Priedas A: Gėrybės ir „santykiai"

Aristotelis (Politika i. 4. 1253ᵇ, 23–25) žmonių gyvenimo ir gerovės priemones vadina „gėrybėmis". Daugiausia etinis požiūris, kuriuo antikos tautos žvelgė į žmonių santykius, atsispindi senovės rašytojų pažiūrose į naudingumo prigimtį ir gėrybių prigimtį, lygiai kaip viduramžių raštuose vyrauja religinis požiūris. Ambrosius sako „nihil utile, nisi quod ad vitae illius eternae prosit gratiam",¹¹⁰ o net Louis Thomassin, kurio ekonominės pažiūros priklauso viduramžiams, savo veikale Traité du négoce et de l'usure (Paris, 1697, p. 22) rašo, kad „l'utilité même se mesure par les considérations de la vie éternelle".¹¹¹ Tarp naujesnių rašytojų François V. de Forbonnais apibrėžia gėrybes (biens) kaip „les propriétés qui ne rendent pas une production annuelle, telles que les meubles précieux, les fruits destinés à la consommation".¹¹² (Principes économiques in E. Daire [red.], Mélanges d'économie politique, Paris, 1847, I, 174–175) ir priešina jas „richesses" (gėrybėms, duodančioms pajamų). Panašų skirtumą, kitokia prasme, daro ir Du Pont (Physiocratie, Leyden, 1768, p. cxviii).

Žodį „gėrybė" specialia šiandienio mokslo prasme jau vartojo Guillaume F. Le Trosne (De l'intérêt social, Paris, 1777, pp. 5–6), kuris priešina poreikius ir jų patenkinimo priemones bei pastarąsias vadina gėrybėmis (biens). Taip pat žr. Jacques Necker, Sur la législation et le commerce des grains, Paris, 1775, pp. 17–24. Jean Baptiste Say (Cours complet d'économie politique pratique, Paris, 1840, I, 65) apibrėžia gėrybes (biens) kaip „les moyens que nous avons de satisfaire [nos besoins]".

Gėrybės teorijos raidą Vokietijoje galima matyti iš to, kas seka: Julius v. Soden (Die Nazional-Oekonomie, Leipzig, 1805, I, 39–40) gėrybę apibrėžė kaip vartojimo daiktą; L. H. v. Jakob (Grundsätze der National-Oekonomie, Halle, 1825, p. 30) gėrybę apibrėžė kaip „was zur Befriedigung menschlicher Bedürfnisse geschickt ist";¹¹³ Gottlieb Hufeland (Neue Grundlegung der Staatswirthschaftskunst, Wien, 1815, I, 15) apibrėžė ją kaip „jedes Mittel zu einem Zwecke eines Menschen";¹¹⁴ Henri Storch (Cours d'économie politique, St. Petersburg, 1815, I, 56–57) sakė: „L'arrêt que notre jugement porte sur l'utilité des choses . . . en fait des biens."¹¹⁵ Nuo šių pradmenų Friedrich Carl Fulda (Grundsätze der ökonomisch-politischen oder Kameralwissenschaften, Tübingen, 1816, p. 2) apibrėžia gėrybes kaip „diejenige [Sachen], welche der Mensch zu diesem Zweck [Befriedigung geistiger und physischer Bedürfnisse] als Mittel anerkennt"¹¹⁶ (plg. tačiau Hufeland, op. cit., I, 22 ir toliau). Wilhelm Roscher (Grundlagen der Nationalökonomie, dvidešimtasis leidimas, Stuttgart, 1892, p. 2) apibrėžia jas kaip „alles dasjenige was zur. . . Befriedigung eines wahren menschlichen Bedürfnisses anerkannt brauchbar ist".¹¹⁷

Sir James Steuart veikale An Inquiry into the Principles of Political Oeconomy (London, 1767, I, 360 ir toliau) jau buvo padalijęs gėrybes į daiktus, asmenines paslaugas ir teises. Į teisių kategoriją jis net įtraukė parduodamas privilegijas arba imunitetus (p. 370). Say (op. cit., pp. 530–531) gėrybėmis (biens) laikė teisininko praktiką, prestižą, kuriuo naudojasi pirklys, laikraščių įmones ir net karvedžio reputaciją. Friedrich v. Hermann (Staatswirthschaftliche Untersuchungen, München, 1874, pp. 103 ir toliau) į išorinių gėrybių sąvoką įtraukia daugybę santykių (svetingumo, meilės, šeimos, pelningo darbo ir t. t. santykius) ir atskiria juos nuo materialiųjų gėrybių bei asmeninių paslaugų kaip ypatingą gėrybių kategoriją. Roscher (op. cit., p. 8) priskiria valstybę „santykiams", tuo tarpu Albert E. F. Schäffle (Die nationalökonomische Theorie der ausschliessenden Absazverhältnisse, Tübingen, 1867, p. 12) apriboja sąvoką „santykiai" iki „übertragbare, durch private Beherrschung des Absatzes und durch Verdrängung der Concurrenz ausschliessend gemachte Renten". Šioje vietoje Schäffle vartoja terminą „renta" sau būdinga prasme. (Žr. Schäffle, Das gesellschaftliche System der menschlichen Wirtschaft, Tübingen, 1873, I, 208 ir toliau; taip pat Soden, op. cit., I, 25 ir toliau; ir Hufeland, op. cit., I, 30.)

