų gyvybei. Nors pati jų gyvybė nebepriklausytų nuo vieno svaro maisto, svaras jo vis dėlto būtų apsauga nuo alkio kančių, taip pat priemonė sveikatai palaikyti, nes toks menkas maitinimasis, trunkantis dvidešimt dienų, koks tektų visiems asmenims, disponuojantiems tik dešimčia svarų džiūvėsių, neabejotinai turėtų žalingą poveikį jų gerovei. Tokiomis aplinkybėmis, nors vienas svaras džiūvėsių jiems nebeturėtų gyvybės palaikymo svarbos, jis vis dėlto turėtų tą svarbą, kurią kiekvienas teikia savo sveikatos ir gerovės išsaugojimui, kiek šie priklauso nuo vieno svaro džiūvėsių.
Galiausiai tarkime, kad laivo kambusas visiškai ištuštintas nuo visų maisto atsargų; kad ir patys keliautojai neturi jokio savo maisto; kad laivas prikrautas kelių tūkstančių centnerių džiūvėsių krovinio ir kad laivo kapitonas, atsižvelgdamas į nelaimingą keliautojų padėtį dėl šios nelaimės, leidžia kiekvienam maitintis džiūvėsiais kiek tik nori. Keliautojai, žinoma, ims džiūvėsius savo alkiui malšinti. Bet niekas neabejos, kad skanus mėsos gabalas tokiu atveju turėtų nemažą vertę keliautojui, kurio visas dvidešimties dienų davinys kitaip būtų vien tik džiūvėsiai, o svaras džiūvėsių turėtų nepaprastai mažą vertę, o galbūt ir jokios vertės.
Kodėl disponavimas svaru džiūvėsių pirmuoju iš šių atvejų kiekvienam keliautojui turėjo visą gyvybės palaikymo svarbą, antruoju atveju – dar labai didelę svarbą, o trečiuoju atveju – jokios svarbos arba bet kuriuo atveju tik nepaprastai menką svarbą?
Keliautojų poreikiai visais trim atvejais išliko tie patys, nes nepakito nei jų asmenybės, nei jų reikmės. Tačiau pakito maisto kiekis, stovintis priešais šias reikmes kiekvienu atveju. Priešais vienodas keliautojų maisto reikmes pirmuoju atveju buvo dešimt svarų maisto vienam asmeniui, antruoju atveju – didesnis kiekis, o trečiuoju atveju – dar didesnis kiekis. Todėl nuo vieno atvejo prie kito pasitenkinimų, priklausančių nuo atskirų maisto vienetų, svarba laipsniškai mažėjo.
Bet tai, ką čia galėjome stebėti, iš pradžių su izoliuotu individu, o paskui su nedidele, laikinai nuo likusios žmonijos izoliuota grupe, vienodai galioja sudėtingesniems tautos ir apskritai žmonių visuomenės tarpusavio santykiams. Šalies gyventojų padėtis po derliaus nederliaus, po vidutinio derliaus ir galiausiai metais po itin gausaus derliaus rodo savo prigimtimi analogiškus santykius tiems, kurie aprašyti aukščiau. Čia taip pat, priešais tam tikras apibrėžtas reikmes, pirmuoju atveju yra mažesnis turimas maisto kiekis nei antruoju, o antruoju atveju mažesnis nei trečiuoju. Todėl ir šiais atvejais pasitenkinimų, priklausančių nuo atskirų viso kiekio vienetų, svarba labai skiriasi.
Jei šalyje, kuri ką tik turėjo itin gausų derlių, sudega elevatorius su 100 000 bušelių kviečių, šios nelaimės poveikis daugiausiai bus toks, kad bus pagaminta mažiau alkoholio arba blogiausiu atveju neturtingesnė gyventojų dalis bus maitinama kiek menkiau, nepatirdama nepritekliaus; jei nelaimė įvyksta po vidutinio derliaus, daugeliui žmonių jau teks atsisakyti svarbesnių pasitenkinimų; o jei nelaimė sutampa su badmečiu, labai daug žmonių mirs iš bado. Kiekvienu iš šių trijų atvejų nuo kiekvieno konkretaus suinteresuotiems žmonėms prieinamo grūdų vieneto priklauso labai skirtingo svarbumo laipsnio pasitenkinimai, ir dėl šios priežasties grūdų vieneto vertė šiais trim atvejais labai skiriasi.
Jei apibendrinsime tai, kas buvo pasakyta, kaip mūsų tyrimo iki šiol rezultatą gauname šiuos principus:
(1) Svarba, kurią gėrybės mums turi ir kurią vadiname verte, yra vien priskirta. Iš esmės tik pasitenkinimai mums turi svarbą, nes nuo jų priklauso mūsų gyvybės ir gerovės palaikymas. Bet šią svarbą logiškai priskiriame toms gėrybėms, nuo kurių turėjimo, kaip suvokiame, priklausome dėl šių pasitenkinimų.
(2) Svarbos dydžiai, kuriuos mums turi įvairūs konkrečių poreikių pasitenkinimai (atskiri pasitenkinimo aktai, įgyvendinami atskiromis gėrybėmis), yra nelygūs, ir jų matas glūdi jų svarbos mūsų gyvybės ir gerovės palaikymui laipsnyje.
(3) Mūsų pasitenkinimų svarbos dydžiai, priskiriami gėrybėms, – tai yra jų verčių dydžiai – todėl taip pat yra nelygūs, ir jų matas glūdi svarbos, kurią mums turi nuo atitinkamų gėrybių priklausantys pasitenkinimai, laipsnyje.
(4) Kiekvienu atskiru atveju iš visų pasitenkinimų, užtikrinamų viso turimo gėrybės kiekio, tik tie, kurie ūkininkaujančiam individui turi mažiausią svarbą, priklauso nuo disponavimo tam tikra viso kiekio dalimi.
(5) Tam tikros gėrybės arba tam tikros viso ūkininkaujančio individo disponuojamo gėrybės kiekio dalies vertė jam tad lygi mažiausiai svarbaus iš pasitenkinimų, užtikrinamų viso turimo kiekio ir pasiekiamų bet kuria lygia dalimi, svarbai. Mat būtent dėl šių mažiausiai svarbių pasitenkinimų atitinkamas ūkininkaujantis individas priklauso nuo tam tikros gėrybės arba tam tikro gėrybės kiekio turėjimo.41
Taigi savo tyrime iki šiol gėrybių vertės skirtumus atsekėme iki jų galutinių priežasčių ir tuo pat metu radome galutinį ir pirminį matą, kuriuo žmonės sprendžia apie visų gėrybių vertes.
Jei tai, kas pasakyta, teisingai suprasta, negali būti jokio sunkumo sprendžiant bet kurią problemą, susijusią su priežasčių, lemiančių dviejų ar daugiau konkrečių gėrybių arba gėrybių kiekių verčių skirtumus, aiškinimu.
Jei klausiame, pavyzdžiui, kodėl svaras geriamojo vandens įprastomis aplinkybėmis mums neturi jokios vertės, o smulkutė svaro aukso ar deimantų dalelė paprastai pasižymi labai aukšta verte, atsakymas yra toks: deimantai ir auksas yra tokie reti, kad visus žmonijai prieinamus deimantus būtų galima sutalpinti į vieną skrynią, o visą auksą – į vieną didelį kambarį, kaip parodys paprastas apskaičiavimas. Geriamasis vanduo, priešingai, žemėje randamas tokiais dideliais kiekiais, kad vargu ar įmanoma įsivaizduoti rezervuarą, pakankamai didelį visam jam sutalpinti. Atitinkamai žmonės gali patenkinti tik pačius svarbiausius poreikius, kuriems patenkinti tarnauja auksas ir deimantai, o savo geriamojo vandens poreikius jie paprastai gali ne tik visiškai patenkinti, bet ir, be to, leisti dideliems jo kiekiams nuvargti nepanaudotiems, nes nepajėgia sunaudoti viso turimo kiekio. Įprastomis aplinkybėmis tad nė vienas žmogaus poreikis neliktų nepatenkintas, jei žmonės negalėtų disponuoti tam tikru geriamojo vandens kiekiu. Su auksu ir deimantais, priešingai, net mažiausiai reikšmingi pasitenkinimai, užtikrinami viso turimo kiekio, ūkininkaujantiems žmonėms vis dar turi palyginti aukštą svarbą. Tad konkretūs geriamojo vandens kiekiai ūkininkaujantiems žmonėms paprastai neturi jokios vertės, o konkretūs aukso ir deimantų kiekiai – aukštą vertę.
Visa tai galioja tik įprastoms gyvenimo aplinkybėms, kai geriamasis vanduo mums prieinamas gausiais kiekiais, o auksas ir deimantai – labai mažais kiekiais. Tačiau dykumoje, kur keliautojo gyvybė dažnai priklauso nuo gurkšnio vandens, visiškai įmanoma įsivaizduoti, kad individui nuo svaro vandens priklauso svarbesni pasitenkinimai nei net nuo svaro aukso. Tokiu atveju svaro vandens vertė atitinkamam individui būtų atitinkamai didesnė nei svaro aukso vertė. Ir patirtis moko mus, kad toks ar į jį panašus santykis iš tikrųjų susiklosto ten, kur ūkinė padėtis yra tokia, kokią ką tik aprašiau.
C. Gėrybių kokybės skirtumų įtaka jų vertei.
Žmogaus poreikius dažnai gali patenkinti skirtingų tipų gėrybės, o dar dažniau gėrybės, kurios skiriasi ne tipu, o rūšimi. Kai turime reikalą su duotais žmogaus poreikių kompleksais, viena vertus, ir su jų patenkinimui prieinamais gėrybių kiekiais, kita vertus (p. 129), poreikiai tad ne visada stovi priešais vienarūšių gėrybių kiekius, o dažnai priešais skirtingų tipų gėrybes, ir dar dažniau priešais skirtingų rūšių gėrybes.
Dėl didesnio dėstymo paprastumo iki šiol nekreipiau dėmesio į gėrybių skirtumus ir ankstesniuose skyriuose nagrinėjau tik atvejus, kai visiškai vienarūšių gėrybių kiekiai stovi priešais tam tikro tipo poreikius (ypač pabrėždamas tai, kaip jų svarba mažėja atsižvelgiant į jau pasiekto pasitenkinimo pilnumo laipsnį). Tokiu būdu galėjau labiau pabrėžti įtaką, kurią turimų kiekių skirtumai daro gėrybių vertei.
Atvejai, kuriuos dabar lieka apsvarstyti, yra tie, kuriuose tam tikrus žmogaus poreikius gali patenkinti skirtingų tipų ar rūšių gėrybės ir kuriuose dėl to tam tikriems žmogaus reikmėms stovi priešais turimi gėrybių kiekiai, kurių atskiros dalys yra kokybiškai skirtingos.
Šiuo požiūriu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad skirtumai tarp gėrybių – ar tai būtų tipo, ar rūšies skirtumai – negali turėti įtakos atskirų tam tikros atsargos vienetų vertei, jei žmogaus poreikių patenkinimas šių skirtumų niekaip nepaliečia. Gėrybės, kurios patenkina žmogaus poreikius identišku būdu, kaip tik dėl to ekonominiu požiūriu laikomos visiškai vienarūšėmis, net jei pagal išorinę išvaizdą jos gali priklausyti skirtingiems tipams ar rūšims.
