Kad ir kaip kainos, kitaip tariant, faktiškai išmainytų prekių kiekiai, įsirėžtų į mūsų pojūčius ir dėl to taptų įprastu mokslinio tyrimo objektu, jos jokiu būdu nėra esmingiausias mainymosi ekonominio reiškinio bruožas. Šis centrinis bruožas glūdi veikiau geresnėje aprūpinime, kurį du asmenys gali sau užtikrinti tenkindami savo poreikius prekybos dėka. Ūkininkaujantys individai stengiasi kuo labiau pagerinti savo ekonominę padėtį. Šiam tikslui jie apskritai imasi ekonominės veiklos. Ir šiam pat tikslui, kai tik jį galima pasiekti prekybos dėka, jie mainosi prekėmis. Kainos yra tik atsitiktinės šių veiklų apraiškos, ekonominės pusiausvyros tarp individų ūkių simptomai.

Jei atveriami šliuzai tarp dviejų ramių vandens telkinių, esančių skirtinguose lygiuose, paviršius susiraukšlės bangomis, kurios pamažu nurims, kol vanduo vėl nutils. Bangos yra tik jėgų, kurias vadiname trauka ir trintimi, veikimo simptomai. Prekių kainos, kurios yra ekonominės pusiausvyros, paskirstant turtą tarp individų ūkių, simptomai, primena šias bangas. Jėga, kuri jas išvaro į paviršių, yra galutinė ir bendroji visos ekonominės veiklos priežastis – žmonių pastanga kuo pilniau patenkinti savo poreikius, pagerinti savo ekonominę padėtį. Bet kadangi kainos yra vienintelis tiesiogiai suvokiamas šio proceso reiškinys, kadangi jų dydžius galima tiksliai išmatuoti ir kadangi kasdienis gyvenimas nepaliaujamai stato jas prieš mūsų akis, buvo lengva padaryti klaidą, kainos dydį laikant esminiu mainymosi bruožu, ir dėl šios klaidos padaryti dar vieną klaidą – mainymosi prekių kiekius laikyti ekvivalentais. Pasekmė buvo nesuskaičiuojama žala mūsų mokslui, nes kainos teorijos srities autoriai pasiklydo bandymuose išspręsti uždavinį – surasti tariamos dviejų prekių kiekių lygybės priežastis.⁷⁰ Vieni rasdavo priežastį vienoduose prekėms išeikvoto darbo kiekiuose. Kiti rasdavo ją vienodose gamybos sąnaudose. Ir net kilo ginčas, ar prekės duodamos viena už kitą todėl, kad jos yra ekvivalentai, ar jos yra ekvivalentai todėl, kad jomis mainomasi. Bet tokios dviejų prekių kiekių verčių lygybės (lygybės objektyviąja prasme) niekur realiai nėra.

Klaida, kuria buvo grindžiamos šios teorijos, iškart paaiškėja, vos tik išsilaisviname iš to vienašališkumo, kuris anksčiau vyravo stebint kainų reiškinius. Vieninteliai prekių kiekiai, kuriuos galima vadinti ekvivalentais (objektyviąja šio termino prasme), yra tokie kiekiai, kuriais tam tikru momentu galima savo valia mainytis – tai yra taip, kad jei pasiūlomas vienas iš dviejų prekių kiekių, už jį galima įgyti kitą, ir atvirkščiai. Bet tokio pobūdžio ekvivalentų žmogaus ūkiniame gyvenime niekur nėra. Jei prekės būtų ekvivalentai šia prasme, nebūtų jokios priežasties, esant nepakitusioms rinkos sąlygoms, kodėl kiekvienas mainymasis negalėtų būti atšaukiamas. Tarkime, A išmainė savo namą į B ūkį arba į 20 000 talerių sumą. Jei šios prekės dėl sandorio būtų tapusios ekvivalentais objektyviąja šio termino prasme arba jei jos jau buvo ekvivalentai prieš jam įvykstant, nėra jokios priežasties, kodėl abu dalyviai nenorėtų nedelsiant atšaukti mainų. Bet patirtis sako, kad tokiu atveju nė vienas iš jų nesutiktų su tokiu susitarimu.

Tą patį pastebėjimą galima padaryti ir esant labiausiai išplėtotoms prekybos sąlygoms, net ir kalbant apie geriausiai parduodamas prekes. Tegul kas nors nuperka grūdų grūdų biržoje arba vertybinių popierių vertybinių popierių biržoje ir tepamėgina vėl juos parduoti, kol nepasikeitė rinkos sąlygos, arba tegul pamėgina vienu metu parduoti ir pirkti atskirus tos pačios prekės vienetus, ir jis lengvai įsitikins, jog skirtumas tarp pasiūlos kainų ir paklausos kainų yra ne paprastas atsitiktinumas, bet bendras visuomeninio ūkio bruožas.

Taigi prekių, kuriomis galima mainytis viena į kitą tam tikrais apibrėžtais kiekiais (pavyzdžiui, pinigų suma ir kažkokios kitos ekonominės prekės kiekiu), kuriomis galima savo valia mainytis viena į kitą perkant ar parduodant, trumpai tariant, prekių, kurios yra ekvivalentai objektyviąja šio termino prasme, nėra – net duotose rinkose ir duotu momentu. Ir, kas dar svarbiau, gilesnis priežasčių, kurios veda prie prekių mainų ir prie žmonių prekybos apskritai, supratimas moko mus, kad tokio pobūdžio ekvivalentai dėl pačios reikalo prigimties yra visiškai neįmanomi ir realybėje iš viso negali egzistuoti.

Todėl teisinga kainų teorija negali turėti uždavinio aiškinti tariamą „verčių lygybę“ tarp dviejų prekių kiekių, kai tokios lygybės iš tikrųjų niekur nėra. Tokioje sąrangoje subjektyvus vertės pobūdis ir mainymosi prigimtis būtų visiškai neteisingai suprasti. Teisinga kainos teorija turi būti nukreipta į tai, kad parodytų, kaip ūkininkaujantys žmonės, stengdamiesi kuo pilniau patenkinti savo poreikius, yra pastūmėjami duoti prekes (tai yra apibrėžtus prekių kiekius) už kitas prekes. Šiame tyrime aš laikysiuosi metodų, kurių apskritai laikomasi šiame veikale, pradėdamas nuo paprasčiausių reiškinių ir palaipsniui pereidamas prie sudėtingesnių kainos formavimosi reiškinių.