Kitas pastraipos sakinys originale čia pateikiamas kaip išnaša.,TR. ↩
„Werthquote.“ Menger išsamiai išdėsto šiam teiginiui pagrindžiantį argumentą 163–165 puslapiuose. Bet aiškinamoji pastaba gali ↩
Likusi šios pastraipos dalis originale yra išnaša.,TR. ↩
Aukštesnės eilės gėrybėmis laikytinos ne vien techninės gamybos priemonės, bet apskritai visos gėrybės, kurias žmogaus poreikiams tenkinti galima panaudoti tik jas sujungus su kitomis aukštesnės eilės gėrybėmis. Prekės, kurias didmenininkas mažmenininkui gali perduoti tik panaudodamas kapitalą, patirdamas gabenimo išlaidas ir naudodamas įvairias specifines darbo paslaugas, laikytinos aukštesnės eilės gėrybėmis. Tas pat galioja ir prekėms bakalėjininko rankose. Net spekuliantas prie savo spekuliacijos objektų prideda bent jau savo verslininkišką veiklą ir kapitalo paslaugas, o dažnai ir saugojimo paslaugas, sandėliavimą ir t. t. (žr. Hermann, op. cit., p. 65). ↩
„gebunden.“,TR. ↩
Kadangi, esant kitoms sąlygoms lygioms, gamybos proceso našumas ir naudojamų kapitalo paslaugų vertė yra juo didesni, juo ilgesnis gamybos procesui reikalingas laiko tarpas, aukštesnės eilės gėrybių, kurias galima panaudoti labai skirtingos trukmės gamybiniuose procesuose ir kurios todėl mūsų pasirinkimu skirtingais laiko momentais užtikrina mums skirtingos vertės vartojimo gėrybes, vertės yra suvedamos į pusiausvyrą dabarties atžvilgiu. ↩
Kita pastraipa originale čia pateikiama kaip išnaša.,TR. ↩
Likusi šios pastraipos dalis originale yra išnaša.,TR. ↩
H.v. Mangoldt, Die Lehre vom Unternehmergewinn, Leipzig, 1855, pp. 36ff. ↩
Menger čia prideda ilgą išnašą, kuri buvo įtraukta į tekstą kaip trys paskutinės šio skyriaus pastraipos.,TR. ↩
N.F. Canard, Principes d'économie politique, Paris, 1901, pp. 5ff.; Carey, op. cit., III, 131ff.; Frédéric Bastiat, Harmonies économiques, in Oeuvres complètes de F. Bastiat, Paris, 1893, VI, 297ff.; Max Wirth, Grundzüge der National-Oekonomie, Köln, 1871, I, 284ff.; Hermann Roesler, Grundsätze der Volkswirthschaftslehre, Rostock, 1864, pp. 500–513. ↩
Likusi šios pastraipos dalis originale yra išnaša.,TR. ↩ ↩²
Ricardo, Principles of Political Economy and Taxation, red. E.C.K. Gonner, London, 1891, pp. 44–61 ir 392–420. ↩
Žr. Karl Rodbertus, Zur Beleuchtung der sozialen Frage, Berlin, 1890, I, 89ff. ↩
Rodbertus (op. cit., pp. 117 ff.) teigia, kad mūsų socialinės institucijos įgalina kapitalo ir žemės savininkus atimti dalį darbo produkto iš darbininkų ir tuo būdu gyventi nedirbant. Jo argumentas grindžiamas klaidinga prielaida, esą visas gamybos proceso rezultatas turi būti laikomas darbo produktu. Tačiau darbo paslaugos yra tik vienas iš gamybos proceso veiksnių ir nėra ekonominės gėrybės jokiu aukštesniu laipsniu nei kiti gamybos veiksniai, įskaitant žemės ir kapitalo paslaugas. Todėl kapitalistai ir žemvaldžiai gyvena ne iš to, ką atima iš darbininkų, bet iš savo žemės ir kapitalo paslaugų, kurios turi vertę – kaip ir darbo paslaugos – tiek atskiriems asmenims, tiek visuomenei. ↩
Žemės sklypo vertę lemia laukiama jo paslaugų vertė, o ne atvirkščiai. Žemės sklypo vertė yra ne kas kita, kaip visų jo būsimų paslaugų laukiama vertė, diskontuota į dabartį. Taigi juo didesnė laukiama žemės paslaugų vertė ir juo mažesnė kapitalo paslaugų vertė (palūkanų norma), juo didesnė bus žemės vertė. Vėliau pamatysime, kad gėrybių vertė yra jų kainų pagrindas. Tai, kad žemės kaina paprastai sparčiai kyla tautos ekonominio augimo laikotarpiais, viena vertus, lemia žemės rentos didėjimas, kita vertus, palūkanų normos mažėjimas. ↩
Berlyne siuvėja, dirbanti 15 valandų per dieną, negali užsidirbti tiek, kiek jai reikia pragyvenimui. Jos pajamų pakanka maistui, būstui ir malkoms, bet net ir labiausiai įtemptai dirbdama ji negali užsidirbti pakankamai drabužiams (žr. Carnap, in Deutsche Vierteljahrsschrift, 1868, II dalis, p. 165). Panašias sąlygas galima pastebėti daugelyje kitų didmiesčių. ↩