Jei skirtumai tarp dviejų gėrybių – tipo ar rūšies atžvilgiu – turi būti atsakingi už jų vertės skirtumus, būtina, kad jos turėtų ir skirtingus gebėjimus patenkinti žmogaus poreikius. Kitaip tariant, būtina, kad jos turėtų tai, ką ekonominiu požiūriu vadiname kokybės skirtumais. Todėl tolesnio tyrimo dalykas yra apsvarstyti įtaką, kurią kokybės skirtumai daro atskirų gėrybių vertei.
Ekonominiu požiūriu kokybiniai skirtumai tarp gėrybių gali būti dvejopi. Žmogaus poreikiai vienodais kokybiškai skirtingų gėrybių kiekiais gali būti patenkinami arba kiekybiškai, arba kokybiškai skirtingu būdu. Pavyzdžiui, tam tikru kiekiu buko medienos žmogaus šilumos poreikis gali būti patenkintas kiekybiškai intensyviau nei tokiu pat kiekiu eglės. Tačiau du vienodi vienodos maistinės vertės maisto produktų kiekiai maisto poreikį gali patenkinti kokybiškai skirtingais būdais, kadangi vieno patiekalo vartojimas gali, pavyzdžiui, teikti malonumą, o kitas gali neteikti jokio malonumo arba teikti tik prastesnį. Pirmosios kategorijos gėrybių prastesnė kokybė gali būti visiškai kompensuojama didesniu kiekiu, tačiau antrosios kategorijos gėrybių atveju tai neįmanoma. Eglė, alksnis ar pušis šildymo tikslais gali pakeisti buko medieną, ir jei prastesnio anglies kiekio akmens anglis, prastesnio rauginių medžiagų kiekio ąžuolo žievė bei lėtų ar mažiau darbingų dienos darbininkų paprastos darbo paslaugos ūkininkaujantiems žmonėms prieinamos pakankamai dideliais kiekiais, jos paprastai gali tobulai pakeisti aukštesnės kvalifikacijos gėrybes. Tačiau net jei neskanus maistas ar gėrimai, tamsūs ir drėgni kambariai, vidutiniškų gydytojų paslaugos ir pan. būtų prieinami didžiausiais kiekiais, jie niekada negalės taip gerai, kokybiškai, patenkinti mūsų poreikių, kaip atitinkamos aukštesnės kvalifikacijos gėrybės.
Kai ūkininkaujantys individai vertina gėrybės vertę, tai, kaip matėme, yra grynai tų poreikių, kurių patenkinimo atžvilgiu jie priklauso nuo galimybės disponuoti ta gėrybe, svarbos įvertinimo klausimas (p. 122). Tačiau gėrybės kiekis, kuris suteiks tam tikrą patenkinimą, vertinant yra tik antraeilis veiksnys. Mat jei mažesni aukštesnės kvalifikacijos gėrybės kiekiai patenkina žmogaus poreikį tokiu pat (tai yra kiekybiškai ir kokybiškai identišku) būdu kaip didesni mažiau kvalifikuotos gėrybės kiekiai, akivaizdu, kad mažesni aukštesnės kvalifikacijos gėrybės kiekiai ūkininkaujantiems žmonėms turės tokią pat vertę kaip didesni mažiau kvalifikuotos gėrybės kiekiai. Taigi vienodi gėrybių, turinčių skirtingas pirmosios rūšies kokybes, kiekiai turės vertes, kurios nurodyta proporcija yra nelygios. Jei, pavyzdžiui, nustatydami ąžuolo žievės vertę atsižvelgiame išimtinai į jos rauginių medžiagų kiekį ir septyni centneriai vienos rūšies turi tokį pat veiksmingumą kaip aštuoni centneriai kitos rūšies, tai ją naudojantiems amatininkams ji turės ir tokią pat vertę kaip pastarasis kiekis. Vien šių gėrybių suvedimas į vienodo ekonominio veiksmingumo kiekius (procedūra, faktiškai taikoma žmonių ekonominėje veikloje visais tokiais atvejais) tokiu būdu visiškai pašalina sunkumą nustatant skirtingų kokybių tam tikrų kiekių vertę (tiek, kiek jų veiksmingumas yra tik kiekybiškai skirtingas). Tokiu būdu nagrinėjamas sudėtingesnis atvejis suvedamas į anksčiau išaiškintą paprastą santykį (p. 123 ir toliau).
Skirtingų kokybių įtakos atskirų gėrybių vertėms klausimas yra sudėtingesnis, kai kokybiniai skirtumai tarp gėrybių lemia, kad poreikiai patenkinami kokybiškai skirtingais būdais. Po to, kas pasakyta apie bendrąjį vertės nustatymo principą (p. 122), negali būti abejonės, kad ir šiuo atveju vertę lemiantis veiksnys yra svarba tų poreikių, kurie liktų nepatenkinti, jei nedisponuotume tam tikra gėrybe, atitinkančia šiuos poreikius ne tik bendruoju tipu, bet ir konkrečia kokybe. Todėl sunkumas, kurį čia aptariu, slypi ne tame, kad bendrasis vertės nustatymo principas šioms gėrybėms netaikytinas, o veikiau tame, kaip nustatyti konkretų patenkinimą, priklausantį nuo tam tikros konkrečios gėrybės, kai visa poreikių grupė stovi priešais gėrybes, kurių įvairūs vienetai geba šiuos poreikius patenkinti kokybiškai skirtingais būdais. Kitaip tariant, jis slypi praktiniame bendrojo vertės nustatymo principo taikyme žmogaus ekonominei veiklai. Šios problemos sprendimas išplaukia iš toliau pateikiamų svarstymų.
Ūkininkaujantys individai jiems prieinamų gėrybių kiekių nenaudoja neatsižvelgdami į kokybės skirtumus, kai tokie egzistuoja. Ūkininkas, turintis savo žinioje skirtingų rūšių grūdų, nenaudoja, pavyzdžiui, prasčiausios rūšies sėjai, vidutinės kokybės grūdų galvijams šerti, o geriausių maistui ir gėrimų gamybai. Taip pat jis nenaudoja skirtingų rūšių grūdų be jokio skirtumo vienam ar kitam tikslui. Veikiau, atsižvelgdamas į savo reikmes, jis geriausią rūšį panaudoja sėjai, geriausią likusią – maistui ir gėrimams, o prasčiausios kokybės grūdus – galvijams penėti.
Gėrybių, kurių vienetai vienarūšiai, atveju visas turimas gėrybės kiekis stovi priešais visą aibę konkrečių poreikių, kuriuos juo galima patenkinti. Tačiau tais atvejais, kai skirtingi gėrybės vienetai patenkina žmogaus poreikius kokybiškai skirtingais būdais, visas turimas gėrybės kiekis nebestovi priešais visą poreikių aibę; vietoj to kiekvienas turimas tam tikros kokybės kiekis stovi priešais atitinkamus konkrečius ūkininkaujančių individų poreikius.
Jei tam tikro vartojimo tikslo atžvilgiu tam tikros kokybės gėrybės apskritai negalima pakeisti jokios kitos kokybės gėrybėmis, anksčiau pademonstruotas vertės nustatymo principas (p. 132) visiškai ir tiesiogiai taikomas atskiriems tos gėrybės kiekiams. Taigi bet kurio atskiro tokios gėrybės vieneto vertė yra lygi svarbai paties nesvarbiausio patenkinimo, kuris aprūpinamas visu turimu šios tikslios gėrybės kokybės kiekiu, kadangi būtent šio patenkinimo atžvilgiu mes iš tiesų priklausome nuo galimybės disponuoti atskiru šios kokybės vienetu.
Tačiau žmogaus poreikiai gali būti patenkinami skirtingų kvalifikacijų gėrybėmis, nors ir kokybiškai skirtingais būdais. Jei vienos kokybės gėrybes galima pakeisti kitos kokybės gėrybėmis, nors ir ne su tokiu pat veiksmingumu, aukštesnės kokybės gėrybių vieneto vertė yra lygi svarbai paties nesvarbiausio patenkinimo, kurį aprūpina aukštesnės kokybės gėrybės, atėmus vertės kvotą42, kuri yra tuo didesnė: (1) kuo mažesnė prastesnės kokybės gėrybių, kuriomis aptariamą konkretų poreikį taip pat galima patenkinti, vertė ir (2) kuo mažesnis žmonėms skirtumas tarp konkretaus poreikio patenkinimo aukštesne gėrybe svarbos ir jo patenkinimo prastesne gėrybe svarbos.
Tokiu būdu prieiname prie rezultato, kad net tais atvejais, kai poreikių kompleksas stovi priešais skirtingų kokybių gėrybių kiekį, tam tikro intensyvumo patenkinimai visada priklauso nuo kiekvieno dalinio kiekio ar nuo kiekvieno konkretaus šių gėrybių vieneto. Todėl visais aptartais atvejais vertės nustatymo principas, kurį suformulavau anksčiau, išlaiko visišką savo taikytinumą.
D. Subjektyvus vertės mato pobūdis. Darbas ir vertė. Klaida.
Aptardamas vertės prigimtį, pastebėjau, kad vertė nėra kas nors gėrybėms būdinga ir kad ji nėra gėrybių savybė. Tačiau vertė nėra ir savarankiškas daiktas. Nėra jokios priežasties, kodėl gėrybė negalėtų turėti vertės vienam ūkininkaujančiam individui, bet neturėti jokios vertės kitam individui esant skirtingoms aplinkybėms. Vertės matas yra visiškai subjektyvaus pobūdžio, ir dėl šios priežasties gėrybė gali turėti didelę vertę vienam ūkininkaujančiam individui, mažą vertę kitam ir visai jokios vertės trečiajam, priklausomai nuo jų reikmių ir turimų kiekių skirtumų. Tai, ką vienas žmogus niekina ar mažai vertina, kitas brangina, ir tai, ką vienas žmogus palieka, kitas dažnai pasiima. Nors vienas ūkininkaujantis individas vienodai vertina tam tikrą vienos gėrybės kiekį ir didesnį kitos gėrybės kiekį, pas kitą ūkininkaujantį individą dažnai pastebime kaip tik priešingus vertinimus.
Taigi subjektyvi yra ne tik vertės prigimtis, bet ir vertės matas. Gėrybės visada turi vertę tam tikriems ūkininkaujantiems individams, ir šią vertę taip pat nustato tik šie individai.
Vertė, kurią ūkininkaujantis individas priskiria gėrybei, yra lygi svarbai to konkretaus patenkinimo, kuris priklauso nuo jo galimybės disponuoti ta gėrybe. Nėra jokio būtino ir tiesioginio ryšio tarp gėrybės vertės ir to, ar – ir kokiais kiekiais – jos gamybai buvo panaudotas darbas ir kitos aukštesnės eilės gėrybės. Neekonominė gėrybė (pavyzdžiui, tam tikras medienos kiekis pirmykščiame miške) neįgyja žmonėms vertės net jei jos gamybai buvo panaudoti dideli darbo ar kitų ekonominių gėrybių kiekiai. Ar deimantas buvo rastas atsitiktinai, ar gautas iš deimantų kasyklos panaudojus tūkstantį darbo dienų, jo vertei yra visiškai nesvarbu. Apskritai niekas praktiniame gyvenime, vertindamas gėrybės vertę, neklausia jos kilmės istorijos, o atsižvelgia vien į paslaugas, kurias gėrybė jam suteiks ir kurių jis turėtų atsisakyti, jei jos nedisponuotų. Gėrybės, kurioms išleista daug darbo, dažnai neturi jokios vertės, o kitos, kurioms išleista mažai darbo ar nieko, turi labai didelę vertę. Gėrybės, kurioms išleista daug darbo, ir kitos, kurioms išleista mažai darbo ar nieko, ūkininkaujantiems žmonėms dažnai yra vienodos vertės. Todėl darbo ar kitų gamybos priemonių kiekiai, panaudoti jos gamybai, negali būti gėrybės vertę lemiantis veiksnys. Žinoma, gėrybės vertės palyginimas su jos gamyboje panaudotų gamybos priemonių verte parodo, ar – ir kiek – jos gamyba, praėjusios žmogaus veiklos aktas, buvo tikslinga ar ekonomiška. Tačiau gėrybių kiekiai, panaudoti gėrybės gamybai, neturi nei būtinos, nei tiesiogiai lemiamos įtakos jos vertei.