1. Kainos formavimasis izoliuotame mainymesi

Ankstesniame skyriuje matėme, kad ekonominio prekių mainymosi galimybė priklauso nuo to, ar ūkininkaujantis individas disponuoja prekėmis, kurios jam turi mažesnę vertę nei kitos prekės, kuriomis disponuoja kitas ūkininkaujantis individas, vertinantis tas dvi prekes priešingai. Tačiau vien šios sąlygos nurodymas stipriai numano ribų, kuriose tam tikru konkrečiu atveju turi vykti kainos formavimasis, egzistavimą.

Pavyzdžiui, tarkime, kad 100 vienetų A grūdų jam turi tokią pat vertę kaip 40 vienetų vyno. Nuo pat pradžių aišku, kad A jokiomis aplinkybėmis nebus pasirengęs mainymesi duoti daugiau nei 100 vienetų grūdų už 40 vienetų vyno, nes jeigu jis taip pasielgtų, jo poreikiai po mainymosi būtų aprūpinti prasčiau nei prieš jį. Jis sutiks mainytis tik tada, jei tai jam leis geriau aprūpinti savo poreikius, nei būtų įmanoma be mainymosi. Jis sutiks mainyti savo grūdus į vyną tik tada, jei už 40 vienetų vyno turės duoti mažiau nei 100 vienetų grūdų. Taigi kad ir kokia galiausiai būtų 40 vienetų vyno kaina mainant A grūdus į kažkokio kito ūkininkaujančio individo vyną, viena yra tikra – kad ji dėl A ekonominės padėties negali pasiekti 100 vienetų grūdų.

Jei A negali rasti jokio kito ūkininkaujančio individo, kuriam mažesnis nei 100 vienetų grūdų kiekis turėtų didesnę reikšmę nei 40 vienetų vyno, jis niekada neturės galimybės išmainyti savo grūdų į vyną. Tokiu atveju, kiek tai susiję su A, ekonominio dviejų prekių mainymosi pamatų nebūtų. Bet jei A randa antrą ūkininkaujantį individą B, kuriam, pavyzdžiui, tik 80 vienetų grūdų turi vertę, lygią 40 vienetų vyno, tai ekonominio mainymosi tarp A ir B prielaidos tikrai yra (su sąlyga, kad abu vyrai atpažįsta padėtį ir jokios kliūtys nestoja skersai mainymosi įvykdymo), o kartu nustatoma antroji kainos formavimosi riba. Jei iš A ekonominės padėties seka, kad 40 vienetų vyno kaina turi būti mažesnė nei 100 vienetų grūdų (nes priešingu atveju jis iš sandorio negautų jokio ekonominio pelno), tai iš B ekonominės padėties seka, kad už jo 40 vienetų vyno turi būti pasiūlytas didesnis nei 80 vienetų grūdų kiekis. Taigi kad ir kokia kaina galiausiai būtų nustatyta už 40 vienetų vyno ekonominiame mainymesi tarp A ir B, viena yra tikra – kad ji turi susiformuoti tarp 80 ir 100 vienetų grūdų ribų, virš 80 ir žemiau 100 vienetų.

Nesunku pastebėti, kad A galėtų geriau patenkinti savo poreikius net ir tuo atveju, jei už 40 vyno vienetų turėtų atiduoti 99 grūdų vienetus, ir kad B savo ruožtu elgtųsi ūkiškai, jei už savo 40 vyno vienetų sutiktų gauti vos 81 grūdų vienetą. Tačiau kadangi abu ūkininkaujantys asmenys turi galimybę pasinaudoti kur kas didesniu ūkiniu pranašumu, kiekvienas iš jų nukreips savo pastangas į tai, kad sau atitektų kuo didesnė ūkinės naudos dalis. Rezultatas – reiškinys, kurį kasdieniame gyvenime vadiname derybomis. Kiekvienas iš dviejų besiderančiųjų stengsis įgyti kuo didesnę ūkinės naudos dalį, kurią galima gauti pasinaudojus mainų galimybe, ir net jei jis siektų tik teisingos naudos dalies, jis bus linkęs reikalauti didesnių kainų tuo labiau, kuo mažiau žino apie kito besiderančiojo ūkinę padėtį ir kuo mažiau išmano, iki kokios kraštutinės ribos kitas yra pasirengęs eiti.

Koks bus šio kainų dvikovos skaitinis rezultatas?

Kaip matėme, neabejotina, kad 40 vyno vienetų kaina bus didesnė nei 80 ir mažesnė nei 100 grūdų vienetų. Tačiau man atrodo lygiai taip pat neabejotina, kad mainų baigtis kartais pasirodys palankesnė vienam, o kartais palankesnė kitam iš dviejų besiderančiųjų – priklausomai nuo jų skirtingų individualybių ir nuo didesnio ar mažesnio jų verslo gyvenimo išmanymo bei, kiekvienu atveju, nuo kito besiderančiojo padėties pažinimo. Tačiau formuluojant bendruosius principus nėra pagrindo manyti, kad vienas ar kitas iš dviejų besiderančiųjų turės nepalyginamą ūkinį talentą arba kad kitos aplinkybės veiks labiau vieno nei kito naudai. Todėl darydamas prielaidą, kad asmenys yra ūkiškai vienodai gabūs ir kad kitos aplinkybės yra lygios, drįstu kaip bendrą taisyklę teigti, jog abiejų besiderančiųjų pastangos gauti didžiausią įmanomą naudą abipusiškai paralyžiuos viena kitą, todėl kaina bus vienodai nutolusi nuo abiejų kraštutinumų, tarp kurių ji gali susiformuoti.