Darbininko gyvenimo lygį lemia jo pajamos, o ne jo pajamas – gyvenimo lygis. Tačiau, keistai supainiojus priežastį ir pasekmę, vis dėlto dažnai buvo teigiamas pastarasis ryšys. ↩
To Chapter VII. See notes 3 and 4 of Chapter VII.—TR. ↩
Dvi kitos pastraipos originale pateikiamos kaip viena išnaša po žodžiais „darbo paslaugos“ trečiosios prieš tai einančios pastraipos pradžioje.,TR. ↩
Ypatinga kainodaros savybė kapitalo paslaugų atveju, kaip vėliau pamatysime, kyla iš to, kad šių paslaugų paprastai negalima parduoti neperduodant paties kapitalo į kapitalo paslaugų pirkėjo rankas. Iš to kapitalo savininkui kyla rizika, už kurią jam turi būti atlyginta priemoka. ↩
Žr. Schüz, „Ueber die Renten der Grundeigenthümer und den angeblichen Conflict ihrer Interessen mit denen der übrigen Volksklassen“, Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XI (1855), 171ff. ↩
Adam Smith, op. cit., p. 13. ↩
Likusi šios pastraipos dalis originale čia pateikiama kaip išnaša.,TR. ↩
Vargu ar reikia atkreipti dėmesį, kad tekste pateikti skaičiai nėra skirti skaitmenimis išreikšti absoliutų, o tik santykinį atitinkamų poreikių patenkinimų svarbos dydį. Taigi, kai dviejų patenkinimų svarbą žymiu, pavyzdžiui, skaičiais 40 ir 20, aš tiktai sakau, kad pirmasis iš šių dviejų patenkinimų atitinkamam ūkininkaujančiam individui yra dukart svarbesnis už antrąjį. ↩
Šie samprotavimai visiškai paneigia nemažo skaičiaus ekonomistų (tarp naujesnių vokiečių autorių, pavyzdžiui, Lotz ir Rau) teiginį, kuriuo jie neigė prekybos produktyvumą. Ekonominio prekių mainų poveikis kiekvieno iš dviejų mainų dalyvių ekonominei padėčiai visada yra toks pat, lyg į jo nuosavybę būtų patekęs naujas turto objektas. Todėl prekyba yra ne mažiau produktyvi nei pramoninė ar žemės ūkio veikla. ↩
Originale kitas pastraipos tekstas pateiktas čia kaip išnaša.,TR. ↩ ↩²
„die menschlichen Wirthschaften",TR. ↩
Carey vaizdavimas pirklių kaip ekonominių parazitų, nes jie reikalauja dalies naudos, kylančios iš esamų ekonominių mainų sandorių galimybių išnaudojimo (op. cit., III, 23–25), remiasi jo klaidingomis idėjomis apie prekybos produktyvumą. ↩
Žr. Priedą F (p. 305) dėl medžiagos, kuri pirmiausia šioje vietoje buvo pateikta kaip išnaša.,TR. ↩
Kai sakau, kad $B_{1}$ ekonomiškai pašalina $B_{2}$ , neturiu omenyje, kad $B_{2}$ pašalinamas iš mainų panaudojant fizinę jėgą ar dėl teisinio neveiksnumo. Šis skirtumas yra svarbus, nes $B_{2}$ lengvai galėtų turėti kelis šimtus bušelių grūdų ir taip turėti galią – fiziškai ir teisiškai – įsigyti A arklį, ir vis dėlto nesiryžti jo įsigyti. Jei jis jo neįsigyja, jo priežastis turi būti ekonominio pobūdžio – tai yra, atiduodamas didesnį grūdų kiekį nei 29 bušeliai, jis savo poreikių patenkinimu pasirūpintų ne geriau, nei pasirūpintų be mainų. ↩
Galėtų kilti nuomonė, kad mūsų aptariamu atveju kaina susidarytų ne tarp 30 ir 80 bušelių grūdų, o nusistovėtų lygiai ties 30 vienetų. Ši išvada būtų teisinga, jei turėtume reikalą su aukciono pardavimu, kuriame iš anksto nebuvo nustatyta jokia mažiausia kaina arba jei ji buvo nustatyta žemiau 30 bušelių grūdų. Bet kuriuo atveju A pačios aukciono prigimties būtų priverstas tenkintis 30 bušelių kaina, o neįprasto kainos susidarymo aukcionuose apskritai priežasčių reikia ieškoti analogiškuose santykiuose. Tačiau jei ūkininkaujantis individas A nuo pat pradžių neįsipareigoja aukciono sutartimi ir gali siekti savo intereso visiškai laisvai, nėra jokios ekonominės priežasties, kodėl arklio kaina mainuose tarp A ir B negalėtų pasiekti 79 bušelių grūdų, lygiai kaip nėra priežasties, kodėl ji negalėtų būti nustatyta ties 30 bušelių. ↩
Originale kita pastraipa pateikta čia kaip išnaša.,TR. ↩