Lygiai taip pat nepagrįsta nuomonė, kad gėrybių vertę lemiantis veiksnys yra darbo ar kitų gamybos priemonių kiekis, būtinas joms atgaminti. Daugybės gėrybių atgaminti neįmanoma (pavyzdžiui, antikvarinių daiktų ir senųjų meistrų paveikslų), todėl daugeliu atvejų galime stebėti vertę, bet jokios atgaminimo galimybės. Dėl šios priežasties bet kuris su atgaminimu susijęs veiksnys negali būti bendrasis vertę lemiantis principas. Be to, patirtis rodo, kad gamybos priemonių, būtinų daugeliui gėrybių atgaminti (pavyzdžiui, senamadiškiems drabužiams ir pasenusioms mašinoms), vertė kartais yra žymiai aukštesnė, o kartais žemesnė už pačių produktų vertę.
Vadinasi, gėrybės vertę lemiantis veiksnys yra nei darbo ar kitų gėrybių kiekis, būtinas jos gamybai, nei kiekis, būtinas jos atgaminimui, o veikiau tų patenkinimų, kurių atžvilgiu suvokiame esą priklausomi nuo galimybės disponuoti gėrybe, svarbos dydis. Šis vertės nustatymo principas galioja visuotinai, ir jokios išimties iš jo žmogaus ūkyje rasti neįmanoma.
Patenkinimo svarba mums nėra savavališko sprendimo rezultatas, o veikiau matuojama svarba – kuri nėra savavališka – kurią patenkinimas turi mūsų gyvenimui ar mūsų gerovei. Vis dėlto santykiniai skirtingų patenkinimų ir paeiliui einančių patenkinimo aktų svarbos laipsniai yra ūkininkaujančių žmonių vertinimo dalykas, ir dėl šios priežasties jų žinojimas apie šiuos svarbos laipsnius kai kuriais atvejais gali būti klaidingas.
Anksčiau matėme, kad didžiausią svarbą žmonėms turi tie poreikių patenkinimai, nuo kurių priklauso jų gyvybė; kad iškart po jų pagal svarbą eina patenkinimai, nuo kurių priklauso jų gerovė; ir kad patenkinimai, nuo kurių priklauso aukštesnis gerovės laipsnis (esant vienodam intensyvumui – ilgiau trunkantis patenkinimas, o esant vienodai trukmei – intensyvesnis), turi žmonėms didesnę svarbą nei tie, nuo kurių priklauso žemesnis jų gerovės laipsnis.
Tačiau tai, kas pasakyta, jokiu būdu neatmeta galimybės, kad neišmintingi žmonės dėl savo trūkstamo žinojimo kartais gali įvertinti įvairių patenkinimų svarbą priešingai jų tikrajai svarbai. Net asmenys, kurių ūkinė veikla vykdoma racionaliai ir kurie todėl tikrai stengiasi atpažinti tikrąją patenkinimų svarbą, kad įgytų tikslų pagrindą savo ūkinei veiklai, gali klysti. Klaida neatskiriama nuo viso žmogiškojo žinojimo.
Žmonės ypač linkę leistis suklaidinami pervertinti tų patenkinimų svarbą, kurie suteikia stiprų akimirkos malonumą, bet prie jų gerovės prisideda tik trumpalaikiai, ir taip nuvertinti tų patenkinimų svarbą, nuo kurių priklauso mažiau intensyvi, bet ilgiau trunkanti gerovė. Kitaip tariant, žmonės dažnai praeinančius, intensyvius malonumus vertina labiau už savo nuolatinę gerovę, o kartais net labiau už savo gyvybę.
Jeigu žmonės jau dažnai klysta dėl savo žinojimo apie subjektyvųjį vertės nustatymo veiksnį, kai tai tėra jų pačių dvasinių būsenų įvertinimo klausimas, tai jie dar labiau linkę klysti, kai kalbama apie objektyviojo vertės nustatymo veiksnio suvokimą, ypač kai kalbama apie jų žinojimą apie jiems prieinamų kiekių dydžius ir apie skirtingas gėrybių kokybes.
Vien dėl šių priežasčių aišku, kodėl atskirų gėrybių vertės nustatymą ūkiniame gyvenime lydi daugybė klaidų. Tačiau be vertės svyravimų, kylančių iš žmogiškųjų poreikių pasikeitimų, iš žmonėms prieinamų gėrybių kiekių pasikeitimų ir iš gėrybių fizinių savybių pasikeitimų, mes taip pat galime stebėti gėrybių verčių svyravimus, kuriuos sukelia paprasčiausiai pasikeitimas to, ką žmonės žino apie gėrybių svarbą jų gyvybei ir gerovei.
3. Aukštesnės eilės gėrybių vertę reguliuojantys dėsniai
A. Principas, lemiantis aukštesnės eilės gėrybių vertę.
Tarp žiauriausių pamatinių klaidų, turėjusių toliausiai siekiančias pasekmes ankstesnėje mūsų mokslo raidoje, yra argumentas, kad gėrybės įgyja mums vertę todėl, kad jų gamybai buvo panaudotos gėrybės, kurios mums turėjo vertę. Vėliau, kai pereisiu prie aukštesnės eilės gėrybių kainų aptarimo, parodysiu konkrečias priežastis, atsakingas už šią klaidą ir už tai, kad ji tapo priimtos kainų teorijos pagrindu (žinoma, tokiu pavidalu, apraizgytu visokiausiomis specialiomis sąlygomis). Čia pirmiausia noriu pareikšti, kad šis argumentas taip griežtai prieštarauja visai patirčiai (p. 146), jog jį tektų atmesti net ir tuo atveju, jeigu jis pateiktų formaliai teisingą sprendimą uždaviniui nustatyti principą, paaiškinantį gėrybių vertę.
Tačiau net ir šio pastarojo tikslo aptariamas argumentas pasiekti negali, nes jis pateikia paaiškinimą tik toms gėrybėms, kurias galime pavadinti „produktais", bet ne visų kitų gėrybių, kurios pasirodo kaip pirminiai gamybos veiksniai, vertei. Jis nepaaiškina gėrybių, kurias tiesiogiai teikia gamta, ypač žemės teikiamų paslaugų, vertės. Jis nepaaiškina darbo paslaugų vertės. Jis net nepaaiškina, kaip vėliau pamatysime, kapitalo paslaugų vertės. Mat visų šių gėrybių vertės negalima paaiškinti argumentu, kad gėrybės savo vertę išveda iš gėrybių, išleistų jų gamybai, vertės. Iš tikrųjų jis padaro jų vertę visiškai nesuprantamą.
Taigi šis argumentas nepateikia nei formaliai teisingo, nei tikrovės faktus atitinkančio sprendimo uždaviniui atrasti visuotinai galiojantį gėrybių vertės paaiškinimą. Viena vertus, jis prieštarauja patirčiai; kita vertus, jis akivaizdžiai netaikytinas visur, kur turime reikalą su gėrybėmis, kurios nėra aukštesnės eilės gėrybių derinio produktas. Todėl žemesnės eilės gėrybių vertės negali nulemti aukštesnės eilės gėrybių, panaudotų jų gamybai, vertė. Priešingai, akivaizdu, kad aukštesnės eilės gėrybių vertę visada ir be jokios išimties lemia laukiamoji žemesnės eilės gėrybių, kurių gamybai jos tarnauja, vertė.43 Mūsų poreikio aukštesnės eilės gėrybėms egzistavimas priklauso nuo to, ar gėrybės, kurias jos padeda pagaminti, turi laukiamą ūkinį pobūdį (p. 107), taigi ir laukiamą vertę. Užsitikrindami savo poreikių patenkinimą, mes nereikalaujame disponuoti gėrybėmis, tinkamomis tokių žemesnės eilės gėrybių gamybai, kurios neturi laukiamos vertės (nes jų mums nereikia). Todėl turime principą, kad aukštesnės eilės gėrybių vertė priklauso nuo žemesnės eilės gėrybių, kurių gamybai jos tarnauja, laukiamosios vertės. Vadinasi, aukštesnės eilės gėrybės gali įgyti vertę arba ją išlaikyti, kai ją jau turi, tik tada, jeigu arba tol, kol jos tarnauja gaminti gėrybėms, kurios, kaip tikimės, turės mums vertę. Jeigu šis faktas yra nustatytas, aišku ir tai, kad aukštesnės eilės gėrybių vertė negali būti veiksnys, lemiantis atitinkamų žemesnės eilės gėrybių laukiamąją vertę. Lygiai taip pat aukštesnės eilės gėrybių, jau išleistų žemesnės eilės gėrybei pagaminti, vertė negali būti veiksnys, lemiantis jos dabartinę vertę. Priešingai, aukštesnės eilės gėrybių vertę visais atvejais reguliuoja laukiamoji žemesnės eilės gėrybių, kurių gamybai jas paskyrė arba paskirs ūkininkaujantys žmonės, vertė.
Laukiamoji žemesnės eilės gėrybių vertė dažnai – ir tai reikia atidžiai stebėti – labai skiriasi nuo vertės, kurią panašios gėrybės turi dabartyje. Dėl šios priežasties aukštesnės eilės gėrybių, kuriomis remdamiesi disponuosime žemesnės eilės gėrybėmis kažkuriuo būsimu metu (p. 67 ir t.), vertės jokiu būdu nematuoja dabartinė panašių žemesnės eilės gėrybių vertė, o veikiau laukiamoji žemesnės eilės gėrybių, kurių gamybai jos tarnauja, vertė.
Tarkime, pavyzdžiui, kad turime salietrą, sierą, medžio anglį, specializuotas darbo paslaugas, įrankius ir t. t., reikalingus tam tikram parako kiekiui pagaminti, ir kad tokiu būdu, šių gėrybių dėka, po trijų mėnesių disponuosime šiuo parako kiekiu. Aišku, kad vertė, kurią šis parakas, kaip tikimasi, turės mums po trijų mėnesių, nebūtinai turi būti lygi vienodo parako kiekio vertei dabartiniu metu, bet gali būti už ją didesnė arba mažesnė. Vadinasi, ir minėtų aukštesnės eilės gėrybių vertės dydį matuoja ne parako vertė dabartyje, o laukiamoji jų produkto vertė gamybos laikotarpio pabaigoje. Galima net įsivaizduoti atvejų, kai žemesnės arba pirmosios eilės gėrybė dabartyje yra visiškai bevertė (pavyzdžiui, ledas žiemą), tuo tarpu kartu turimos atitinkamos aukštesnės eilės gėrybės, užtikrinančios žemesnės eilės gėrybės kiekius būsimam laikotarpiui (pavyzdžiui, visos medžiagos ir įrankiai, reikalingi dirbtiniam ledui gaminti), turi vertę šio būsimo laikotarpio atžvilgiu, ir atvirkščiai.