Mūsų atveju kaina už 40 vyno vienetų kiekį, dėl kurios abu besiderantieji galiausiai susitars, bus tarp 80 ir 100 grūdų vienetų ribų, su papildomu apribojimu, kad ji turi būti didesnė nei 80 ir mažesnė nei 100 vienetų. Kalbant apie jos padėtį tarp šių ribų, jeigu abu besiderantieji kitais atžvilgiais yra vienodoje padėtyje, ji bus lygi 90 grūdų vienetų. Tačiau jei šios padėties lygybės nėra, mainai už kitą kainą tarp dviejų ribų ūkiškai nebūtų neįmanomi.

Tai, kas pasakyta apie kainos formavimąsi šiuo atveju, panašiai galioja ir kiekvienam kitam atvejui. Visur, kur egzistuoja pagrindas ūkiniams dviejų prekių mainams tarp dviejų ūkininkaujančių asmenų, pats santykio pobūdis nustato apibrėžtas ribas, tarp kurių turi vykti kainos formavimasis, jei mainai apskritai turi turėti ūkinį pobūdį. Šias ribas nustato skirtingi prekių kiekiai, kurie kiekvienam besiderančiajam yra ekvivalentai (ekvivalentai subjektyviąja prasme). (Pavyzdžiui, ką tik nagrinėtame pavyzdyje 100 grūdų vienetų A yra 40 vyno vienetų ekvivalentas, o 80 grūdų vienetų B yra to paties vyno kiekio ekvivalentas.) Šiose ribose kaina linkusi nusistovėti ties dviejų ekvivalentų vidurkiu (taigi mūsų pavyzdyje ties 90 grūdų vienetų – 80 ir 100 vienetų vidurkiu).

Taigi prekių kiekiai, kurie atiduodami vieni už kitus ūkiniuose mainuose, yra tiksliai nulemti kiekvienu atveju vyraujančios ūkinės padėties. Tiesa, žmogaus užgaida turi tam tikrą įtaką rezultatui, nes apibrėžtose ribose gali būti iškeičiami įvairūs prekių kiekiai, neprarandant mainų operacijos ūkinio pobūdžio. Tačiau lygiai taip pat neabejotina, kad priešingos besiderančiųjų pastangos gauti kuo didesnę naudą iš sandorio daugeliu atvejų subalansuosis, todėl kainos bus linkusios nusistovėti ties kraštutinių galimų ribų vidurkiu. Jei į vaizdą įsiterpia kiti veiksniai, grindžiami dviejų ūkininkaujančių asmenų asmenybėmis ar kitomis išorinėmis sandorį veikiančiomis sąlygomis, kainos gali nukrypti nuo šios natūralios vidurinės padėties tarp anksčiau paaiškintų ribų, nepriversdamos mainų operacijų prarasti ūkinio pobūdžio. Tačiau šie nukrypimai nėra ūkinio pobūdžio, nes jie grindžiami asmeninėmis savybėmis arba ypatingomis išorinėmis priežastimis, kurios nėra ūkinio pobūdžio.

2. Kainos formavimasis monopolijos sąlygomis

Ankstesniame skyriuje atkreipiau dėmesį į tai, kad kainos formavimasis ir prekių pasiskirstymas atitinka apibrėžtus dėsnius, pirmiausia apsvarstydamas paprasčiausią įmanomą atvejį, kuriame prekių mainai vyksta tarp dviejų ūkininkaujančių asmenų, kuriems neturi įtakos kitų asmenų ūkinė veikla. Šis atvejis, kurį būtų galima pavadinti izoliuotais mainais, yra labiausiai paplitusi žmonių prekybos forma ankstyvosiose civilizacijos raidos stadijose. Jo reikšmė išliko iki vėlesnių laikų retai apgyvendintuose atsilikusiuose kraštuose, ir jis nėra visiškai išnykęs net pažangiomis ūkinėmis sąlygomis, nes jį galima stebėti aukštai išsivysčiusiose ūkinėse sistemose visur, kur vyksta mainai prekėmis, turinčiomis vertę tik dviem ūkininkaujantiems asmenims, arba kur kitos ypatingos aplinkybės ūkiškai izoliuoja du asmenis.

Tačiau civilizacijai progresuojant atvejai, kuriais pagrindas ūkiniams prekių mainams egzistuoja vien tik dviem ūkininkaujantiems asmenims, pasitaiko vis rečiau. Jei, pavyzdžiui, A turi arklį, kurio vertė jam prilygsta 10 statinių grūdų vertei, jei jis juos įsigytų, jis galėtų geriau patenkinti savo poreikius net ir tuo atveju, jei iškeistų gyvulį vos už 11 statinių grūdų. Kita vertus, ūkininkui B, kuris turi didelį grūdų atsargų, bet stokoja arklių, arklys, jei būtų įsigytas, būtų 20 statinių jo grūdų ekvivalentas, ir jis galėtų geriau patenkinti savo poreikius net ir tuo atveju, jei už A arklį atiduotų 19 statinių grūdų. Ūkininkas B2 būtų pasirengęs už arklį atiduoti 29 statines grūdų, o ūkininkas B₃ – 39 statines. Šiuo atveju, remiantis tuo, kas pasakyta anksčiau, ne tik egzistuoja pagrindas dviejų prekių mainams tarp A ir vieno kito ūkininko, bet A ūkiniuose mainuose gali atiduoti savo arklį bet kuriam iš grūdų ūkininkų, ir bet kuris iš pastarųjų gali jį ūkiškai įsigyti mainais.

Tai, kas ką tik pasakyta, tampa dar akivaizdesnė, jei apsvarstome atvejį, kai pagrindas ūkinėms mainų operacijoms su grūdų ūkininkais egzistuoja ne tik A, bet ir keletui kitų arklių savininkų – A2, A₃ ir t. t. Tarkime, kad tik 8 statinės grūdų A2 ir vos 6 A₃, jei būtų įsigytos, turėtų vertę, lygią vienam jų arkliui. Negali būti jokios abejonės, kad šiuo atveju pagrindas ūkiniams mainams egzistuotų tarp kiekvieno iš gyvulių augintojų ir kiekvieno iš grūdų ūkininkų.