Joks reiškinys nėra dažnesnis už tą, kai monopolistas pačiu kovingiausiu būdu gina savo padėtį nuo konkurento atėjimo. Tačiau lygiai taip pat dažna pamatyti, kaip jis susitaria su konkurentu, kai šis jau įsitvirtina. Pirmasis monopolisto interesas – sutrukdyti konkurentui įsitvirtinti. Bet jei konkurentui vis dėlto pavyko tvirtai įsitvirtinti, monopolisto ekonominį interesą sudaro modifikuotos monopolinės politikos vykdymas kartu su šia antrąja įmone visada, kai monopolinė politika pasirodo esanti įmanoma net ir įsitvirtinus konkurentui. Aštri konkurencija tokiais atvejais paprastai yra nenaudinga abiem ūkininkaujantiems individams. Todėl du konkurentai, iš pradžių tokie priešiški vienas kitam, paprastai greitai susitaria ↩
Žr. Gustav Schmoller, „Die Lehre vom Einkommen in ihrem Zusammenhang mit den Grundprinzipien der Steuerlehre," Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XIX (1863), 53. ↩
Mengerio termino „naudingumas“ vartosena gali pasirodyti klaidinanti šiuolaikiniam skaitytojui, jeigu nuolat nebus turima omenyje reikšmė, kurią jis tam terminui suteikia. Ši reikšmė neleidžia jam šio termino vartoti sąvokai, kuri dabar vadinama „ribiniu naudingumu“, žymėti. Daiktas turi „naudingumą“ (mengeriška termino prasme), jeigu visi prieinami daikto vienetai kartu duoda bendrą naudingumą (mūsų termino prasme), didesnį už nulį, net jeigu to daikto ribinis naudingumas (mūsų prasme) yra lygus nuliui. Apskritai jis teigia, kad sąvoka „naudingumas“ yra visiškai objektyvi ir neturi psichologinio turinio. Jis ją vaizduoja kaip abstraktų santykį tarp gėrybių rūšies ir žmogaus poreikio (bendrąja prasme, priešingai nei individo „konkretūs poreikiai“ — žr. II skyriaus 4 pastabą). Todėl, pasak Mengerio, naudingumas yra tik gėrybinio pobūdžio (taigi ir ekonominio pobūdžio) prielaida, tačiau neturi kiekybinio santykio su verte. Dėl šios priežasties jis atmeta bet kokį „naudingumo“ sutapatinimą su „naudojimo verte“ (žr. taip pat šio skyriaus 3 pastabą ir C, D bei G priedus). Žinoma, akivaizdu, kad „ribinio naudingumo“ termino neturėjimas nebuvo kliūtis jam išreikšti ir išplėtoti šią sąvoką. — TR. ↩
Būtent ši klaida suklaidino Proudhoną, op. cit., p. 59 ir toliau, ir paskatino jį teigti, kad tarp naudojimo vertės ir mainomosios vertės esama nesuderinamo prieštaravimo. ↩
Wilhelm Roscher, Ansichten der Volkswirthschaft aus dem geschichtlichen Standpunkte, Leipzig, 1861, p. 117; Bruno Hildebrand, „Naturalwirthschaft, Geldwirthschaft und Creditwirthschaft," Jahrbücher für National-Oekonomie und Statistik, II (1864), 17; H.v. Scheel, ↩
Originale likusioji šios pastraipos dalis ir kita pastraipa pateiktos čia kaip viena išnaša.,TR. ↩
Žr. pirmąją Priedo H pastraipą (p. 308) dėl medžiagos, kuri pirmiausia čia buvo pateikta kaip išnaša.,TR. ↩
„sąmoningai nukreipta į visapusišką doroviškai protingų gyvenimo tikslų įgyvendinimą." ↩
Žr. paskutines septynias Priedo H pastraipas (p. 309) dėl medžiagos, kuri pirmiausia čia buvo prijungta kaip išnaša.,TR. ↩
Originale kita pastraipa pateikta čia kaip išnaša.,TR. ↩
Prekių parduodamumas paprastai gerokai padidėja augant tautos poreikiams ir didėjant jos turtui. Tačiau kelių prekių parduodamumą šie veiksniai sumažina. Yra nemažai prekių, kurias lengva parduoti neturtingoje šalyje, bet kurios tampa praktiškai neparduodamos, vos tik šalis pasiekia ekonominę brandą (žr. p. 234–5). ↩
Theodor Mommsen, Geschichte des römischen Münzwesens, Berlin, 1860, pp. v–xx, ir 167 ff.; Carnap, „Zur Geschichte der Münzwissenschaft und der Werthzeichen," Zeitschrift für die gesamte Staatswissenschaft, XVI (1860), 348–396; Friedrich Kenner, „Die Anfänge des Geldes in Alterthume," Sitzungsberichte der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften zu Wien: Philologisch-Historische Classe, XLIII (1863), 382–490; Roscher, op. cit., pp. 36–40; Hildebrand, op. cit., p. 5; Scheel, op. cit., pp. 12–29; A.N. Bernardakis, „De l'origine des monnaies et de leurs noms," Journal des Economistes, (Third Series), XVIII (1870), 209–245. ↩
