Jau pas Aristotelį randame bandymą atrasti gėrybių naudojimo vertės matą ir naudojimo vertę pavaizduoti kaip mainomosios vertės pagrindą. Veikale Ethica Nicomachea (v. 5. 1133ᵃ, 26–1133ᵇ, 10) jis sako, kad „turi būti kažkas, kas galėtų būti visų gėrybių matas. . . . Šis matas iš tikrųjų yra ne kas kita kaip poreikis, kuris palygina visas gėrybes. Mat jei žmonės nieko netrokštų arba jei jie visų gėrybių trokštų vienodai, gėrybių prekyba neegzistuotų.“ Ta pačia dvasia Ferdinando Galiani (Della moneta in Scrittori classici Italiani di economia politica, Milano, 1803–5, X, 58) rašo „ch’essendo varie le disposizioni degli animi umani e varj i bisogni, vario è il valor delle cose.“

A.R.J. Turgot nagrinėja šią problemą esė, iš kurios išliko tik fragmentas („Valeurs et Monnaies“ in Oeuvres de Turgot, ed. by G. Schelle, Paris, 1913–23, III, 79–98). Jis paaiškina (p. 85 ir toliau), kad žmonijos civilizacijai pasiekus tam tikrą pakopą žmogus ima lyginti savo poreikius vieną su kitu, kad savo pastangas, dedamas įvairioms gėrybėms įsigyti, suderintų su šių gėrybių būtinumo ir naudingumo laipsniu (besoins – žodis, kurį šia prasme dažnai vartojo fiziokratai). Vertindamas gėrybes žmogus taip pat atsižvelgia į didesnį ar mažesnį jų įsigijimo sunkumą, ir Turgot taip prieina prie išvados, kad „la valeur estimative d’un objet, pour l’homme isolé, est précisément la portion du total de ses facultés qui répond au désir qu’il a de cet objet, ou celle qu’il veut employer à satisfaire ce désir.“ (Ten pat, p. 88.)

E.B. de Condillac prieina prie kito rezultato. Savo veikale Le commerce et le gouvernement (pirmąkart išleistame 1777 m. ir perspausdintame E. Daire [ed.], Mélanges d’économie politique, Paris, 1843, I, 247–445) jis sako: „On dit qu’une chose est utile, lorsqu’elle sert à quelques-uns de nos besoins; . . . D’après cette utilité, nous l’estimons plus ou moins; . . . Or cette estime est ce que nous appellons valeur.“ (Ten pat, p. 250–251.) Kai tuo tarpu Turgot gėrybės naudojimo vertės matu laiko pastangas, kurias asmuo deda jai įsigyti, Condillac teigia, kad jos naudojimo vertės matas yra jos naudingumas. Šie du pamatiniai požiūriai nuo to laiko ne kartą vėl pasirodė anglų ir prancūzų ekonomistų raštuose.