Abiem šiais atvejais tenka nagrinėti kur kas sudėtingesnius santykius nei tas, kuris pateiktas pirmajame šio skyriaus poskyryje. Pirmuoju atveju pagrindas ūkinėms mainų operacijoms egzistuoja tarp monopolininko (plačiausia šio termino prasme) ir kiekvieno iš keleto kitų ūkininkaujančių asmenų, kurie, stengdamiesi pasinaudoti prieš juos esančiomis mainų galimybėmis, konkuruoja tarpusavyje dėl monopolizuotos prekės. Antruoju atveju pagrindas ūkinėms mainų operacijoms vienu metu egzistuoja, viena vertus, kiekvienam iš keleto vienos prekės savininkų ir, kita vertus, kiekvienam iš keleto kitos prekės savininkų; taigi kiekvienoje pusėje šie asmenys konkuruoja tarpusavyje.

Pradėsiu nuo paprastesnio iš dviejų atvejų, kuriame keletas ūkininkaujančių asmenų konkuruoja dėl monopolizuotos prekės, o vėliau pereisiu prie sudėtingesnio kainos formavimosi atvejo, kai konkurencija vyksta abiejose pusėse.

A. Kainos formavimasis ir prekių pasiskirstymas, kai keletas asmenų konkuruoja dėl vienos nedalomos monopolizuotos prekės.

Aprašydami kainos formavimąsi izoliuotuose mainuose (p. 194), matėme, kad kiekvienu konkrečiu atveju egzistuoja tam tikras neapibrėžtumo intervalas, kuriame gali vykti kainos formavimasis, mainams neprarandant ūkinio pobūdžio, ir kad šio intervalo apimtis priklauso nuo konkrečios mainų situacijos pobūdžio. Taip pat matėme, kad kaina, kuri linkusi susiformuoti, yra tokia, kuri ūkinę naudą, gaunamą pasinaudojus tarp dviejų besiderančiųjų esančiu santykiu, padalija tarp jų po lygiai, ir kad tokiu būdu kiekvienu konkrečiu atveju egzistuoja tam tikras vidurkis, link kurio kaina linkusi judėti. Tačiau šiame kontekste pažymėjau, kad ūkiniai veiksniai jokiu būdu nenustato šiame laisvės intervale to taško, kuriame kainos formavimasis būtinai turėtų vykti.

Jei, pavyzdžiui, ūkininkaujantis asmuo A turi arklį, kurio vertė jam ne didesnė kaip 10 statinių grūdų, jei jis juos įsigytų, o B, kuris surinko gausų grūdų derlių, 80 statinių turi vertę, lygią arkliui, jei jis jį įsigytų, akivaizdu, kad pagrindas ūkiniams A arklio mainams į B grūdus egzistuoja, jeigu tiek A, tiek B pripažįsta šį santykį ir turi galią iš tikrųjų atlikti šių prekių mainus. Tačiau lygiai taip pat neabejotina, kad arklio kaina gali susiformuoti tarp plačių 10 ir 80 statinių grūdų ribų ir gali priartėti prie bet kurio iš dviejų kraštutinumų, nepriversdama mainų ūkinio pobūdžio išnykti. Žinoma, nepaprastai mažai tikėtina, kad arklio kaina nusistovės ties 11 ar 12 statinių arba ties 78 ar 79 statinių grūdų. Tačiau neabejotina, kad nėra jokių ūkinių priežasčių, kurios visiškai pašalintų net ir tokių kainų susiformavimo galimybę. Kartu taip pat aišku, kad sandoris natūraliai gali įvykti tik tarp A ir B tol, kol B nesutinka konkurento savo siekyje prekyba įsigyti A arklį.

Tačiau tarkime, kad B1 turi konkurentą B2, kuris arba neturi tokios grūdų gausos kaip B1, arba arklio reikia mažiau skubiai. Vis dėlto B2 vertina arklį taip pat aukštai kaip 30 statinių grūdų ir todėl galėtų geriau patenkinti savo poreikius, jei už A arklį atiduotų 29 statines grūdų. Aišku, kad pagrindas ūkiniams arklio mainams į tam tikrą grūdų kiekį egzistuoja tarp B2 ir A taip pat, kaip ir tarp B1 ir A. Tačiau kadangi A arklį iš tikrųjų gali įsigyti tik vienas iš dviejų konkurentų, kyla du klausimai: (a) Su kuriuo iš dviejų konkurentų monopolininkas A sudarys mainų sandorį? ir (b) Kokios bus ribos, tarp kurių vyks kainos formavimasis?

Atsakymas į pirmąjį klausimą kyla iš toliau pateiktų svarstymų. A arklio vertė B2 yra lygi 30 statinių jo grūdų. Taigi jis geriau patenkintų savo poreikius, jei už A arklį atiduotų net 29 statines savo grūdų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad B2 iškart pasiūlys A 29 statines už arklį. Tačiau neabejotina, kad jis nuspręs net ir tokį pasiūlymą pateikti, kad kuo labiau atremtų B1 konkurenciją, nes jis elgtųsi labai neūkiškai, jei galiausiai nepasitenkintų net tokia maža prekybos nauda, kokią galėtų gauti iškeisdamas 29 statines grūdų į A arklį. Kita vertus, B1 akivaizdžiai elgtųsi neūkiškai, jei konkurencijoje dėl A arklio leistų B2 jį įsigyti už 29 statinių grūdų kainą, nes B1 ūkinė nauda vis dar būtų nemaža, jei už arklį atiduotų 30 ar daugiau statinių grūdų ir taip ūkiškai pašalintų B2 iš mainų sandorio.⁷¹

Taigi tas faktas, kad egzistuoja kainų intervalas, kuriame mainų sandoris B2 jau būtų tapęs neekonomiškas, tačiau B1 vis dar liktų ekonomiškas, leidžia B1 pasiglemžti sau iš mainų kylančią naudą, padarydamas šį sandorį savo konkurentui ekonomiškai neįmanomą.

Kadangi A tikrai elgtųsi neekonomiškai, jeigu neperleistų savo monopolizuotos gėrybės tam konkurentui, kuris pajėgus pasiūlyti už ją didžiausią kainą, nieko nėra tikriau, kaip tai, kad šioje konkrečioje ekonominėje padėtyje mainų sandoris įvyks tarp A ir B1.

