Theodor Bernhardi (Versuch einer Kritik der Gründe die für grosses und kleines Grundeigentum angeführt werden, St. Petersburg, 1849, p. 79) sako, kad pastaruoju metu dažnai buvo pastebima, jog Aristotelis savo „Politikoje“ (i. 6.) jau buvo paminėjęs skirtumą tarp naudojimo vertės ir mainomosios vertės, ir kad Adam Smith atskyrė šias dvi sąvokas nepriklausomai nuo graikų filosofo. Prieš tai reikia pasakyti, kad didžioji dalis garsiosios Adam Smith ištraukos (An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations, Modern Library Edition, New York, 1937, p. 28) beveik žodis žodin sutampa su ištrauka iš John Law veikalo Money and Trade Considered, London, 1720, p. 4. Be to, A.R.J. Turgot („Valeurs et Monnaies“ leidinyje Oeuvres de Turgot, red. G. Schelle, Paris, 1913-23, III, 86-93) ne tik aiškiai atskiria naudojimo vertę ir mainomąją vertę (valeur estimative ir valeur échangeable), bet ir nuodugniai gilinasi į šį klausimą. Doktrinos istorijai įdomi taip pat ištrauka iš škotų moralės filosofo Francis Hutcheson, garsiojo Adam Smith mokytojo, veikalo, kurioje galima rasti naudojimo vertės ir mainomosios vertės atskyrimą, nors ir ne ta terminologija, kurią vartojo Smith (F. Hutcheson, A System of Moral Philosophy, London, 1755, II, 53ff.; žr. taip pat John Locke, „Some Considerations of the Consequences of lowering the Interest and raising the Value of Money“, leidinyje The Works of John Locke, London, 1823, V, 34ff.; ir G.F. Le Trosne, De l'intérêt social, Paris, 1777, pp. 7-8).

Pastaruoju metu keletas D priede paminėtų autorių (pp. 298) – Friedlander, Knies, Schäffle, Roesler – kurie vertės teoriją pavertė savo ypatingu tyrimo objektu, plačiai nagrinėjo skirtumą tarp naudojimo vertės ir mainomosios vertės. Kiti, kuriuos reikėtų paminėti, yra Otto Michaelis, „Das Kapitel vom Werthe“, Vierteljahrschrift für Volkswirthschaft und Culturgeschichte, I (1863), 1–28; A. Lindwurm, „Die Theorie des Werthes“, Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik, IV (1865), 165–218; Julius v. Soden, Die Nazional-Oekonomie, Leipzig, 1805–10, I, 38ff. ir IV, 23ff.; Gottlieb Hufeland, Neue Grundlegung der Staatswirthschaftkunst, Wien, 1815, I, 95ff.; Henri Storch, Cours d'économie politique, St. Petersburg, 1815, I, 57ff.; J.F.E. Lotz, Handbuch der Staatswirthschaftslehre, Erlangen, 1837, I, 21ff.; Karl Rau, Grundsätze der Volkswirthschaftslehre, Heidelberg, 1847, pp. 73ff.; Theodor Bernhardi, op. cit., pp. 67ff.; Wilhelm Roscher, Grundlagen der Nationalökonomie, dvidešimtasis leidimas, Stuttgart, 1892, pp. 9–16; Karl Thomas, Theorie des Verkehrs, Berlin, 1841, p. 11; ir L. Stein, System der Staatswissenschaft, Stuttgart, 1852, I, 168ff.

Galbūt niekas geriau neatskleidžia vokiečių polinkio į filosofinį ekonomikos perprastymą ir anglų praktinio jausmo, kaip vokiečių ir anglų autorių pateiktų vertės teorijos traktuočių palyginimas. Kaip ir Adam Smith, David Ricardo (Principles of Political Economy and Taxation, red. E.C.K. Gonner, London, 1891, pp. 361-369), Thomas Robert Malthus (Principles of Political Economy, London, 1820, p. 51, ir Definitions in Political Economy, London, 1827, p. 234) bei John Stuart Mill (Principles of Political Economy, red. W.J. Ashley, London, 1909, pp. 436–437) vartoja „value in use“ kaip „utility“ sinonimą. Iš tiesų Robert Torrens (An Essay on the Production of Wealth, London, 1821, p. 8) ir J.R. McCulloch (The Principles of Political Economy, London, 1830, p. 4) net vartoja terminą „utility“ vietoj „value in use“. Tarp naujausių prancūzų autorių tą patį daro Frédéric Bastiat (Harmonies économiques, leidinyje Oeuvres complètes de Frédéric Bastiat, Paris, 1893, VI, 141). Lord Lauderdale (An Inquiry into the Nature and Origin of Public Wealth, Edinburgh, 1804, p. 12) ir N.W. Senior (An Outline of the Science of Political Economy, London, 1836, pp. 6ff.) pripažįsta naudingumą kaip mainomosios vertės prielaidą, bet ne kaip naudojimo vertę, kurią sąvoką jie visiškai atmeta. Tai, kas Anglijoje suprantama mainomosios vertės sąvoka, geriausiai iliustruoja ši ištrauka iš John Stuart Mill (op. cit., p. 437): „Žodžius Value ir Price ankstyvieji politiniai ekonomistai vartojo kaip sinonimus, ir net Ricardo ne visada juos atskiria. Tačiau tiksliausi šiuolaikiniai autoriai, siekdami išvengti dviejų gerų mokslinių terminų bereikalingo eikvojimo vienai idėjai, vartoja Price daikto vertei pinigų atžvilgiu išreikšti; pinigų kiekiui, į kurį jis bus mainomas . . . daikto verte arba mainomąja verte [todėl suprasime] jo bendrą pirkimo galią; valdžią, kurią jo turėjimas suteikia perkamoms prekėms apskritai.“