Gilesnį naudojimo vertės mato problemos nagrinėjimą galima rasti tik pas vokiečių autorius. Dažnai cituojamoje ištraukoje, paneigdamas Proudhono argumentus prieš vyraujančią vertės teoriją, Bruno Hildebrand (Die Nationalökonomie der Gegenwart und Zukunft, Frankfurt, 1848, p. 318 ir toliau) sako: „Da der Nutzwerth immer eine Relation der Sache zum Menschen ist, so hat jede Gütergattung das Mass ihres Nutzwerthes an der Summe und Rangordnung der menschlichen Bedürfnisse, welche sie befriedigt, und wo keine Menschen und keine Bedürfnisse existieren, dort giebt es auch keinen Nutzwerth. Die Summe des Nutzwerthes, welche jede Gütergattung besitzt, bleibt daher, sobald sich nicht die Bedürfnisse der menschlichen Gesellschaft ändern, unveränderlich, und vertheilt sich auf die einzelnen Stücke der Gattung, je nach der Quantität derselben. Je mehr die Summe der Stücke vergrössert, desto geringer wird der Antheil, welcher jedem Stücke vom Nutzwerthe der Gattung zufällt und umgekehrt.“ Hildebrando nagrinėjimas davė nepalyginamą postūmį tyrimui, tačiau jis turėjo du trūkumus, kuriuos (kaip pamatysime) jautė vėlesni teorijos tyrinėtojai, stengęsi juos pašalinti. Cituotoje ištraukoje vienintelis dalykas, kurį galimai gali reikšti tam tikros „gėrybių rūšies“ vertė, yra žmonių visuomenei tenkanti visos turimos visų tos vienos rūšies gėrybių kiekio vertė. Tačiau ši vertė neturi realios egzistencijos. Jos niekur negalima stebėti realiame pasaulyje. Mat vertė atsiranda tik atskiram individui ir jam tik konkrečių gėrybės kiekių atžvilgiu (žr. teksto p. 116). Ir net jei nekreiptume dėmesio į šį netikslumą ir Hildebrando „rūšies vertę“ suvoktume kaip visų konkrečių tam tikros rūšies gėrybių vertės sumą skirtingiems jas turintiems visuomenės nariams, jo teiginys vis tiek būtų nepriimtinas, nes aišku, kad skirtingas šių gėrybių paskirstymas, o juo labiau jų turimo kiekio pasikeitimas pakeistų „rūšies vertę“ šia prasme ir tam tikromis aplinkybėmis ją visiškai sumažintų iki nulio. Todėl jei sąvoka suprantama pažodžiui, „gėrybių rūšies vertė“ neturi jokios realios prigimties ir neegzistuoja, nebent „naudingumas“, „pripažintas naudingumas“ ar „naudingumo laipsnis“ sumaišomas su „verte“. Antra vertus, gėrybių rūšies vertė ta prasme, kaip visų konkrečių tam tikros rūšies gėrybių vertės įvairiems visuomenės nariams suma, nėra nekintamas dydis net ir tuomet, kai įvairių visuomenės narių poreikiai išlieka nepakitę. Todėl pagrindas, ant kurio Hildebrand stato savo skaičiavimą, yra ginčytinas. Prie to reikia pridurti tą faktą, kad Hildebrand neatsižvelgia į žmonių įvairių konkrečių poreikių patenkinimo svarbos laipsnio skirtumus, kai „rūšies vertę“ pagal kiekį priskiria įvairiems rūšies vienetams. (Žr. jau Karlo Knieso esė „Die nationalökonomische Lehre vom Werth“, Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XI ²³, 463 ir toliau.) Teisingas Hildebrando teorijos elementas glūdi įžvalgiame ir visuotinai galiojančiame stebėjime, kad gėrybių naudojimo vertė didėja, kai sumažinamas jų turimas kiekis, ir atvirkščiai. Tačiau jis tikrai per toli nueina, prielaidaudamas, kad tarp šių dviejų visuomet egzistuoja griežtas proporcingumas.

Friedländer („Die Theorie des Werthes“, Dorpater Universitäts Schrift, 1852, p. 60 ir toliau) bandydamas spręsti problemą laikosi kitokio požiūrio ir prieina prie išvados, kad „die durchschnittliche concrete Bedürfnisseinheit (das Mittel der innerhalb der verschiedenen Classen der Gesellschaft gefundenen besonderen Bedürfnisseinheiten) der allgemeine Ausdruck für den objectiven volkswirthschaftlichen Gebrauchswerth sei, und der Bruch, welcher die Quoten ausdrückt, welche die einzelnen Brauchlichkeiten zur Bedürfnisseinheit beitragen und das Werthverhältnis derselben zur mittleren concreten Bedürfnisseinheit anzeigt, das Mass für den objectiven Werth der einzelnen Brauchlichkeiten abgebe.“ Manau, kad šis problemos sprendimas yra pažeidžiamas pirmiausia dėl to, kad jis visiškai klaidingai supranta subjektyvų vertės pobūdį, kai postuluojamas „vidutinis žmogus“ su „vidutiniais poreikiais“. Mat vienos ir tos pačios gėrybės naudojimo vertė dviem skirtingiems individams paprastai būna labai skirtinga, nes ji priklauso nuo kiekvieno iš jų reikmių ir turimų kiekių. Todėl „naudojimo vertės vidutiniam žmogui nustatymas“ iš tikrųjų neišsprendžia problemos, nes mums rūpi gėrybių naudojimo vertės matas, kurį galima stebėti realiais atvejais ir konkrečių asmenų atžvilgiu. Todėl Friedländer prieina vien prie skirtingų gėrybių „objektyvios vertės“ mato apibrėžimo (ten pat, p. 68), nors toks matas tikrovėje neegzistuoja.