Kalbant apie antrąjį klausimą (ribas, tarp kurių vyks kainos susidarymas), aišku, kad kaina, kurią B1 sumokės A, negali pasiekti 80 saikų grūdų, nes esant tokiai kainai sandoris B1 prarastų savo ekonominį pobūdį. Kaina taip pat negali nukristi žemiau 30 saikų grūdų. Mat tuomet kainos susidarymas patektų į ribas, kuriose mainų sandoris vis dar būtų naudingas B2, kuris dėl to turėtų ekonominį interesą konkuruoti tol, kol kaina vėl pasiektų 30 saikų ribą. Taigi mūsų atveju kaina neišvengiamai turi susidaryti tarp 30 ir 80 saikų grūdų ribų.⁷²

Taigi B2 konkurencijos padarinys yra tas, kad kainos susidarymas, vykstant gėrybių mainams tarp A ir B1, nebevyks tarp plačių 10 ir 80 saikų grūdų ribų, kaip antraip būtų buvę, o tarp siauresnių 30 ir 80 saikų grūdų ribų. Mat tik tada, kai kaina nustatoma tarp šių ribų, sandoris vienu metu duoda ekonominę naudą A ir B1 bei ekonomiškai pašalina B2 konkurenciją. Taip vėl iškyla paprastas izoliuotų mainų santykis – vienintelis skirtumas tas, kad ribos, tarp kurių vyksta kainos susidarymas, tapo siauresnės. Be šio skirtumo, čia visiškai pritaikomi jau aiškinti principai, galiojantys izoliuotų mainų atveju.

Tarkime dabar, kad prie dviejų ankstesnių konkurentų dėl A arklio, B1 ir B2, prisijungia trečias konkurentas B₃. Jei šiam trečiam asmeniui arklys būtų lygiavertis 50 saikų grūdų, iš ką tik pasakyto aišku, kad sandoris vėl įvyks tarp A ir B1, tačiau kaina susidarys tarp 50 ir 80 saikų ribų. Jei pasirodytų ketvirtas konkurentas B₄, kuriam A arklys būtų lygiavertis 70 saikų grūdų, sandoris vis tiek įvyks tarp A ir B1, tačiau kaina susidarys tarp 70 ir 80 saikų ribų.

Tik tada, kai pasirodo konkurentas, pavyzdžiui, ūkininkaujantis asmuo B₅, kuriam monopolizuota gėrybė yra verta net 90 saikų grūdų, sandoris įvyks tarp A ir šio paskutinio konkurento, o arklio kaina nusistovės tarp 80 ir 90 saikų grūdų. Aišku, kad naujasis konkurentas išnaudos prieš jį atsivėrusią mainų galimybę savo ekonominei naudai ir kad jis bus pajėgus ekonomiškai pašalinti iš mainų visus kitus konkurentus (įskaitant B1). Kainos susidarymas vyks tarp 80 ir 90 saikų grūdų todėl, kad, viena vertus, konkurentas B1 gali būti ekonomiškai pašalintas iš sandorio tik esant ne mažesnei kaip 80 saikų grūdų kainai, o tai neleidžia kainai nukristi žemiau šio lygio, ir todėl, kad, kita vertus, kaina negali viršyti ar net pasiekti 90 saikų grūdų, nes tuomet sandoris B₅ prarastų savo ekonominį pobūdį.

Tai, kas pasakyta, galioja kiekvienu kitu atveju, kai pagrindai mainų operacijoms egzistuoja tarp monopolisto, mainančio nedalią gėrybę į kokią nors kitą gėrybę, kurią siūlo keli kiti ūkininkaujantys asmenys. Apibendrindami gauname tokius principus: (1) Kai keli ūkininkaujantys asmenys, kurių kiekvienam egzistuoja pagrindai ekonominiams mainams, konkuruoja dėl vienos nedalios monopolizuotos gėrybės, gėrybę gaus tas konkurentas, kuriam ji yra didžiausio mainais už ją siūlomos gėrybės kiekio atitikmuo. (2) Kainos susidarymas vyksta tarp ribų, kurias nustato aptariamos monopolizuotos gėrybės atitikmenys dviem konkurentams, kurie labiausiai trokšta atlikti mainus arba yra stipriausioje konkurencinėje padėtyje. (3) Šiose ribose kaina nusistovi pagal kainos susidarymo principus, jau parodytus izoliuotų mainų atveju.

B. Kainos susidarymas ir gėrybių paskirstymas, kai konkuruojama dėl kelių monopolizuotos gėrybės vienetų.

Ankstesniame skyriuje savo tyrimo objektu pasirinkome paprasčiausią monopolio atvejį, kai monopolistas pateikia į rinką vieną nedalią gėrybę ir kai kainos susidarymo procesas vyksta veikiamas kelių ūkininkaujančių asmenų konkurencijos dėl šios gėrybės.

Sudėtingesnis atvejis, kurį dabar noriu aptarti, yra toks, kuriame pagrindai ekonominėms mainų operacijoms vienu metu egzistuoja tarp monopolisto, valdančio tam tikrą monopolizuotos gėrybės kiekį, viena vertus, ir kelių ūkininkaujančių asmenų, disponuojančių tam tikrais kokios nors kitos gėrybės kiekiais, kita vertus.

Tarkime, kad naujai įsigytas arklys ūkininkui $B_1$B1​, kuris turi didelį grūdų kiekį, bet neturi arklių, būtų vertas 80 saikų jo grūdų. Ūkininkui $B_2$B2​ naujai įsigytas arklys būtų vertas 70 saikų grūdų, $B_3$B3​ – 60, $B_4$B4​ – 50, $B_5$B5​ – 40, $B_6$B6​ – 30, $B_7$B7​ – 20, o $B_8$B8​ – tik 10 saikų grūdų. Antrasis arklys kiekvienam iš šių ūkininkų būtų vertas 10 saikų mažiau nei pirmasis, trečiasis – 10 saikų mažiau nei antrasis ir taip toliau: kiekvienas papildomas arklys būtų vertas 10 saikų mažiau nei ankstesnis (su sąlyga, kad kiekvienu atveju papildomas arklys apskritai reikalingas). Esmines šios ekonominės padėties savybes galima pateikti lentele (žr. kitą puslapį).