Vadinasi, nėra jokio būtino ryšio tarp žemesnės arba pirmosios eilės gėrybių vertės dabartyje ir tuo metu turimų aukštesnės eilės gėrybių, tarnaujančių tokioms gėrybėms gaminti, vertės. Priešingai, akivaizdu, kad pirmosios savo vertę išveda iš santykio tarp poreikių ir turimų kiekių dabartyje, o pastarosios savo vertę išveda iš laukiamojo santykio tarp poreikių ir kiekių, kurie bus prieinami tais būsimais momentais, kai taps prieinami produktai, sukurti aukštesnės eilės gėrybių dėka. Jeigu laukiamoji būsimoji žemesnės eilės gėrybės vertė kyla, kitoms sąlygoms likus nepakitusioms, kyla ir aukštesnės eilės gėrybių, kurių turėjimas užtikrina mums būsimą disponavimą žemesnės eilės gėrybe, vertė. Tačiau dabartyje turimos žemesnės eilės gėrybės vertės kilimas ar kritimas neturi jokio būtino priežastinio ryšio su tuo metu turimų atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių vertės kilimu ar kritimu.
Todėl principas, kad aukštesnės eilės gėrybių vertę reguliuoja ne atitinkamų dabartinių žemesnės eilės gėrybių vertė, o veikiau laukiamoji produkto vertė, yra visuotinai galiojantis aukštesnės eilės gėrybių vertės nustatymo principas.¹⁴
Tik mūsų poreikių patenkinimas turi mums tiesioginę ir betarpišką reikšmę. Kiekvienu konkrečiu atveju šią reikšmę matuoja įvairių patenkinimų svarba mūsų gyvybei ir gerovei. Toliau šios svarbos tikslų kiekybinį dydį mes priskiriame toms konkrečioms gėrybėms, nuo kurių aiškiai suvokiame esą tiesiogiai priklausomi dėl atitinkamų patenkinimų, tai yra, priskiriame jį pirmosios eilės ūkinėms gėrybėms, kaip paaiškinta ankstesniojo skyriaus principuose. Tais atvejais, kai mūsų poreikių nepatenkina arba juos patenkina tik nepilnai pirmosios eilės gėrybės ir kai pirmosios eilės gėrybės dėl to įgyja mums vertę, mes, stengdamiesi kuo pilniau patenkinti savo poreikius, kreipiamės į atitinkamas artimiausios aukštesnės eilės gėrybes ir tą vertę, kurią priskyrėme pirmosios eilės gėrybėms, savo ruožtu priskiriame antrosios, trečiosios ir dar aukštesnės eilės gėrybėms, kai tik šios aukštesnės eilės gėrybės turi ūkinį pobūdį. Todėl aukštesnės eilės gėrybių vertė galiausiai yra ne kas kita kaip ypatinga svarbos, kurią priskiriame savo gyvybei ir gerovei, forma. Tad, kaip ir su pirmosios eilės gėrybėmis, veiksnys, galiausiai atsakingas už aukštesnės eilės gėrybių vertę, tėra svarba, kurią priskiriame tiems patenkinimams, kurių atžvilgiu suvokiame esą priklausomi nuo svarstomų aukštesnės eilės gėrybių prieinamumo. Tačiau dėl priežastinių ryšių tarp gėrybių aukštesnės eilės gėrybių vertę matuoja ne tiesiogiai laukiamoji galutinio patenkinimo svarba, o veikiau laukiamoji atitinkamų žemesnės eilės gėrybių vertė.
galbūt būti naudinga dėl dabartinės ištraukos trumpumo ir savito pavidalo.
Tarkime, kad mažiausiai svarbus patenkinimas, kurį suteikia aukštesniosios gėrybės vienetas naudojime A, turi 5 svarbą; kad mažiausiai svarbus patenkinimas, kurį suteikia žemesniosios gėrybės vienetas naudojime B, turi 2 svarbą; ir kad žemesniosios gėrybės vienetas suteiktų 3 svarbos patenkinimą, jeigu pakeistų aukštesniosios gėrybės vienetą naudojime A. Menger teigia, kad aukštesniosios gėrybės vieneto, kurį gali pakeisti žemesnioji gėrybė, naudojimo vertė lygi ne mažiausiai svarbaus patenkinimo, kurį faktiškai suteikia aukštesniosios gėrybės vienetas, svarbai, o patenkinimų, priklausančių nuo tolesnio disponavimo tuo vienetu, svarbai. Šiuo atveju, jeigu prarandamas disponavimas aukštesniosios gėrybės vienetu ir žemesniosios gėrybės vienetas perkeliamas iš naudojimo B į naudojimą A, kad užimtų jo vietą, vartotojo prarandami patenkinimai yra šie: (1) 2 svarbos patenkinimas naudojime B, kuris prarandamas, nes naudojime B panaudojamas vienu žemesniosios gėrybės vienetu mažiau, ir (2) 2 svarbos patenkinimas naudojime A (skirtumas tarp 5 vienetų, prarastų dėl to, kad naudojime A panaudojamas vienu aukštesniosios gėrybės vienetu mažiau, ir 3 vienetų, įgytų dėl žemesniosios gėrybės vieneto panaudojimo jo vietoje). Todėl aukštesniosios gėrybės vieneto naudojimo vertė yra 4 – šių dviejų dydžių suma. Mengerio tekste minima „vertės kvota" yra skirtumas tarp mažiausiai svarbaus patenkinimo, kurį aukštesnioji gėrybė suteiktų naudojime A, ir jos tokiu būdu apskaičiuotos naudojimo vertės. Taigi „vertės kvota" šiame pavyzdyje yra 5 minus 4, arba 1. — TR.
B. Kapitalo našumas.
Aukštesnės eilės gėrybių pavertimas žemesnės eilės gėrybėmis vyksta laike, kaip ir kiekvienas kitas pokyčio procesas. Laikas, kada žmonės iš šiuo metu turimų aukštesnės eilės gėrybių įgis pirmosios eilės gėrybes, bus tuo tolimesnis, kuo aukštesnė šių gėrybių eilė. Nors tiesa, kaip matėme anksčiau (p. 71 ir toliau), kad platesnis aukštesnės eilės gėrybių naudojimas žmogaus poreikiams tenkinti sukelia nepaliaujamą turimų vartojimo gėrybių kiekio plėtimąsi, ši plėtra įmanoma tik tuo atveju, jei žmonių rūpestinga veikla išplečiama į vis tolimesnius laiko tarpsnius. Pirmykštis indėnas be perstojo užimtas užduotimi patenkinti savo poreikius vienu metu kelioms dienoms. Klajoklis, kuris nesuvartoja savo turimų naminių gyvulių, o nusprendžia juos veisti dėl prieauglio, jau gamina gėrybes, kurios jam taps prieinamos tik po kelių mėnesių. Tačiau tarp civilizuotų tautų nemaža visuomenės narių dalis užsiima tokių gėrybių gamyba, kurios tiesioginiam žmogaus poreikių tenkinimui pasitarnaus tik po metų, o neretai – tik po dešimtmečių.
Taigi, atsisakydami savo rankiotojiškos ūkinės veiklos ir darydami pažangą aukštesnės eilės gėrybes naudodami savo poreikiams tenkinti, ūkininkaujantys žmonės gali visiškai tikrai atitinkamai padidinti jiems prieinamų vartojimo gėrybių kiekį – tačiau tik su sąlyga, kad jie pailgina laiko tarpsnius, į kuriuos turi siekti jų rūpestinga veikla, ta pačia dalimi, kuria jie pereina prie aukštesnės eilės gėrybių.
Šioje aplinkybėje slypi svarbus ūkinės pažangos suvaržymas. Rūpestingiausias žmonių rūpestis visada nukreiptas į tai, kad sau užtikrintų vartojimo gėrybes, būtinas jų gyvybei ir gerovei palaikyti dabartyje arba artimiausioje ateityje, tačiau jų rūpestis mažėja, kuo ilgesnis tampa laiko tarpsnis, į kurį jis išplečiamas. Šis reiškinys nėra atsitiktinis, bet giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Tiek, kiek mūsų gyvybės palaikymas priklauso nuo mūsų poreikių tenkinimo, ankstesnių poreikių tenkinimo užtikrinimas būtinai turi pirmauti prieš rūpinimąsi vėlesniaisiais. Ir net ten, kur nuo tam tikro gėrybių kiekio valdymo priklauso ne mūsų gyvybė, o tik nuolatinė mūsų gerovė (visų pirma sveikata), gerovės pasiekimas artimesniu laikotarpiu paprastai yra gerovės vėlesniu laikotarpiu prielaida. Priemonių mūsų gerovei tolimu laiku palaikyti valdymas mums mažai padeda, jei skurdas ir vargas jau ankstesniu laikotarpiu pakirto mūsų sveikatą arba sutrikdė mūsų raidą. Panašūs svarstymai aktualūs net ir tenkinimams, turintiems tik malonumų reikšmę. Visa patirtis moko, kad dabartinis arba artimoje ateityje esantis malonumas žmonėms paprastai atrodo svarbesnis nei tokio paties intensyvumo malonumas tolimesniu ateities metu.
Žmogaus gyvenimas yra procesas, kuriame būsimos raidos eigai visada daro įtaką ankstesnioji raida. Tai procesas, kurio nebegalima tęsti, kai jis kartą nutrauktas, ir kurio nebegalima visiškai atkurti, kai jis kartą rimtai sutriko. Būtina mūsų pasirūpinimo savo gyvybės palaikymu ir savo raida būsimaisiais laikotarpiais prielaida yra rūpestis ankstesniaisiais mūsų gyvenimo laikotarpiais. Atmetę ūkinės veiklos netaisyklingumus, galime daryti išvadą, kad ūkininkaujantys žmonės apskritai stengiasi pirmiausia užtikrinti artimiausios ateities poreikių tenkinimą ir kad tik tai padarę imasi siekti užtikrinti tolimesnių laikotarpių poreikių tenkinimą, atsižvelgdami į jų nutolimą laike.
Aplinkybė, kuri suvaržo ūkininkaujančių žmonių pastangas daryti pažangą naudojant aukštesnės eilės gėrybes, taigi yra būtinybė pirmiausia iš šiuo metu turimų gėrybių pasirūpinti savo poreikių tenkinimu artimiausioje ateityje; nes tik tai padarius jie gali pasirūpinti tolimesniais laiko tarpsniais. Kitaip tariant, ūkinė nauda, kurią žmonės gali gauti iš platesnio aukštesnės eilės gėrybių naudojimo savo poreikiams tenkinti, priklauso nuo sąlygos, kad jie, patenkinę savo reikmes artimiausiai ateičiai, vis dar turi tolimesniems laiko tarpsniams skirtų papildomų gėrybių kiekių.
Ankstyvosiose stadijose ir kiekvienos naujos kultūrinės raidos fazės pradžioje, kai keli pavieniai asmenys (pirmieji atradėjai, išradėjai ir verslininkai) tik pereina prie kitos, aukštesnės eilės gėrybių naudojimo, ta šių gėrybių dalis, kuri egzistavo ir anksčiau, bet kuri iki tol neturėjo jokio panaudojimo žmogaus ūkyje ir kuriai dėl to nebuvo jokių reikmių, savaime turi neūkinį pobūdį. Kai medžiotojų tauta pereina prie sėslios žemdirbystės, žemė ir medžiagos, kurios anksčiau nebuvo naudojamos, o dabar pirmą kartą panaudojamos žmogaus poreikiams tenkinti (pavyzdžiui, kalkės, smėlis, mediena ir akmenys statybai), paprastai dar kurį laiką po to, kai prasidėjo perėjimas, išsaugo savo neūkinį pobūdį. Taigi būtent ne ribotas šių gėrybių kiekis kliudo ūkininkaujantiems žmonėms pirmosiose civilizacijos stadijose daryti pažangą naudojant aukštesnės eilės gėrybes savo poreikiams tenkinti.