Dėl akivaizdžių priežasčių žodžiai „Geld" ir „gelten" šiame ir tolesniame sakinyje paliekami neišversti.,TR. ↩
Žr. pirmąsias dvi Priedo I pastraipas (p. 312) dėl medžiagos, kuri pirmiausia čia buvo pateikta kaip išnaša.,TR. ↩
Paprotį kaip pinigų atsiradimo veiksnį pabrėžia Condillac, op. cit., pp. 286–290 ir G.F. Le Trosne, De l'intérêt social, Paris, 1777, pp. 43f. ↩
Žr. Priedą J (p. 315) dėl medžiagos, kuri pirmiausia čia buvo prijungta kaip išnaša.,TR. ↩
Žr. Stein, op. cit., p. 55; ypač taip pat Karl Knies, „Ueber die Geldentwerthung und die mit ihr in Verbindung gebrachten Erscheinungen," Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XIV (1858), 266; ir Mommsen, op. cit., pp. vii–viii. ↩
August Böckh, Metrologische Untersuchungen über Gewichte, Münzfusse und Masse des Alterthums, Berlin, 1838, pp. 385 ff., 420 ff.; Mommsen, op. cit., p. 169; Friedrich O. Hultsch, Griechische und römische Metrologie, Berlin, 1862, pp. 124ff., 188ff. ↩
Wilh. Wackernagel, „Gewerbe, Handel und Schiffahrt der Germanen," Zeitschrift für deutsches Alterthum, IX (1853), 548ff.; Jakob Grimm, Deutsche Rechtsalterthümer, 4-asis leidimas, parengtas A. Heusler ir R. Hübner, Leipzig, 1899, II, 123–124; Ad. Soetbeer, „Beiträge zur Geschichte des Geld- und Münzwesens in Deutschland," Forschungen zur deutschen Geschichte, I (1862), 215. ↩
Aloys Sprenger, Das Leben und die Lehre des Mohammad, Berlin, 1861–65, III, 139. ↩
Friedrich v. Spiegel, Commentar über das Avesta, Wien, 1864–68, I, 94ff. ↩
Plutarch, Lives, su anglišku vertimu, atliktu Bernadotte Perrin, London: William Heinemann, 1914, I, 55; Pliny, The Natural History, vertė John Bostock ir H.T. Riley, London: H.G. Bohn, 1856, IV, 5–6; Heinrich Schreiber, „Die Metallringe der Kelten als Schmuck und Geld," Taschenbuch für Geschichte und Alterthum, II, 67–152, 240–247, ir III, 401–408. ↩
Francesco Saverio Clavigero, The History of Mexico, Richmond, 1806, II, 188ff. ↩
Bebro kailis keliuose Hudson's Bay Company regionuose vis dar yra mainomosios vertės vienetas. Trys kiaunės prilygsta vienam bebrui, viena baltoji lapė – dviem bebrams, viena juodoji lapė arba vienas lokys – keturiems bebrams, o vienas šautuvas – 15 bebrų („Die Jäger im nördlichen ↩
Roscher, op. cit., 13 pastaba pp. 313–314. ↩
Réflexions sur la formation et la distribution des richesses, perspausdinta Oeuvres de Turgot, red. G. Schelle, Paris, 1913–23, II, 554. Taip pat žr. Roscher, op. cit., pp. 297–303, Knies, op. cit., p. 262. ↩
Žr. apie tai ypač J.A.R. v. Helferich, Von den periodischen Schwankungen im Werth der edeln Metalle von der Entdeckung Amerikas bis zum Jahre 1830, Nürnberg, 1843. ↩
Galbūt lygiai taip pat akivaizdu, kad tai nėra V skyriuje aprašytos ribos, tarp kurių turi vykti kainos susidarymas. Galimi ir kiti aiškinimai, bet atrodo tikėtina, kad šios ištraukos „ribos" yra tiesiog pasiūlymai pirkti ir parduoti, kuriuos du derybininkai pasirenka kaip savavališkus derėjimosi proceso atskaitos taškus, pardavėjui ketinant leistis žemyn, o pirkėjui – kilti aukštyn. Nepaisant tariamos Menger užuominos antroje toliau einančioje pastraipoje, esą tos pastraipos „paklausos kaina" ir „pasiūlos kaina" yra V skyriuje aprašytos ribos, jos akivaizdžiai yra to paties pobūdžio kaip čia minimos vilnos rinkos „ribos".,TR. ↩
Žr. 20 pastabą aukščiau.,TR. ↩
Tai yra, subjektyvus šių gėrybių ekvivalentas A atžvilgiu yra A tikimasi kaina. Originalus vokiškas tekstas skamba taip: „der voraussichtlich dafür zu erzielende Preis ist für das wirthschaftende Subject A allerdings der Regel nach das Aequivalent dieser Güter." ,TR. ↩