Jei monopolistas A pateikia į rinką tik vieną arklį, pagal ankstesnio skyriaus argumentaciją tikra, kad $B_1$B1​ jį įsigis už kainą, esančią kažkur tarp 70 ir 80 saikų grūdų.

Saikų grūdų skaičius, vertės požiūriu lygiavertis mainais įsigytam papildomam arkliui

	1-as arklys	2-as arklys	3-ias arklys	4-as arklys	5-as arklys	6-as arklys	7-as arklys	8-as arklys
$B_1$B1​	80	70	60	50	40	30	20	10
$B_2$B2​	70	60	50	40	30	20	10
$B_3$B3​	60	50	40	30	20	10
$B_4$B4​	50	40	30	20	10
$B_5$B5​	40	30	20	10
$B_6$B6​	30	20	10
$B_7$B7​	20	10
$B_8$B8​	10

Bet tarkime, kad monopolistas pateikia į rinką ne vieną, o tris arklius. Čia susiduriame su atveju, kuris yra šio skyriaus tyrimo objektas, ir klausimas yra toks: kuris (arba kurie) iš aštuonių ūkininkų įsigys monopolisto į rinką pateiktus arklius ir kokia kaina bus imama?

Atsakymo kreipkimės į savo lentelę. Iš jos matyti, kad $B_1$B1​ įsigytas pirmasis arklys jam būtų vertas 80 saikų, antrasis – 70 saikų, o trečiasis – tik 60 saikų grūdų. Esant tokiai padėčiai, $B_1$B1​ elgtųsi ekonomiškai, jei įsigytų vieną arklį už kainą tarp 70 ir 80 saikų, taip ekonomiškai pašalindamas iš mainų visus savo konkurentus. Tačiau jis elgtųsi neekonomiškai antrojo arklio atžvilgiu, jei pasiūlytų už jį 70 saikų ar daugiau, nes tokiais mainais jo poreikių tenkinimas nebūtų geriau aprūpintas nei anksčiau. Trečiojo arklio atveju, esant kainai, kuri pašalintų $B_2$B2​ iš sandorio ir kuri dėl to turi būti bent lygi 70 saikų grūdų, ekonominė žala $B_1$B1​, taigi ir tokių mainų neekonominis pobūdis, taptų dar akivaizdesni.

Todėl ekonominė padėtis šiuo atveju yra tokia, kad, viena vertus, $B_1$B1​ gali pašalinti visus savo konkurentus nuo bet kurio iš trijų arklių įsigijimo tik nusileisdamas už kiekvieną iš jų 70 saikų grūdų ar didesnės kainos, o, kita vertus, jis ekonomiškai gali nupirkti tik vieną arklį už šią kainą ir pablogintų savo ekonominę padėtį, jei už tą pačią kainą pirktų ir kitus du.

Kadangi laikomės prielaidos, jog $B_1$B1​ yra ekonomiškai besielgiantis asmuo, jis nepašalins savo konkurentų iš mainų be tikslo ar savo paties nenaudai. Jis pašalins juos nuo monopolizuotos gėrybės kiekių įsigijimo tik tada ir tik tiek, kiek tuo gali sau pasiekti ekonominę naudą, kurios turėtų atsisakyti, jeigu leistų kitiems konkurentams pirkti monopolizuotos gėrybės kiekius. Todėl mūsų atveju, kai visų konkurentų dėl monopolizuotos gėrybės pašalinimą ekonominė padėtis $B_1$B1​ daro ekonomiškai neįmanomą, jis atsidurs padėtyje, kai bus priverstas leisti $B_2$B2​ dalyvauti perkant monopolizuotos gėrybės kiekius. Jis netgi turės bendrą interesą su $B_2$B2​ – nustatyti monopolizuotos gėrybės vieneto, šiuo atveju arklio, kainą kuo žemesniame lygyje, kokį leidžia esamos aplinkybės. Užuot kėlęs arklio kainą iki 70 saikų grūdų ar daugiau, tiek $B_1$B1​, tiek $B_2$B2​ dėl to turės interesą, kad kaina būtų nustatyta kuo žemiau 70 saikų grūdų, kiek tai įmanoma esamoje ekonominėje padėtyje.

Šiose pastangose $B_1$B1​ ir $B_2$B2​ apribos kitų konkurentų konkurencija, pirmiausia $B_3$B3​ konkurencija. Jiems teks sutikti su tokia kaina, kuri kitus konkurentus dėl monopolizuotos gėrybės (įskaitant $B_3$B3​) ekonomiškai pašalintų iš sandorio. Taigi trijų arklių atveju kaina susidarys tarp 60 ir 70 saikų grūdų. Esant kainai, nustatytai tarp šių ribų, $B_1$B1​ galėtų įsigyti du arklius, o $B_2$B2​ – vieną, kiekvienu atveju ekonomiškai, tuo tarpu visi kiti konkurentai tuo pat metu būtų pašalinti nuo monopolizuotos gėrybės kiekių įsigijimo.

Kainos susidarymas tarp šių ribų yra vienintelis galimas rezultatas. Jei kaina būtų mažesnė nei 60 saikų, $B_3$B3​ nebūtų pašalintas iš sandorio ir dėl to mėgintų pasiglemžti sau naudą, kylančią iš jam atsivėrusios galimybės išnaudojimo. Tačiau kadangi $B_1$B1​ ir $B_2$B2​ yra ūkininkaujantys asmenys ir kadangi jie pajėgūs gauti nemažą ekonominę naudą net esant aukštesnei kainai, jie to neleis. Jei, kita vertus, kaina pasiektų 70 saikų grūdų ribą ar ją viršytų, $B_1$B1​ galėtų nupirkti tik vieną arklį, o $B_2$B2​ – nė vieno, ir todėl iš tikrųjų būtų parduotas tik vienas iš parduoti siūlomų arklių. Taigi trijų arklių atveju kainos susidarymas už 60 ir 70 saikų grūdų ribų yra ekonomiškai neįmanomas.