Tačiau, kaip taisyklė, esama ir kitos papildomųjų aukštesnės eilės gėrybių dalies, kuri jau prieš perėjimą prie naujos eilės gėrybių naudojimo vienoje ar kitoje gamybos šakoje tarnavo žmogaus poreikiams tenkinti ir kuri dėl to anksčiau pasižymėjo ūkiniu pobūdžiu. To pavyzdys yra sėklinis grūdas ir darbo paslaugos, kurių prireikia asmeniui, pereinančiam nuo rankiotojiškos ūkinės veiklos stadijos prie žemdirbystės.
Šios gėrybės, kurias perėjimą atliekantis asmuo anksčiau naudojo kaip žemesnės eilės gėrybes ir kurias jis galėtų toliau naudoti kaip žemesnės eilės gėrybes, dabar turi būti naudojamos kaip aukštesnės eilės gėrybės, jei jis nori pasinaudoti anksčiau minėta ūkine nauda. Kitaip tariant, jis gali įgyti šią naudą tik panaudodamas gėrybes, kuriomis, jei taip pasirinks, gali disponuoti dabarčiai arba artimai ateičiai, tolimesnio laiko tarpsnio poreikiams tenkinti.
Tuo tarpu, nepaliaujamai plėtojantis civilizacijai ir ūkininkaujantiems žmonėms darant pažangą naudojant vis didesnius aukštesnės eilės gėrybių kiekius, didelė dalis kitų, anksčiau neūkinių, aukštesnės eilės gėrybių (pavyzdžiui, žemės, klinčių, smėlio, medienos ir t. t.) įgyja ūkinį pobūdį (p. 103). Kai tai įvyksta, kiekvienas pavienis asmuo gali dalyvauti ūkinėje naudoje, susijusioje su aukštesnės eilės gėrybių naudojimu, priešingai grynai rankiotojiškai veiklai (o aukštesnėse civilizacijos pakopose – su aukštesnės eilės gėrybių naudojimu, priešingai žemesnės eilės gamybos priemonių ribotumui), tik tuomet, jei jis dabartyje jau valdo ūkinių aukštesnės eilės gėrybių kiekius (arba bet kokios rūšies ūkinių gėrybių kiekius, kai jau išsivystė gyva prekyba ir visų rūšių gėrybės gali būti mainomos vienos į kitas) būsimiems laiko tarpsniams – kitaip tariant, tik jei jis turi kapitalą.
Tačiau šiuo teiginiu mes pasiekėme vieną svarbiausių mūsų mokslo tiesų – „kapitalo našumą". Šio teiginio nereikia suprasti taip, esą ūkinių gėrybių kiekių valdymas ankstesniu laikotarpiu vėlesniam laikui galėtų pats savaime per šį laikotarpį ką nors prisidėti prie žmonėms prieinamų vartojimo gėrybių pagausėjimo. Jis tereiškia, kad ūkinių gėrybių kiekių valdymas tam tikrą laiko tarpsnį ūkininkaujantiems asmenims yra priemonė geriau ir visapusiškiau patenkinti savo poreikius, taigi ir gėrybė – arba tiksliau, ūkinė gėrybė, kai tik turimi kapitalo paslaugų kiekiai yra mažesni už jų reikmes.
Taigi daugiau ar mažiau visapusiškas mūsų poreikių tenkinimas priklauso nuo ūkinių gėrybių kiekių valdymo tam tikrą laiko tarpsnį (nuo kapitalo paslaugų) ne mažiau, nei jis priklauso nuo kitų ūkinių gėrybių valdymo. Dėl šios priežasties kapitalo paslaugos yra objektai, kuriems žmonės priskiria vertę, ir, kaip pamatysime vėliau, jos yra ir prekybos objektai.
Kai kurie ekonomistai palūkanų mokėjimą vaizduoja kaip atlygį už kapitalo savininko susilaikymą. Prieš šią doktriną turiu pažymėti, kad asmens susilaikymas pats savaime negali įgyti gėrybės pobūdžio, taigi ir vertės. Be to, kapitalas anaiptol ne visada atsiranda iš susilaikymo, o daugeliu atvejų – kaip grynas užvaldymas (pavyzdžiui, kai anksčiau neūkinės aukštesnės eilės gėrybės įgyja ūkinį pobūdį dėl augančių visuomenės reikmių). Taigi palūkanų mokėjimas turi būti laikomas ne kapitalo savininko atlyginimu už jo susilaikymą, o vienos ūkinės gėrybės (kapitalo naudojimo) mainais į kitą (pavyzdžiui, pinigus). Tačiau Carey įpuola į priešingą klaidą, kai taupumui priskiria tendenciją, tiesiogiai priešišką kapitalo kūrimuisi.
C. Papildomųjų aukštesnės eilės gėrybių kiekių vertė.
Norint pavertus aukštesnės eilės gėrybes44 žemesnės eilės gėrybėmis, būtina, kad praeitų tam tikras laiko tarpsnis. Todėl, kai tik norima pagaminti ūkinių gėrybių, tam tikrą laiko tarpsnį būtina valdyti kapitalo paslaugas. Šio tarpsnio ilgis kinta priklausomai nuo gamybos proceso pobūdžio. Bet kurioje gamybos šakoje jis ilgesnis, kuo aukštesnė tų gėrybių, kurias siekiama nukreipti žmogaus poreikiams tenkinti, eilė. Tačiau tam tikra laiko tėkmė neatskiriama nuo bet kurio gamybos proceso.
Per šiuos laiko tarpsnius tas ūkinių gėrybių kiekis, apie kurį kalbu (kapitalas), yra surištas45 ir neprieinamas kitiems gamybos tikslams. Norint, kad ateityje turėtume savo žinioje žemesnės eilės gėrybę ar gėrybių kiekį, nepakanka kuriuo nors vienu laiko momentu trumpam užvaldyti atitinkamas aukštesnės eilės gėrybes; vietoj to būtina, kad šias aukštesnės eilės gėrybes valdytume per laiko tarpsnį, kurio ilgis kinta priklausomai nuo konkretaus gamybos proceso pobūdžio, ir kad tam tarpsniui jas surištume šiame gamybos procese.
Ankstesniame skirsnyje matėme, kad ūkinių gėrybių kiekių valdymas tam tikrais laiko tarpsniais turi vertę ūkininkaujantiems žmonėms, lygiai kaip jiems vertę turi ir kitos ūkinės gėrybės. Iš to seka, kad visų aukštesnės eilės gėrybių, būtinų žemesnės eilės gėrybei pagaminti, suminė dabartinė vertė gali būti prilyginta numatomai produkto vertei ūkininkaujantiems žmonėms tik tuo atveju, jei įskaičiuojama kapitalo paslaugų vertė per gamybos laikotarpį.
Tarkime, pavyzdžiui, kad norime nustatyti aukštesnės eilės gėrybių, kurios mums užtikrina tam tikro grūdų kiekio valdymą po metų, vertę. Sėklinio grūdo, žemės paslaugų, specializuotų žemės ūkio darbo paslaugų ir visų kitų aukštesnės eilės gėrybių, būtinų tam tikram grūdų kiekiui pagaminti, vertė iš tiesų bus lygi numatomai grūdų vertei metų pabaigoje (p. 150), tačiau tik su sąlyga, kad į sumą įskaičiuojama metus trunkančio šių ūkinių gėrybių valdymo vertė atitinkamiems ūkininkaujantiems asmenims. Todėl pati savaime šių aukštesnės eilės gėrybių dabartinė vertė yra lygi numatomo produkto vertei, atėmus panaudotų kapitalo paslaugų vertę.
Skaitiškai išreiškiant tai, kas pasakyta, tarkime, kad numatoma produkto, kuris bus prieinamas metų pabaigoje, vertė yra 100, o metus trunkančio būtinų ūkinių aukštesnės eilės gėrybių kiekių valdymo vertė (kapitalo paslaugų vertė) yra 10. Aišku, kad visų papildomųjų aukštesnės eilės gėrybių, reikalingų produktui pagaminti, suminė vertė, neįskaitant kapitalo paslaugų, lygi ne 100, o tik 90. Jei kapitalo paslaugų vertė būtų 15, kitų aukštesnės eilės gėrybių dabartinė vertė būtų tik 85.
Prekių vertė atitinkamiems ūkininkaujantiems individams, kaip jau ne kartą esu nurodęs, yra svarbiausias kainos formavimosi pagrindas. Jeigu kasdieniame gyvenime matome, kad aukštesnės eilės prekių pirkėjai už techniškai jos gamybai būtinas papildomąsias gamybos priemones niekada nemoka visos numatomos žemesnės eilės prekės kainos,¹⁵ kad jie visada pajėgia suteikti, ir iš tikrųjų suteikia, už jas kiek mažesnes kainas, negu yra produkto kaina, ir kad aukštesnės eilės prekių pardavimas šitaip turi tam tikrą panašumą su diskontavimu, o skaičiavimo pagrindą sudaro numatoma produkto kaina,46 tai šie faktai yra paaiškinami ankstesniu samprotavimu.47
Asmuo, disponuojantis aukštesnės eilės prekėmis, reikalingomis žemesnės eilės prekėms gaminti, dėl šio fakto negauna žemesnės eilės prekių į savo valdžią iškart ir tiesiogiai, bet tik praėjus tam tikram laiko tarpui, kuris būna ilgesnis arba trumpesnis priklausomai nuo gamybos proceso pobūdžio. Jeigu jis pageidauja iškart išmainyti savo aukštesnės eilės prekes į atitinkamas žemesnės eilės prekes arba, kas išplėtotuose prekybos santykiuose yra tas pats, į atitinkamą pinigų sumą, jis akivaizdžiai atsiduria padėtyje, panašioje į to asmens, kuris turi gauti tam tikrą pinigų sumą ateityje (pavyzdžiui, po 6 mėnesių), bet kuris nori ją gauti į savo valdžią iškart. Jeigu aukštesnės eilės prekių savininkas ketina perduoti jas trečiajam asmeniui ir sutinka mokėjimą gauti tik pasibaigus gamybos procesui, jokio „diskontavimo“ savaime nevyksta. Iš tikrųjų galime stebėti, kad prekių, parduodamų kreditan, kainos kyla aukštyn (neskaitant rizikos priedo) juo toliau ateityje yra sutartoji mokėjimo data. Visa tai kartu paaiškina, kodėl tautos gamybinę veiklą labai skatina kreditas. Kur kas didesnėje atvejų dalyje kredito sandoriai pasireiškia tuo, kad aukštesnės eilės prekės perduodamos asmenims, kurie jas paverčia atitinkamomis žemesnės eilės prekėmis. Gamyba arba bent jau platesnio masto perdirbimas labai dažnai įmanomas tik kredito dėka; iš čia ir pražūtingas tautos gamybinės veiklos sustojimas bei susitraukimas, kai kreditas staiga nustoja tekėti.