Nors šis skirtumas mūsų moksle dar nebuvo pakankamai pastebėtas, jis jau seniai yra detalių teisės tyrinėtojų tyrimų objektas. Šis klausimas jiems yra praktiškai svarbus tais atvejais, kai yra reikalavimų atlyginti žalą, taip pat ↩
Aristotelis jau pastebėjo, kad pinigai žmonių prekyboje tarnauja kaip matas (Ethica Nicomachea V. 5. 1133ᵇ, 16; ir ix, 1. 1164ᵃ, 1). Tarp autorių, kurie pinigų atsiradimą išimtinai arba daugiausia kildina iš ūkininkaujančių žmonių poreikio turėti „mainomosios vertės" arba kainų matą ir kurie tauriųjų metalų piniginį pobūdį laiko jų ypatingu tinkamumu šiam tikslui, čia norėčiau paminėti šiuos: Carlo Antonio Broggia, Trattato delle monete, (išleista 1743) leidinyje Scrittori classici Italiani di economia politica, Milano, 1803–05, IV, 304; Pompeo Neri, Osservazioni sopra il prezzo legale delle monete, (išleista 1751) ten pat, VI, 134ff.; Ferdinando Galiani, Della moneta, ten pat, XII, 23ff. ir 120ff.; Antonio Genovesi, Lezioni di economia civile, ten pat, XV, 291–313 ir 333–341; Francis Hutcheson, A System of Moral Philosophy, London, 1755, II, 55–58; David Ricardo, op. cit., p. 40; Storch, op. cit., I, 45ff.; Lorenz v. Stein, System der Staatswissenschaft, Stuttgart, 1852, I, 217ff.; Albert E.F. Schäffle, Das gesellschaftliche System der menschlichen Wirthschaft, Tübingen, 1873, I, 221 f. ↩
Originale kitos dvi pastraipos pateiktos čia kaip išnaša.,TR. ↩
Pagrindiniai šios teorijos atstovai yra didieji septynioliktojo amžiaus anglų filosofai. Hobbes pradeda nuo žmonių poreikio išsaugoti gendantį turtą, kurio jie neketina panaudoti betarpiškam vartojimui, ir parodo, kaip šis tikslas gali būti pasiektas gendantį turtą paverčiant („concoctio") metaliniais pinigais. Jis taip pat parodo, kaip turtą tokiu būdu galima lengviau nešiotis (Leviathan, red. A.D. Lindsay, „Everyman's Library," London, 1914, p. 133). Locke daro tą pačią pastabą (Two Treatises of Government, ir Further Considerations concerning Raising the Value of Money, leidinyje The Works of John Locke, 12-asis leidimas, London, 1824, IV, 364–365 ir 139ff.). ↩
Menger nepateikia nuorodų į ištraukas, kurias cituoja iš Bastian, ir mes negalėjome jų rasti mums prieinamuose paskelbtuose Adolph Bastian darbuose. Gali būti, kad Menger informacija rėmėsi nepaskelbta paskaita arba asmeniniu Bastian pranešimu.,TR. ↩
Originale kita pastraipa pateikta kaip išnaša, prijungta ankstesnės pastraipos pabaigoje.,TR. ↩
Žr. Adam Smith, op. cit., p. 26. ↩
Prie I skyriaus. Žr. I skyriaus 2 ir 8 pastabas.,TR. ↩
„nieko nėra naudinga, išskyrus tai, kas tarnauja amžinojo gyvenimo išgelbėjimui." ↩
„pats naudingumas matuojamas amžinojo gyvenimo svarstymais." ↩
„Center of gravity“ yra pažodinis „Schwerpunkt“ vertimas. Mengerio pavadinimas yra „Ueber den Wechsel im ökonomischen Schwerpunkte des Güterwerthes.“ Mažiau gremėzdiškas vertimas neįmanomas neprarandant originalo dvasios.—TR. ↩
Tokius indiferentiškus mainus kaip šis aš priskiriu prie tikrai neekonominių, nes juose apdairi žmogaus veikla įsijudina betiksliai, visai neatsižvelgiant į visas ekonomines aukas, kurių jie gali pareikalauti. ↩
„nuosavybė, kuri neduoda metinio produkto, tokia kaip brangūs daiktai, vartojimui skirti produktai." ↩
„tai, kas tinka žmogaus poreikiams patenkinti." ↩
„bet kokia priemonė žmogaus tikslui." ↩
„sprendimas, kurį priimame apie daiktų naudingumą . . . paverčia juos gėrybėmis." ↩
„tie [daiktai], kuriuos žmogus pripažįsta priemonėmis šiam tikslui [psichologinių ir fizinių poreikių patenkinimui]." ↩
„visa, kas pripažįstama tinkamu tikram žmogaus poreikiui patenkinti" (Menger kursyvas). ↩
„perleidžiamos rentos, paverstos išimtinėmis privačia pasiūlos kontrole ir konkurencijos pašalinimu." ↩