Karl Knies taip pat įžvalgiai bandė spręsti problemą jau minėtoje esė. Jis visiškai teisingai sako p. 429, kad „die Bedingungen für die Abschätzung des Gebrauchswerthes der Güter können in nichts Anderem als in den wesentlichen Elementen für den Begriff des Gebrauchswerthes gefunden werden.“ Tačiau tas faktas, kad Knies pakankamai siaurai neapibrėžia naudojimo vertės sąvokos (kaip matėme anksčiau C priede, p. 293), atveda jį prie kelių abejotinų išvadų apie vertės mato nustatymą. Knies tęsia: „Sonach hängt die Grösse des Gebrauchswerthes der Güter ab (a) von der Intensivität des menschlichen Bedürfnisses, welches sie befriedigen, (b) von der Intensivität, in welcher sie ein menschliches Bedürfniss befriedigen. . . . Hiernach stellt sich eine Classification und Stufenleiter der menschlichen Bedürfnisse ein, mit welcher eine Classification und Stufenleiter der Gütergattungen correspondirt.“ Tačiau vandens poreikis yra vienas intensyviausių žmogaus poreikių, nes nuo jo patenkinimo priklauso mūsų gyvybė, ir niekas neneigs, kad gaivus šaltinio vanduo šį poreikį patenkina kuo tinkamiausiai. Todėl jei Knieso vertės mato principas būtų teisingas, gaivus šaltinio vanduo užimtų vieną aukščiausių taškų gėrybių rūšių skalėje. Tačiau konkretūs šios gėrybės kiekiai paprastai neturi jokios vertės, o gėrybių rūšys apskritai negali turėti vertės, kaip jau parodžiau. Nors savo straipsnio eigoje, po išsamaus „abstrakčiosios gėrybių vertės“ mato nagrinėjimo, Knies paliečia ir konkrečių gėrybių naudojimo vertę atskiro individo ūkyje (ten pat, p. 461), jis tai daro vien tam, kad nušviestų skirtumą tarp „gėrybių rūšies vertės“ (iš tikrųjų „naudingumo“) ir konkrečių gėrybių vertės, taip labai teisingai suformuluodamas teiginį, kad daikto naudingumo matas yra kažkas iš esmės kita nei jo vertės matas. Tačiau Kniesui nepavyksta suformuluoti principo naudojimo vertės dydžiui jos konkrečia forma nustatyti, nors viename savo turtingos įžvalgomis esė taške (ten pat, p. 441) jis prie jo labai priartėja.