Aukštesnės eilės prekių vertimo žemesnės arba pirmosios eilės prekėmis procesą, jeigu jis kitais atžvilgiais yra ūkiškas, taip pat visada turi planuoti ir vykdyti, turėdamas prieš akis kokį nors ūkinį tikslą, ūkininkaujantis individas. Šis individas turi atlikti tuos ūkinius skaičiavimus, apie kuriuos ką tik kalbėjau, ir jis turi iš tikrųjų suvesti draugėn aukštesnės eilės prekes, įskaitant technines darbo paslaugas (arba pasirūpinti, kad jos būtų suvestos), turėdamas tikslą gaminti.48 Klausimas, kokios funkcijos apima šią vadinamąją verslininkišką veiklą, jau ne kartą buvo iškeltas. Visų pirma turime turėti omenyje, kad verslininko paties techninės darbo paslaugos dažnai būna tarp tų aukštesnės eilės prekių, kuriomis jis disponuoja gamybos tikslais. Kai taip yra, jis priskiria joms, lygiai kaip ir kitų asmenų paslaugoms, jų vaidmenis gamybos procese. Žurnalo savininkas dažnai būna ir savo paties žurnalo bendradarbis. Pramonės verslininkas dažnai dirba savo paties fabrike. Tačiau kiekvienas iš jų yra verslininkas ne dėl savo techninio dalyvavimo gamybos procese, bet todėl, kad jis atlieka ne tik pamatinius ūkinius skaičiavimus, bet ir tikruosius sprendimus priskirti aukštesnės eilės prekes konkretiems gamybos tikslams. Verslininkiška veikla apima: (a) informacijos apie ūkinę padėtį gavimą; (b) ūkinį skaičiavimą – visus įvairius apskaičiavimus, kuriuos reikia atlikti, kad gamybos procesas būtų našus (su sąlyga, kad jis kitais atžvilgiais yra ūkiškas); (c) valios aktą, kuriuo aukštesnės eilės prekės (arba prekės apskritai – išplėtotos prekybos sąlygomis, kai bet kuri ūkinė prekė gali būti išmainyta į bet kurią kitą) priskiriamos konkrečiam gamybos procesui; ir galiausiai (d) gamybos plano vykdymo priežiūrą, kad jis būtų įgyvendinamas kuo ūkiškiau. Mažose įmonėse šios verslininkiškos veiklos paprastai užima tik nedidelę verslininko laiko dalį. Tačiau didelėse įmonėse ne tik pats verslininkas, bet dažnai ir keli padėjėjai būna visiškai užimti šia veikla. Bet kad ir kokia plati būtų šių padėjėjų veikla, keturias aukščiau išvardytas funkcijas visada galima stebėti verslininko veiksmuose, net jei jos galiausiai apsiriboja (kaip akcinėse bendrovėse) tuo, kad turto dalių priskyrimas konkretiems gamybiniams tikslams nustatomas tik bendromis kategorijomis, ir asmenų atranka bei kontrole. Po to, kas pasakyta, bus akivaizdu, kad negaliu sutikti su Mangoldt,49 kuris „rizikos prisiėmimą“ įvardija kaip esminę verslininkystės funkciją gamybos procese, nes ši „rizika“ yra tik atsitiktinė, o nuostolio tikimybę atsveria pelno tikimybė.
Ankstyvosiose civilizacijos stadijose ir net vėliau mažųjų manufaktūrų atveju verslininkišką veiklą paprastai atlieka tas pats ūkininkaujantis individas, kurio techninės darbo paslaugos taip pat sudaro vieną iš gamybos proceso veiksnių. Tobulėjant darbo pasidalijimui ir didėjant įmonių dydžiui, verslininkiška veikla dažnai užima visą jo laiką. Dėl šios priežasties verslininkiška veikla yra lygiai taip pat būtinas prekių gamybos veiksnys kaip ir techninės darbo paslaugos. Todėl ji turi aukštesnės eilės prekės pobūdį, taip pat ir vertę, nes, kaip ir kitos aukštesnės eilės prekės, ji apskritai taip pat yra ūkinė prekė. Taigi, kai tik norime nustatyti papildomųjų aukštesnės eilės prekių kiekių esamąją vertę, numatoma produkto vertė nulemia visų jų bendrą vertę tik tuomet, jeigu į bendrą sumą įtraukiama verslininkiškos veiklos vertė.
Leiskite man apibendrinti šio skyriaus rezultatus. Bendra esamoji vertė visų papildomųjų aukštesnės eilės prekių kiekių (t. y. visų žaliavų, darbo paslaugų, žemės paslaugų, mašinų, įrankių ir t. t.), reikalingų žemesnės arba pirmosios eilės prekei gaminti, yra lygi numatomai produkto vertei. Tačiau į šią sumą būtina įtraukti ne tik aukštesnės eilės prekes, techniškai reikalingas jo gamybai, bet ir kapitalo paslaugas bei verslininko veiklą. Mat jos kiekvienoje ūkinėje prekių gamyboje yra lygiai taip pat neišvengiamai būtinos kaip jau minėtos techninės reikmenos. Todėl pati techninių gamybos veiksnių esamoji vertė nėra lygi visai numatomai produkto vertei, bet visada elgiasi taip, kad lieka marža kapitalo paslaugų ir verslininkiškos veiklos vertei.
D. Atskirų aukštesnės eilės prekių vertė.
Matėme, kad konkrečios prekės (arba tam tikro prekių kiekio) vertė ūkininkaujančiam individui, kuris ją valdo, yra lygi tai svarbai, kurią jis priskiria toms pasitenkinimo galimybėms, kurių jis turėtų atsisakyti, jeigu jos nevaldytų. Iš to galėtume be sunkumų išvesti, kad kiekvieno aukštesnės eilės prekių vieneto vertė taip pat yra lygi tų pasitenkinimo galimybių svarbai, kurias užtikrina vieneto valdymas, jeigu mums nekliudytų tas faktas, kad aukštesnės eilės prekė negali būti panaudota žmogaus poreikiams tenkinti pati viena, bet tik junginyje su kitomis (papildomosiomis) aukštesnės eilės prekėmis. Tačiau dėl to galėtų kilti nuomonė, kad konkrečių poreikių tenkinimas mus daro priklausomus ne nuo atskiros konkrečios aukštesnės eilės prekės (ar tam tikros vienos rūšies prekės konkretaus kiekio) valdymo, bet veikiau nuo papildomųjų aukštesnės eilės prekių kiekių valdymo, ir kad todėl tik papildomųjų aukštesnės eilės prekių junginiai gali savarankiškai įgyti vertę ūkininkaujančiam individui.
Žinoma, tiesa, kad žemesnės eilės prekių kiekius galime gauti tik papildomųjų aukštesnės eilės prekių kiekių pagalba. Bet lygiai taip pat tikra, kad įvairios aukštesnės eilės prekės nebūtinai turi būti gamybos procese visada jungiamos griežtai nustatytomis proporcijomis (gal būt tokiu būdu, kokį galima stebėti cheminių reakcijų atveju, kur tik tam tikras vienos medžiagos svoris jungiasi su lygiai taip pat fiksuotu kitos medžiagos svoriu, kad susidarytų tam tikras cheminis junginys). Pati įprasčiausia patirtis veikiau moko mus, kad tam tikras vienos kurios nors žemesnės eilės prekės kiekis gali būti pagamintas iš aukštesnės eilės prekių, esančių labai skirtinguose kiekybiniuose santykiuose vienos su kitomis. Iš tikrųjų viena ar kelios aukštesnės eilės prekės, kurios yra papildomosios tam tikrų kitų aukštesnės eilės prekių grupei, dažnai gali būti visiškai praleistos, nesunaikinant likusių papildomųjų prekių gebėjimo pagaminti žemesnės eilės prekę. Žemės paslaugos, sėkla, darbo paslaugos, trąšos, žemės ūkio padargų paslaugos ir t. t. naudojamos grūdams gaminti. Bet niekas negalės paneigti, kad tam tikras grūdų kiekis taip pat gali būti pagamintas nenaudojant trąšų ir nepasitelkiant didelės dalies įprastų žemės ūkio padargų, jeigu tik kitos grūdams gaminti naudojamos aukštesnės eilės prekės yra prieinamos atitinkamai didesniais kiekiais.
Jeigu patirtis šitaip mus moko, kad kai kurios papildomosios aukštesnės eilės prekės žemesnės eilės prekių gamyboje dažnai gali būti visiškai praleistos, tai kur kas dažniau galime stebėti ne tik tai, kad tam tikri produktai gali būti gaminami įvairiais aukštesnės eilės prekių kiekiais, bet ir tai, kad apskritai esama labai plataus diapazono, kurio ribose jų gamybai naudojamų prekių proporcijos gali būti, ir iš tikrųjų būna, kintamos. Kiekvienas žino, kad net vienodos kokybės žemėje tam tikras grūdų kiekis gali būti pagamintas labai skirtingo dydžio laukuose, jeigu jie dirbami daugiau ar mažiau intensyviai – tai yra, jeigu jiems pritaikomi didesni ar mažesni kitų papildomųjų aukštesnės eilės prekių kiekiai. Visų pirma trąšų nepakankamumas gali būti kompensuojamas didesnio žemės kiekio ar geresnių mašinų panaudojimu arba intensyvesniu žemės ūkio darbo paslaugų pritaikymu. Panašiai sumažėjęs beveik kiekvienos aukštesnės eilės prekės kiekis gali būti kompensuojamas atitinkamai didesniu kitų papildomųjų prekių pritaikymu.
Bet net ten, kur konkrečios aukštesnės eilės prekės negali būti pakeistos kitų papildomųjų prekių kiekiais, o tam tikros konkrečios aukštesnės eilės prekės turimo kiekio sumažėjimas sukelia atitinkamą produkto sumažėjimą (pavyzdžiui, gaminant kokią nors cheminę medžiagą), atitinkami kitų gamybos priemonių kiekiai nebūtinai tampa beverčiai, kai šios vienos gamybos prekės trūksta. Kitos gamybos priemonės, kaip taisyklė, vis dar gali būti pritaikytos kitoms vartojimo prekėms gaminti, taigi galiausiai – žmogaus poreikiams tenkinti, net jeigu šie poreikiai paprastai būna mažiau svarbūs negu tie poreikiai, kurie būtų galėję būti patenkinti, jeigu būtų buvęs prieinamas trūkstamas svarstomos papildomosios prekės kiekis.
Todėl, kaip taisyklė, nuo tam tikro aukštesnės eilės prekės kiekio priklauso ne tiksliai atitinkančio produkto kiekio valdymas, bet tik produkto dalis ir dažnai tik aukštesnė jo kokybė. Atitinkamai konkretaus aukštesnės eilės prekės kiekio vertė nėra lygi tų pasitenkinimo galimybių svarbai, kurios priklauso nuo viso produkto, kurį padėti pagaminti jis prisideda, bet yra lygi tiktai tų pasitenkinimo galimybių svarbai, kurias užtikrina ta produkto dalis, kuri liktų nepagaminta, jeigu nepajėgtume valdyti to aukštesnės eilės prekės kiekio. Ten, kur aukštesnės eilės prekės turimo kiekio sumažėjimo rezultatas yra ne produkto kiekio sumažėjimas, bet jo kokybės pablogėjimas, konkretaus aukštesnės eilės prekės kiekio vertė yra lygi svarbos skirtumui tarp tų pasitenkinimo galimybių, kurias galima pasiekti su aukštesnės kokybės produktu, ir tų, kurias galima pasiekti su žemesnės kokybės produktu. Taigi abiem atvejais nuo konkretaus aukštesnės eilės prekės kiekio valdymo priklauso ne tos pasitenkinimo galimybės, kurias užtikrina visas produktas, kurį padėti pagaminti jis prisideda, bet tik tos pasitenkinimo galimybės, kurių svarba čia paaiškinta.