Prie II skyriaus. Žr. II skyriaus 9 ir 14 pastabas.,TR. ↩
„tai, ką galima gauti tik už tam tikrą auką darbo arba piniginio atlygio forma." ↩
„tai, kas gali būti mainoma, arba kas bent jau palengvina prekybą." ↩
„ūkininkavimo tikslai ir priemonės." ↩
Mes esame, taip sakant, priversti pirkti šias . . . gėrybes darbu, taupumu, susilaikymu, – žodžiu, tikromis aukomis. ↩
„Nuosavybės idėjos negalima atskirti nuo šių gėrybių. Jos neegzistuotų, jei išimtinė jų valdysena nebūtų užtikrinta asmeniui, kuris jas įgijo. . . . Kita vertus, nuosavybė suponuoja tam tikrą visuomenės formą, sutartis ir įstatymus. Todėl taip įgytą turtą galima vadinti visuomeniniu turtu.“ ↩
Prie III skyriaus 1 dalies. Žr. III skyriaus 1 išnašą.,TR. ↩
Mums nepavyko rasti šio leidinio. Tačiau įtariame, kad Mengerio nuoroda yra į šį veikalą: Dorpat, Kaiserliche Universität, Facultätsschriften der Kaiserlichen Universität Dorpat, dargebracht zur Feier ihres funfzigjährigen Bestehens, etc. Dorpat, 1852, (žr. Catalogue of the Printed Books in the Library of the British Museum, London, 1881–1900, I, 202).,TR. ↩
„žmogaus sprendimo pripažintas santykis, kad daiktas gali būti priemonė tam tikram trokštamam tikslui įgyvendinti.“ ↩
„daugeliu atvejų vertės teorija . . . [yra] . . . iš tikrųjų visiškai paremta dviejų žodžio vertė reikšmių derinimu.“ ↩
„kad būtų galima kalbėti apie ūkininkavimą ar apie ekonomines gėrybes, visada turi egzistuoti potencialus arba realus santykis tarp asmenų ir beasmenių išorinių objektų, sąmoningai nustatytas žmonių. Šį santykį galima nagrinėti atsižvelgiant į ekonominį objektą arba iš ūkininkaujančio individo požiūrio taško. Žvelgiant objektyviai, tai yra gėrybės nauda. Žvelgiant subjektyviai, tai yra gėrybės vertė. Nauda (tinkamumas, naudingumas) yra daikto gebėjimas tarnauti žmogiškajam tikslui. . . . Tačiau vertė yra svarba, kurią gėrybė turi dėl savo naudos sąmoningiems ūkininkaujančio individo ekonominiams tikslams.“ ↩
„gėrybės svarba dėl aukų, padarytų ją įgyjant.“ ↩
„tradicinis skirtumas tarp naudojimo vertės ir mainomosios vertės yra neteisingas, ir vertės sąvokos jokiu būdu negalima sieti su veiksniu, kad daiktai turi naudingą panaudojimą. Priešingai, vertės sąvoka yra vienalytė, žyminti daiktų turto pobūdį ir tampanti konkrečiu reiškiniu dėl įstatymų dėl nuosavybės nustatymo.“ (Kursyvą citatoje pridėjo Mengeris).,TR. ↩
Prie III skyriaus 2 dalies. Žr. III skyriaus 11 išnašą.,TR. ↩
Čia pateikta Aristotelio ištrauka yra pažodinis angliškas vertimas iš Mengerio pateikto vokiško vertimo. Standartiniame angliškame W. D. Ross vertime (The Works of Aristotle, London, Oxford University Press, 1925, Vol. IX) ši ištrauka skamba taip: „all goods must therefore be measured by some one thing. . . . That demand holds things together as a single unit is shown by the fact that when men do not need one another . . . they do not exchange, as we do when someone wants what one has oneself.“,TR. ↩
„kadangi žmogaus proto nuostatos kinta, kinta ir daiktų vertė.“ ↩
„daikto vertinimo vertė izoliuotam individui yra tiksliai lygi tai jo bendrųjų gebėjimų [darbo] daliai, kuri atsako į jo troškimą gauti daiktą arba kurią jis nori panaudoti jo patenkinimui.“ ↩
„Sakoma, kad daiktas yra naudingas, kai jis tarnauja vienam iš mūsų poreikių; … pagal šį naudingumą mes jį vertiname daugiau ar mažiau. … Šitą vertinimą mes ir vadiname verte.“ ↩
„Kadangi naudojimo vertė visada yra daikto santykis su žmogumi, kiekvienos gėrybių rūšies naudojimo vertę lemia žmogiškųjų poreikių, kuriuos ši gėrybių rūšis patenkina, dydis ir rangas. Kur nėra žmonių ir nėra poreikių, nėra ir naudojimo vertės. Todėl bendra bet kurios gėrybių rūšies naudojimo vertė lieka nepakitusi tol, kol žmonių visuomenės poreikiai lieka nepakitę, o vieno rūšies vieneto naudojimo vertė yra lygi šiai bendrai naudojimo vertei, padalytai iš vienetų skaičiaus. Todėl kuo didesnis bendras vienetų skaičius, tuo mažesnė tampa naudojimo vertės dalis, priskiriama kiekvienam vienetui iš bendros rūšies naudojimo vertės, ir atvirkščiai.“ ↩