Jei A į rinką atvestų 6 arklius, panašiu samprotavimu galėtume parodyti, kad $B_1$B1​ įsigytų 3 arklius, $B_2$B2​ įsigytų 2 arklius, $B_3$B3​ įsigytų vieną arklį, o arklio kaina susiformuotų tarp 50 ir 60 bušelių grūdų. Jei A į rinką atvestų 10 arklių, $B_1$B1​ įsigytų 4 arklius, $B_2$B2​ – 3 arklius, $B_3$B3​ – 2 arklius, $B_4$B4​ – vieną arklį, o kaina susiformuotų tarp 40 ir 50 bušelių grūdų. Jei monopolininkas A pasiūlytų pardavimui dar didesnius monopolizuotos prekės kiekius, viena vertus, nekyla abejonių, kad vis mažesnis ūkininkų skaičius būtų ekonomiškai atskirtas nuo monopolizuotos prekės kiekių įsigijimo, o kita vertus, kad tam tikro monopolizuotos prekės kiekio kaina būtų spaudžiama į vis žemesnius lygius.

Įsivaizdavę, kad simboliai $B_1$B1​, $B_2$B2​ ir t. t. žymi ne pavienius asmenis, o šalies gyventojų grupes (vartodami $B_1$B1​ grupei ekonomiškai veikiančių asmenų, kurie labiausiai trokšta ir užima stipriausią konkurencinę poziciją keisdami grūdus į monopolizuotą prekę, žymėti, $B_2$B2​ – grupei ekonomiškai veikiančių asmenų, kurie pagal troškimo stiprumą ir konkurencinę galią eina toliau, ir taip toliau), gauname monopolinės prekybos modelį tokį, koks jis iš tikrųjų pasirodo kasdienio gyvenimo sąlygomis.

Randame labai skirtingos perkamosios galios žmonių grupes, konkuruojančias dėl į rinką patenkančių monopolizuotų prekių kiekių. Kaip buvo parodyta pavienių asmenų atveju, randame kai kurias iš šių grupių ekonomiškai atskiriančias kitas nuo pirkimo. Pastebime, kad žmonių grupės, turinčios atsisakyti monopolizuotos prekės vartojimo, tampa gausesnės, kuo mažesnis į rinką atvestas prekės kiekis, ir atvirkščiai – kad monopolizuota prekė pasiekia žemesnės perkamosios galios grupes, kuo didesnis parduodamas kiekis.

Su šiais pokyčiais matome, kaip monopolizuotų prekių kainos kyla ir krinta.

Apibendrindami tai, kas pasakyta, gauname šiuos principus:

(1) Monopolininko pardavimui pasiūlytą monopolizuotos prekės kiekį įsigyja tie dėl jos konkuruojantys asmenys, kuriems didžiausi mainais už ją siūlomos prekės kiekiai yra lygiaverčiai monopolizuotos prekės vienetams. Monopolizuota prekė paskirstoma taip, kad mainais duodamos prekės kiekis, kuris yra lygiavertis vienam monopolizuotos prekės vienetui, kiekvienam monopolizuotos prekės dalių pirkėjui yra vienodas (pavyzdžiui, 50 bušelių grūdų lygu vienam arkliui).

(2) Kainos formavimasis vyksta tarp ribų, kurias nustato vieno monopolizuotos prekės vieneto lygiavertė vertė mažiausiai trokštančiam ir mažiausiai gebančiam konkuruoti asmeniui, kuris vis dar dalyvauja mainuose, ir vieno monopolizuotos prekės vieneto lygiavertė vertė labiausiai trokštančiam ir geriausiai gebančiam konkuruoti asmeniui iš tų konkurentų, kurie yra ekonomiškai atskirti nuo mainų.

(3) Kuo didesnis monopolininko pardavimui pasiūlytas monopolizuotos prekės kiekis, tuo mažiau dėl jos konkuruojančių asmenų bus ekonomiškai atskirti nuo jos dalių įsigijimo ir tuo pilniau bus aprūpinti tie ekonomiškai veikiantys asmenys, kurie būtų galėję įsigyti dalių, net jei būtų pasiūlyti mažesni jos kiekiai.

(4) Kuo didesnis monopolininko pardavimui pasiūlytas monopolizuotos prekės kiekis, tuo žemiau pagal perkamąją galią ir troškimą prekiauti jis turės nusileisti tarp dėl monopolizuotos prekės konkuruojančių grupių, kad parduotų visą kiekį, ir todėl tuo žemesnė bus ir vieno monopolizuotos prekės vieneto kaina.

C. Monopolininko nustatytos kainos įtaka parduodamam monopolizuotos prekės kiekiui ir prekės paskirstymui tarp dėl jos konkuruojančių asmenų.

Paprastai monopolininkas neatveža tam tikrų monopolizuotos prekės kiekių į rinką ketindamas bet kuriomis aplinkybėmis parduoti visą kiekį ir laukdamas konkurencijos rezultato nustatant kainą, kaip aukcione. Įprastas jo elgsenos būdas veikiau yra atvežti monopolizuotos prekės kiekį į rinką arba laikyti jį parengtą pardavimui ir prašyti už jį nustatytos vieneto kainos. To priežastis paprastai glūdi praktiniuose svarstymuose, ypač tame, kad ankstesniame skyriuje aprašytas prekių pardavimo metodas reikalauja ir vienalaikio kuo didesnio dėl monopolizuotos prekės konkuruojančių asmenų skaičiaus susibūrimo, ir daugybės formalumų laikymosi, jei kainą turi nustatyti bendra visų veikiančių ekonominių veiksnių įtaka. Atrodo, kad dėl šių svarstymų šio prekybos metodo taikymas tinka tik tam tikrais ir ne pernelyg dažnais atvejais.