Net ir tada, kai tam tikros aukštesnės eilės gėrybės turimo kiekio sumažėjimas lemia proporcingą produkto (pavyzdžiui, kurio nors cheminio junginio) sumažėjimą, kiti komplementarūs aukštesnės eilės gėrybių kiekiai nepraranda vertės. Nors jiems dabar trūksta komplementaraus gamybos veiksnio, jie vis dar gali būti panaudoti kitoms žemesnės eilės gėrybėms gaminti ir taip nukreipti žmogaus poreikiams tenkinti, net jei šie poreikiai galbūt yra kiek mažiau svarbūs, nei būtų buvę kitu atveju. Taigi ir šiuo atveju visa produkto vertė, kurios netektume dėl tam tikros aukštesnės eilės gėrybės stokos, nėra lemiamas jos vertės veiksnys. Jos vertė lygi tik skirtumui tarp svarbos tų pasitenkinimų, kurie užtikrinami, kai disponuojame aukštesnės eilės gėrybe, kurios vertę norime nustatyti, ir tų pasitenkinimų, kurie būtų pasiekti, jei jos nedisponuotume.
Apibendrinę šiuos tris atvejus, gauname bendrą aukštesnės eilės gėrybės konkretaus kiekio vertės nustatymo dėsnį. Tariant kiekvienu atveju, kad visos turimos aukštesnės eilės gėrybės naudojamos ekonomiškiausiu būdu, aukštesnės eilės gėrybės konkretaus kiekio vertė lygi skirtumui tarp svarbos tų pasitenkinimų, kuriuos galima pasiekti disponuojant tuo aukštesnės eilės gėrybės kiekiu, kurio vertę norime nustatyti, ir tų pasitenkinimų, kurie būtų pasiekti, jei šio kiekio nedisponuotume.
Šis dėsnis tiksliai atitinka bendrąjį vertės nustatymo dėsnį (p. 121), nes ankstesnėje pastraipoje pateiktame dėsnyje nurodytas skirtumas atspindi svarbą tų pasitenkinimų, kurie priklauso nuo to, ar disponuojame tam tikra aukštesnės eilės gėrybe.
Jei panagrinėsime šį dėsnį atsižvelgdami į tai, kas buvo pasakyta anksčiau (p. 157) apie komplementarių aukštesnės eilės gėrybių kiekių, reikalingų vartojimo gėrybei pagaminti, vertę, gauname išvedinį principą: aukštesnės eilės gėrybės vertė bus didesnė (1) juo didesnė bus numatoma produkto vertė, jei kitų gamybai būtinų komplementarių gėrybių vertė lieka ta pati, ir (2) juo mažesnė, esant kitoms vienodoms sąlygoms, bus komplementarių gėrybių vertė.
E. Žemės, kapitalo ir darbo paslaugų vertė konkrečiai.50
Žemė neužima jokios išskirtinės vietos tarp gėrybių. Jei ji naudojama vartojimo tikslams (dekoratyviniai sodai, medžioklės plotai ir t. t.), ji yra pirmos eilės gėrybė. Jei ji naudojama kitoms gėrybėms gaminti, ji, kaip ir daugelis kitų, yra aukštesnės eilės gėrybė. Todėl kai tik kyla klausimas dėl žemės vertės ar žemės paslaugų vertės nustatymo, joms taikomi bendrieji vertės nustatymo dėsniai. Jei tam tikri žemės sklypai turi aukštesnės eilės gėrybių pobūdį, jų vertei taip pat taikomi aukštesnės eilės gėrybių vertės nustatymo dėsniai, kuriuos paaiškinau ankstesniame skyriuje.
Plačiai paplitusi ekonomistų mokykla teisingai pripažino, kad žemės vertės negalima pagrįstai kildinti iš darbo ar kapitalo paslaugų. Tačiau iš to jie išvedė tariamą teisėtumą priskirti žemei išskirtinę padėtį tarp gėrybių. Bet metodologinė klaida, slypinti šiame požiūryje, lengvai atpažįstama. Tai, kad didelės ir svarbios reiškinių grupės nepavyksta įsprausti į bendruosius šiuos reiškinius nagrinėjančio mokslo dėsnius, yra iškalbingas liudijimas apie poreikį reformuoti mokslą. Tačiau tai nėra argumentas, pateisinantis labai abejotiną metodologinį būdą atskirti vieną reiškinių grupę nuo visų kitų stebėjimo objektų, savo bendra prigimtimi visiškai panašių, ir kiekvienai iš šių dviejų grupių rengti atskirus aukščiausius principus.
Todėl šios klaidos pripažinimas naujausiais laikais paskatino daugybę bandymų įterpti žemę ir žemės paslaugas į ekonomikos teorijos sistemos rėmus kartu su visomis kitomis gėrybėmis ir, laikantis priimtų principų, kildinti jų vertę bei jų gaunamas kainas iš žmogaus darbo ar iš kapitalo paslaugų.51
Tačiau tokio bandymo gėrybėms apskritai, o žemei ypač, daroma prievarta yra akivaizdi. Žemės sklypas galėjo būti atkovotas iš jūros didžiausiomis žmogaus darbo sąnaudomis; arba jis gali būti kurios nors upės sąnašinė nuosėda ir taip įgytas visiškai be jokio darbo. Jis galėjo būti iš pradžių apaugęs džiunglėmis, nuklotas akmenimis ir vėliau įdirbtas su dideliu vargu ir ekonominėmis aukomis; arba nuo pat pradžių galėjo būti be medžių ir derlingas. Tokie jo praeities elementai yra svarbūs vertinant jo natūralų derlingumą ir, žinoma, taip pat sprendžiant klausimą, ar ekonominių gėrybių pritaikymas šiam žemės sklypui (pagerinimai) buvo tinkamas ir ekonomiškas. Tačiau jo istorija nėra reikšminga, kai kalbama apie jo bendruosius ekonominius santykius ir ypač apie jo vertę. Nes jie susiję su ta svarba, kurią gėrybės įgyja mums vien dėl to, kad užtikrina ateities pasitenkinimus.52 Iš šių svarstymų taip pat išplaukia, kad, kai tik kalbu apie žemės paslaugas, turiu omenyje per tam tikrą laiką matuojamas žemės sklypų paslaugas tokių, kokius juos iš tikrųjų randame žmonių ūkyje, o ne žemės „pirmykščių galių“ naudojimą. Nes tik pirmosios yra žmogaus ūkininkavimo objektai, o pastarosios konkrečiais atvejais yra daugiausiai beviltiško istorinio tyrinėjimo objektai ir bet kuriuo atveju nereikšmingos ūkininkaujančiam žmogui. Kai ūkininkas išsinuomoja žemės sklypą vieneriems ar keleriems metams, jam mažai rūpi, ar jo dirvožemis savo derlingumą gauna iš visokio pobūdžio kapitalo investicijų, ar buvo derlingas nuo pat pradžių. Šios aplinkybės neturi įtakos kainai, kurią jis moka už dirvožemio naudojimą. Žemės sklypo pirkėjas stengiasi įvertinti perkamos žemės „ateitį“, bet niekada „praeitį“.
Taigi naujesni bandymai paaiškinti žemės ar žemės paslaugų vertę, suvedant juos į darbo paslaugas ar kapitalo paslaugas, turi būti laikomi tik pastangų suderinti priimtą žemės rentos teoriją (mūsų mokslo dalį, kuri palyginti mažiausiai prieštarauja realaus gyvenimo reiškiniams) su vyraujančiomis klaidingomis aukščiausių mūsų mokslo principų sampratomis padariniu. Be to, prieš priimtą rentos teoriją, ypač tokią forma, kokią jai suteikė Ricardo,53 reikia protestuoti dėl to, kad ji iškėlė į dienos šviesą tik pavienį veiksnį, susijusį su žemės vertės skirtumais, bet ne principą, paaiškinantį žemės paslaugų vertę ūkininkaujančiam žmogui,54 ir kad šis pavienis veiksnys buvo klaidingai iškeltas kaip principas.
Žemės sklypų derlingumo ir padėties skirtumai neabejotinai yra vieni svarbiausių žemės paslaugų bei pačios žemės vertės skirtumų priežasčių. Tačiau be jų esama dar ir kitų šių gėrybių vertės skirtumų priežasčių. Derlingumo ir padėties skirtumai nėra net atsakingi už šias kitas priežastis, juolab nėra bendras principas, paaiškinantis žemės ir žemės paslaugų vertę. Jei visi žemės sklypai turėtų vienodą derlingumą ir vienodai palankią padėtį, jie, pasak Ricardo, visai neduotų jokios rentos. Bet nors vienas veiksnys, paaiškinantis jų duodamos rentos skirtumus, tada iš tiesų galėtų nebūti, visiškai tikra, kad nei visi rentų skirtumai, nei pati renta nebūtinai išnyktų. Veikiau akivaizdu, kad net nepalankiausiai išsidėstę ir mažiausiai derlingi žemės sklypai šalyje, kurioje žemės trūksta, duotų rentą – rentą, kuri Ricardo teorijoje neturėtų jokio paaiškinimo.
Žemė ir žemės paslaugos konkrečiomis formomis, kuriomis jas stebime, yra mūsų vertės vertinimo objektai, kaip ir visos kitos gėrybės. Kaip ir kitos gėrybės, jos įgyja vertę tik tiek, kiek mūsų poreikių tenkinimas priklauso nuo disponavimo jomis. O jų vertę lemiantys veiksniai yra tie patys, kuriuos sutikome anksčiau tirdami gėrybių vertę apskritai (p. 121 ir 141).55 Todėl gilesnį jų vertės skirtumų supratimą galima pasiekti tik prie žemės ir žemės paslaugų prieinant iš bendrųjų mūsų mokslo požiūrio taškų ir, kiek jos yra aukštesnės eilės gėrybės, siejant jas su atitinkamomis žemesnės eilės gėrybėmis ir ypač su jų komplementariomis gėrybėmis.
Ankstesniame skyriuje gavome rezultatą, kad bendra aukštesnės eilės gėrybių, reikalingų vartojimo gėrybei pagaminti (įskaitant kapitalo paslaugas ir verslininkavimo veiklą), vertė lygi numatomai produkto vertei. Kai žemės paslaugos pritaikomos žemesnės eilės gėrybėms gaminti, šių paslaugų vertė kartu su kitų komplementarių gėrybių verte bus lygi numatomai žemesnės ar pirmos eilės gėrybės, kuriai pagaminti jos buvo pritaikytos, vertei. Kuo aukštesnė ar žemesnė ši numatoma vertė, esant kitoms vienodoms sąlygoms, tuo aukštesnė ar žemesnė bus bendra komplementarių gėrybių vertė. O kalbant apie atskirą faktiškų žemės sklypų ar žemės paslaugų vertę, ji reguliuojama, kaip ir kitų aukštesnės eilės gėrybių vertė, pagal principą, kad aukštesnės eilės gėrybės vertė, esant kitoms vienodoms sąlygoms, bus didesnė (1) juo didesnė numatomo produkto vertė ir (2) juo mažesnė komplementarių aukštesnės eilės gėrybių vertė.56
Todėl žemės paslaugų vertei taikomi ne kitokie dėsniai nei mašinų, įrankių, namų, fabrikų ar bet kurios kitos rūšies ekonominės gėrybės paslaugų vertei.