„gėrybių naudojimo vertės įvertinimo prielaidų niekur kitur negalima rasti, kaip tik pačios naudojimo vertės sąvokos pamatiniuose elementuose.“ ↩
„Taigi gėrybių naudojimo vertės dydžiai priklauso (a) nuo žmogiškųjų poreikių, kuriuos jos patenkina, intensyvumo ir (b) nuo intensyvumo, su kuriuo jos šiuos žmogiškuosius poreikius patenkina. . . . Todėl randame žmogiškųjų poreikių klasifikaciją ir skalę, kuriai atitinka gėrybių rūšių klasifikacija ir skalė.“ ↩
„Ekonominė veikla bus vykdoma energingiau, kuo neatidėliotinesnis yra asmens poreikis gėrybei ir kuo sunkiau įsigyti tą poreikį atitinkančią gėrybę. Kuo stipriau šie du veiksniai (troškimo intensyvumas ir įsigijimo sunkumo laipsnis) vienas kitą veikia, tuo stipriau gėrybės svarba įsiskverbia į sąmonę, kuri vadovauja ekonominei veiklai. Visi teiginiai apie vertės dydį ir jo kitimus suvedami į šį pamatinį santykį.“ Šios ištraukos nepavyko rasti perspausdintame Schäffle esė leidime, kuris vienintelis mums buvo prieinamas. Tikėtina, kad perspaudas yra tik nepilna Schäffle originalaus straipsnio versija. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar taip yra, iš kitų Schäffle raštų, pavyzdžiui, Das gesellschaftliche System der menschlichen Wirthschaft (Tübingen, 1873, I, 172), visiškai aišku, kad Mengerio citata tiksliai atspindi Schäffle mintį.,TR. ↩
„Tam tikros gėrybės mato santykis su gėrybėmis apskritai.“ ↩
„Tikrasis gėrybės vertės matas randamas padalijant aptariamos gėrybės dydį iš kitų gėrybių dydžių. Kad būtų galima tai padaryti, reikia rasti bendrą visų gėrybių dydžių vardiklį. Tačiau šį bendrą vardiklį, arba vienalytį gėrybių elementą, galima rasti tik jų vienalytėje prigimtyje, tai yra, tame fakte, kad visos tikrosios gėrybės kyla iš šešių elementų – medžiagos, darbo, gamybos, poreikio, naudingumo ir tikrojo suvartojamumo – nes jei vienas iš šių elementų išnyksta, objektas nustoja buvęs gėrybe. Šie elementai tam tikroje gėrybėje yra tik tam tikru laipsniu, ir jų dydis lemia kiekvienos atskirai paimtos tikrosios gėrybės matą. Iš to seka, kad kiekybinis visų atskirų gėrybių santykis viena su kita, arba bendras jų vertės matas, yra nustatomas santykiu tarp šių gėrybių sudedamųjų elementų ir jų dydžio vienoje gėrybėje, palyginti su kita. Todėl nustatyti ir apskaičiuoti šį santykį reiškia nustatyti tikrąjį vertės matą.“ ↩
Prie III skyriaus 3 dalies. Žr. III skyriaus 15 išnašą.,TR. ↩
„Pastebime, kad visų tautų raida buvo analogiška tiek, kad kapitalas visur galėjo stipriai išplėtoti savo ekonominę galią tik įvedus ir plačiai paplitus metaliniams pinigams, o atskleisti savo platesnę galią – tik aukštesniais civilizacijos lygmenimis.“ ↩
Prie V skyriaus. Žr. V skyriaus 1 išnašą.,TR ↩
„kas parduodama ar tiekiama didmena arba mažmena parduotuvėse, krautuvėse, mugėse, turguose ir t. t.“ ↩
„kas asmeniui yra pertekliška jo išlaikymui ir ką jis perduoda kitiems.“ ↩
„Prekė yra bet kas . . . kas . . . gali būti atiduota kitam, ypač mainais į kažką kita.“ ↩
„gėrybių atsargos, kurios laikomos parengtos mainams.“ ↩
„kiekvienas įmonės produktas, pasirodantis kaip savarankiška gėrybė.“ ↩
Prie VIII skyriaus 1 dalies. Žr. VIII skyriaus 5 išnašą.,TR. ↩
„arklys . . . ar koks kitas piniginis mokėjimas.“ ↩
Mums nepavyko patikrinti šios nuorodos.,TR. ↩
„gėrybės, laikomos parengtos mainams ar pardavimui." ↩
„kiekviena gėrybė, skirta pardavimui." ↩
„perteklinės gėrybės, skirtos prekybai." ↩
„vertybės ir gėrybės, skirtos pardavimui." ↩
„produktai, kurie cirkuliuoja arba yra skirti cirkuliacijai." ↩
„įvairūs produktai, skirti prekybai." ↩