A.E.F. Schäffle priėjo prie problemos sprendimo kitu požiūriu („Die ethische Seite der nationalökonomischen Lehre vom Werthe", in Gesammelte Aufsätze, Tübingen, 1885, I, 184–195). Šis įžvalgus mokslininkas rašo: „Die Thätigkeit des Wirthschaftens wird um so energischer in Anregung kommen, je dringender das persönliche Bedürfniss für ein Gut, und je schwieriger das diesem Bedürfniss entsprechende Gut zu beschaffen ist. Je mehr diese beiden Factoren: Intensivität des Begehrens und Intensivität der Schwierigkeit des Erlangens, auf einander wirken, desto stärker tritt die Bedeutung des Gutes in das die wirthschaftliche Thätigkeit leitende Bewusstsein. Auf dieses Grundverhältniss führen alle Sätze über Mass und Bewegung des Werthes zurück." Visiškai pritariu Schäffle, kai jis teigia, jog kuo neatidėliotinesnis yra poreikis tam tikrai gėrybei, tuo energingesnė bus žmogaus ūkinė veikla, kai tik prireikia tą gėrybę įsigyti. Tačiau lygiai taip pat tikra, jog daugelis gėrybių, kurioms juntame patį neatidėliotiniausią poreikį (pavyzdžiui, vandeniui), paprastai neturi jokios vertės, o kitos gėrybės, tinkančios tenkinti tik daug menkesnės svarbos poreikius (medžioklės nameliai, dirbtiniai ančių tvenkiniai ir t. t.), turi mums nemažą vertę. Todėl poreikių, kuriuos gėrybė gali patenkinti, neatidėliotinumas pats savaime negali būti tos gėrybės vertę lemiantis veiksnys, net jei apeitume tai, jog dauguma gėrybių tinka tenkinti keliems skirtingiems, skirtingo intensyvumo poreikiams. Taigi šiame teiginyje, kadangi lemiantis dydis nėra tvirtai nustatytas, kaip tik tai, kas buvo klausiama, lieka abejotina. Bet lygiai taip pat tikra, jog gėrybės įsigijimo sunkumo laipsnis pats savaime nėra jos vertės matas. Labai menkavertes gėrybes neretai galima įsigyti tik su didžiausiu vargu, ir nėra tiesa, jog žmonių ūkinė veikla tampa energingesnė, kuo didesnis sunkumas. Priešingai, žmonės savo ūkinę veiklą visada kreipia į tų gėrybių įsigijimą, kurias, esant vienodam poreikių joms neatidėliotinumui, galima įsigyti su mažiausiu sunkumu. Nė viena iš dviejų Schäffle dvilypio principo dalių pati savaime nesuteikia vertės matą lemiančio principo. Nors jis teigia, jog kuo labiau šie du veiksniai (troškimo intensyvumas ir įsigijimo sunkumas) veikia vienas kitą, tuo stipriau gėrybės svarba įžengia į sąmonę, vadovaujančią ūkinei veiklai, ir net jei darytume prielaidą, kaip Schäffle aiškiai daro, jog ūkinė veikla yra „mit Bewusstsein gerichtet auf die allseitige Erfüllung der sittlich vernünftigen Lebenszwecke" (ten pat, p. 185) (tai yra, kitaip tariant, net jei darytume prielaidą, jog gėrybės yra protingai ūkininkaujančių asmenų rankose – faktas, kuris, kaip Schäffle visiškai teisingai įžvelgia, sudaro esminį jo dilemos sprendimo veiksnį), klausimas, kaip šie du veiksniai veikia vienas kitą ir kaip dėl šios abipusės įtakos kiekviena gėrybė įgyja apibrėžtą svarbos dydį ūkininkaujantiems žmonėms, vis tiek lieka neišspręstas.

Tarp naujausių ekonomistų, kurie vertės mato teoriją nagrinėjo kaip savo sistemų dalis, ypač paminėtinas L. v. Stein dėl savito dalyko traktavimo. Stein vertę apibrėžia kaip „das Verhältniss des Masses eines bestimmten Gutes zum Leben der Güter überhaupt." (System der Staatswissenschaft, Stuttgart, 1852, I, 169–170.) 171 puslapyje jis prieina prie tokios vertės mato nustatymo formulės: „Das wirkliche Wertmass eines Gutes wird daher gefunden, indem die Masse der übrigen Güter mit der Masse des fraglichen Gutes dividiert wird. Um dieses aber zu können, muss zuerst für die gesamte Gütermasse ein gleichnamiger Nenner gefunden werden. Dieser gleichartige Nennner oder die Gleichartigkeit der Güter ist für sie aber nur gegeben in ihrem gleichartigen Wesen; darin dass alles wirkliche Gut wieder aus den sechs Elementen des Stoffes, der Arbeit, des Erzeugnisses, des Bedürfnisses, der Verwendung und der wirklichen Consumption besteht, indem, wo eins dieser Elemente wegfällt, das Objekt ein Gut zu sein aufhört. Diese Elemente eines jeden wirklichen Gutes sind nun in diesem Gute wieder in bestimmtem Masse enthalten, und das Mass dieser Elemente bestimmt das Mass des einzelnen, wirklichen Gutes für sich. Daraus folgt, dass das Massenverhältnis aller einzelnen Güter untereinander, oder ihr allgemeines Wertmass gegeben ist in dem Verhältniss der Güterelemente und ihrer Masse innerhalb des einen Gutes zu demjenigen innerhalb des andern. Und die Bestimmung und Berechnung dieses Verhältnisses ist mithin die Bestimmung des wirklichen Wertmasses." (Vertės lygties formulę taip pat žr. ten pat, p. 181 ir toliau.)