Visiškai neneigiamas tų ypatingų savybių buvimas, kurias rodo žemė ir žemės paslaugos, taip pat daugelis kitų gėrybių rūšių. Bet kurioje šalyje žemės paprastai būna tik tokiais kiekiais, kurių negalima lengvai padidinti; ji nekintamos padėties; ir ji pasižymi nepaprasta kokybės laipsnių įvairove. Visus vertės reiškinių savitumus, kuriuos galime stebėti žemės ir žemės paslaugų atveju, galima suvesti į šiuos tris veiksnius. Kadangi šie veiksniai susiję tik su žemės kiekiais ir kokybėmis, prieinamais ūkininkaujantiems žmonėms apskritai ir tam tikrų teritorijų gyventojams konkrečiai, aptariami savitumai yra vertės nustatymo veiksniai, darantys įtaką ne tik žemės ir žemės paslaugų vertei, bet, kaip matėme, visų gėrybių vertei. Taigi žemės vertė neturi jokio išskirtinio pobūdžio.
Tai, kad darbo paslaugų kainų, kaip ir žemės paslaugų kainų, negalima be didžiausios prievartos suvesti į jų gamybos sąnaudų kainas, paskatino nustatyti specialius principus ir šiai kainų klasei. Sakoma, kad paprasčiausias darbas turi išlaikyti darbininką ir jo šeimą, nes priešingu atveju jo darbo paslaugos negalėtų būti nuolat įnešamos į visuomenę; ir kad jo darbas negali jam suteikti daug daugiau nei pragyvenimo minimumas, nes priešingu atveju įvyktų darbininkų skaičiaus padidėjimas, kuris sumažintų darbo paslaugų kainą iki ankstesnio žemo lygio. Todėl šioje teorijoje pragyvenimo minimumas yra principas, valdantis paprasčiausio darbo kainą, o aukštesnės kitų darbo paslaugų kainos aiškinamos suvedant jas į kapitalo investiciją arba į rentas už ypatingus gabumus.
Tačiau patirtis moko, kad esama darbo paslaugų, kurios ūkininkaujantiems žmonėms visiškai nenaudingos ir net žalingos. Todėl jos nėra gėrybės. Esama kitų darbo paslaugų, kurios turi gėrybės pobūdį, bet ne ekonominį pobūdį, taigi neturi vertės. (Šiai antrajai kategorijai priklauso visos darbo paslaugos, kurios dėl vienos ar kitos priežasties visuomenei prieinamos tokiais dideliais kiekiais, kad įgyja neekonominį pobūdį, – pavyzdžiui, darbo paslaugos, susijusios su kuria nors neapmokama pareigybe.) Todėl (kaip pamatysime vėliau) šių kategorijų darbo paslaugos negali turėti kainų. Taigi darbo paslaugos nėra visada gėrybės ar ekonominės gėrybės vien dėl to, kad jos yra darbo paslaugos; jos neturi vertės kaip būtinybės. Todėl ne visada teisinga, kad kiekviena darbo paslauga gauna kainą, ir dar mažiau – kad visada gauna tam tikrą kainą.
Patirtis taip pat mums atskleidžia, kad daugelio darbo paslaugų darbininkas negali iškeisti net į būtiniausias pragyvenimo priemones,57 tuo tarpu už kitas darbo paslaugas lengvai gaunamas gėrybių kiekis, dešimt, dvidešimt ar net šimtą kartų didesnis už tą, kurio reikia vieno asmens pragyvenimui. Visur, kur žmogaus darbo paslaugos iš tikrųjų iškeičiamos vien į būtinas jo pragyvenimo priemones, tai gali būti tik kokios nors atsitiktinės aplinkybės padarinys, jog jo darbo paslaugos, atitinkant bendruosius kainų formavimosi principus, iškeičiamos būtent į tą, o ne kitą kainą. Todėl nei darbininko pragyvenimo priemonės, nei pragyvenimo minimumas negali būti tiesioginė darbo paslaugų kainos priežastis ar ją lemiantis principas.58
Iš tikrųjų, kaip pamatysime, tikrųjų darbo paslaugų kainas, kaip ir visų kitų gėrybių kainas, valdo jų vertė. O jų vertę, kaip jau buvo parodyta, valdo to pasitenkinimo svarbos dydis, kuris turėtų likti nepatenkintas, jei negalėtume disponuoti darbo paslaugomis. Kai darbo paslaugos yra aukštesnės eilės gėrybės, jų vertę valdo (artimiausia ir tiesiogine prasme) principas, kad aukštesnės eilės gėrybės vertė ūkininkaujantiems žmonėms yra tuo didesnė, (1) kuo didesnė numatoma produkto vertė, jei papildomųjų aukštesnės eilės gėrybių vertė nekinta, ir (2) kuo mažesnė, esant kitoms vienodoms sąlygoms, papildomųjų gėrybių vertė.59
Ypatingas darbo paslaugų bruožas, turintis įtakos jų vertei, slypi tame, kad kai kurios darbo paslaugų rūšys darbininkui kelia nemalonias asociacijas, todėl šios paslaugos teikiamos tik už atlyginančias ekonomines naudas. Dėl to tokio pobūdžio darbo paslaugos negali lengvai įgyti neekonominio pobūdžio visuomenei. Tačiau neveiklumo vertė daugumai darbininkų yra kur kas mažesnė, nei paprastai manoma. Didžiosios daugumos žmonių užsiėmimai teikia malonumą, taigi patys yra tikras poreikių patenkinimas, ir jais būtų užsiimama – nors galbūt mažesniu mastu ar pakitusiu būdu – net jei žmonės nebūtų priversti lėšų stokos įtempti savo jėgas. Savo jėgų panaudojimas yra poreikis kiekvienam normaliam žmogui. Tai, kad vis dėlto tik nedaugelis dirba nesitikėdami ekonominio atlyginimo, lemia ne tiek pats darbo nemalonumas, kiek tai, kad galimybių užsiimti atlyginamu darbu yra visiškai pakankamai.
Verslininko veikla tikrai turi būti priskirta darbo paslaugų kategorijai. Paprastai ji yra ekonominė gėrybė ir kaip tokia turi vertę ūkininkaujantiems žmonėms. Šios kategorijos darbo paslaugos turi du savitumus: (a) jos savo prigimtimi nėra prekės (neskirtos mainams) ir dėl šios priežasties neturi kainų; (b) būtina jų atlikimo prielaida yra disponavimas kapitalo paslaugomis, nes kitaip jos negali būti atliktos. Šis antrasis veiksnys apriboja apskritai tautai prieinamos verslininko veiklos kiekį. Ypač iki palyginti labai mažo kiekio jis apriboja tokią verslininko veiklą, kuri gali būti atliekama tik tada, kai atitinkami ūkininkaujantys asmenys turi savo žinioje didelių kapitalo kiekių paslaugas. Kreditas šiuos kiekius didina, o teisinis netikrumas juos mažina.
Teorijos, kuri gėrybių kainas aiškino aukštesnės eilės gėrybių, naudojamų joms pagaminti, kainomis, nepakankamumas savaime pasireiškė ir visur, kur iškildavo kapitalo paslaugų kainos klausimas. Galutines tokio pobūdžio gėrybių ekonominio pobūdžio ir vertės priežastis paaiškinau anksčiau šiame skyriuje ir nurodžiau klaidą teorijoje, kuri kapitalo paslaugų kainą pateikia kaip atlygį už kapitalo savininkų susilaikymą. Iš tikrųjų kaina, kurią galima gauti už kapitalo paslaugas, kaip matėme, ne mažiau yra jų ekonominio pobūdžio ir jų vertės padarinys negu kitų gėrybių kainų atveju. Kapitalo paslaugų vertę lemiantis principas yra toks pats kaip ir principas, lemiantis gėrybių vertę apskritai.60,61
Tai, kad žemės, kapitalo ir darbo paslaugų kainų, arba, kitaip tariant, rentos, palūkanų ir darbo užmokesčio, negalima be didžiausios prievartos (kaip pamatysime vėliau) suvesti į darbo kiekius ar gamybos sąnaudas, privertė šių teorijų šalininkus sukurti šioms trims gėrybių rūšims kainų formavimosi principus, visiškai skirtingus nuo principų, galiojančių visoms kitoms gėrybėms. Ankstesniuose skyreliuose parodžiau, kalbėdamas apie visų rūšių gėrybes, kad visi vertės reiškiniai yra tos pačios prigimties ir kilmės ir kad vertės dydį visada valdo tie patys principai. Be to, kaip pamatysime kituose dviejuose skyriuose, gėrybės kaina yra jos vertės ūkininkaujantiems žmonėms padarinys, o jos kainos dydį visada nulemia jos vertės dydis. Todėl akivaizdu ir tai, kad renta, palūkanos ir darbo užmokestis – visi yra reguliuojami pagal tuos pačius bendruosius principus. Tačiau šiame skyrelyje aptariau vien tik žemės, kapitalo ir darbo paslaugų vertę. Remdamasis čia gautais rezultatais, principus, pagal kuriuos valdomos šių gėrybių kainos, išdėstysiu po to, kai paaiškinsiu bendrąją kainos teoriją.
Vienas keisčiausių klausimų, kada nors tapusių mokslinio ginčo objektu, yra tai, ar renta ir palūkanos yra pateisinamos etiniu požiūriu, ar jos yra „amoralios“. Be kita ko, mūsų mokslo uždavinys yra tirti, kodėl ir kokiomis sąlygomis žemės bei kapitalo paslaugos pasižymi ekonominiu pobūdžiu, įgyja vertę ir gali būti iškeičiamos į kitų ekonominių gėrybių kiekius (kainas). Bet, mano manymu, šių faktų teisinio ar moralinio pobūdžio klausimas peržengia mūsų mokslo sritį. Visur, kur žemės ir kapitalo paslaugos turi kainą, tai visada yra jų vertės padarinys, o jų vertė žmonėms nėra savavališkų vertinimų rezultatas (p. 119), bet būtinas jų ekonominio pobūdžio padarinys. Todėl šių gėrybių (žemės ir kapitalo paslaugų) kainos yra būtini ekonominės situacijos, kurioje jos atsiranda, produktai ir bus juo patikimiau gaunamos, juo labiau išvystyta tautos teisinė sistema ir juo doresnė jos viešoji moralė.
Žmonijos mylėtojui gali pasirodyti apgailėtina, kad kapitalo ar žemės sklypo turėjimas dažnai per tam tikrą laikotarpį suteikia savininkui didesnes pajamas nei pajamos, kurias per tą patį laikotarpį gauna darbininkas už įtempčiausią veiklą. Tačiau to priežastis nėra amorali, o paprasčiausiai ta, kad nuo duoto kapitalo kiekio ar žemės sklypo paslaugų priklauso svarbesnių žmogaus poreikių patenkinimas negu nuo darbininko paslaugų. Todėl tų, kurie norėtų, kad visuomenė darbininkams skirtų didesnę prieinamų vartojimo gėrybių dalį nei dabar, agitacija iš tikrųjų yra ne kas kita kaip reikalavimas mokėti už darbą daugiau nei jo vertė. Nes jei reikalavimas didesnio darbo užmokesčio nėra siejamas su nuodugnesnio darbininkų rengimo programa arba jei jis neapsiriboja laisvesnės konkurencijos propagavimu, tai jis reikalauja, kad darbininkams būtų mokama ne pagal jų paslaugų vertę visuomenei, bet siekiant aprūpinti juos patogesniu gyvenimo lygiu ir pasiekti vienodesnį vartojimo gėrybių bei gyvenimo naštos paskirstymą. Tačiau šio uždavinio sprendimas tokiu pagrindu neabejotinai pareikalautų visiško mūsų socialinės santvarkos pertvarkymo.62