Kai tik monopolininkas gali tikėtis susibursiąs visus ar bent pakankamą konkurentų skaičių ir kai būtinų formalumų galima laikytis be neproporcingų ekonominių aukų (kaip antai monopolizuoto gaminio aukcione gerai žinomoje aukcionų salėje, paskelbtame kuriam laikui iš anksto), jis, žinoma, taikys ankstesniame skyriuje aprašytą metodą kaip tą, kuris patikimiausiai leis jam realizuoti visą jo turimą monopolizuotos prekės kiekį ekonomiškiausiu būdu. Aukcioną jis pasirinks ir tada, kai per ribotą laiką turi visiškai parduoti didelį monopolizuotos prekės atsargų kiekį. Tačiau įprastas monopolininko elgsenos būdas realizuojant savo prekes, kaip jau buvo pasakyta, bus toks, kuriame jis turi parengtus pardavimui prieinamus monopolizuotos prekės kiekius, bet siūlo dėl jos konkuruojantiems asmenims tik dalinius kiekius už jo nustatytą kainą.

Kai monopolininkas nustato vieno monopolizuotos prekės vieneto kainą ir leidžia konkuruojantiems pirkėjams pasirinkti kiekius savo prekės poreikiams patenkinti už nustatytą kainą, ir kai kainos formavimosi klausimas todėl nuo pat pradžių pašalinamas iš tiesioginės problemos, klausimai, kuriuos turime ištirti, yra šie: (1) Kurie konkurentai esant kiekvienam nustatytam vieneto kainos lygiui bus ekonomiškai atskirti nuo monopolizuotos prekės kiekių įsigijimo? (2) Kokia bus aukštesnio ar žemesnio lygio, kuriame monopolininkas nustato kainą, įtaka parduodamiems monopolizuotos prekės kiekiams? ir (3) Kokiu būdu faktiškai parduotas monopolizuotos prekės kiekis bus paskirstytas tarp įvairių dėl jos konkuruojančių asmenų?

Pirmiausia akivaizdu, kad jei monopolininkas vieno monopolizuotos prekės vieneto kainą nustatytų tokio aukšto lygio, kad jo vienetas neturėtų vertės, lygios monopolininko reikalaujamai kainai, net labiausiai trokštančiam ir geriausiai gebančiam keistis konkurentui, visi dėl monopolizuotos prekės konkuruojantys asmenys būtų atskirti nuo bet kokių jos dalių įsigijimo ir jokie pardavimai apskritai negalėtų įvykti. Taip būtų, esant 204 puslapio lentelėje aprašytai situacijai, jei monopolininkas A arklio kainą nustatytų 100, ar net tik šiek tiek daugiau nei 80 bušelių grūdų, nes aišku, kad esant tokiai aukštai kainai ekonominiai mainai būtų neįmanomi nei vienam iš mūsų pavyzdyje minimų aštuonių dėl monopolizuotos prekės konkuruojančių asmenų.

Bet tarkime, kad monopolininkas arklio kainą nustato žemesnio lygio nei ta, kuri ekonomiškai atskirtų visus dėl monopolizuotos prekės konkuruojančius asmenis nuo jos kiekių įsigijimo. Stengdamiesi pagerinti savo ekonominę padėtį, jie, be abejo, pasinaudos pasiūlyta galimybe ir faktiškai sudarys mainų sandorius su monopolininku ankstesniame skyriuje paaiškintose ribose. Tačiau aišku, kad kainos lygis bus esminis šių sandorių masto lemiantis veiksnys. Jei, pavyzdžiui, A arklio kainą nustatytų 75 bušeliais grūdų, B₁ galėtų ekonomiškai nupirkti vieną arklį. Jei kaina būtų nustatyta 62 bušeliais grūdų, B₁ nupirktų du arklius, o B₂ – vieną arklį. Jei kaina būtų 54 bušeliai grūdų, B₁ nupirktų tris, B₂ – du, o B₃ – vieną arklį. Esant 36 bušelių grūdų kainai, B₁ nupirktų penkis, B₂ – keturis, B₃ – tris, B₄ – du, o B₅ – vieną arklį, ir taip toliau.

Jei mūsų pavyzdys, kaip anksčiau, išplečiamas ir įsivaizduojame, kad simboliai B₁, B₂, B₃ ir t. t. žymi konkurentų grupes, kurios skiriasi perkamąja galia ir savo troškimu prekiauti, aiškiausiai matome įtaką, kurią ūkiui daro monopolininko skirtingo lygio nustatytos kainos. Kuo aukštesnė kaina, tuo gausesni bus asmenys arba asmenų grupės, visiškai atskirti nuo monopolizuotos prekės vartojimo, tuo skurdesnis bus kitų gyventojų grupių, kurios nėra visiškai atskirtos, aprūpinimas ir tuo mažesni bus monopolizuotos prekės kiekiai, kuriuos monopolininkas gali parduoti. Kita vertus, mažinant kainą, palaipsniui vis mažiau ekonomiškai veikiančių asmenų arba asmenų grupių bus visiškai atskirti nuo bet kokių monopolizuotos prekės kiekių įsigijimo, asmenų, kurie jau dalyvavo prekyboje esant aukštesnėms kainoms, aprūpinimas bus pilnesnis, o monopolininko pardavimai palaipsniui didės.

Tai, kas ką tik pasakyta, galima išreikšti tiksliau šiais principais:

(1) Kai monopolininkas nustato vieno monopolizuotos prekės vieneto kainą, dėl monopolizuotos prekės konkuruojantys asmenys, kurie atskiriami nuo jos kiekių įsigijimo, yra tie, kuriems vienas monopolizuotos prekės vienetas yra lygiavertis mainais siūlomos prekės kiekiui, kuris yra lygus monopolizuotos prekės kainai arba už ją mažesnis.

(2) Dėl monopolizuotos prekės kiekių konkuruojantys asmenys, kuriems vienas jos vienetas yra lygiavertis mainais siūlomos prekės kiekiui, didesniam už monopolininko nustatytą kainą, apsirūpins monopolizuotos prekės kiekiais iki tos ribos, kurioje vienas jos vienetas jiems tampa lygiavertis mainais siūlomos prekės kiekiui, lygiam monopolinei kainai. Monopolizuotos prekės kiekį, kurį kiekvienas iš šių konkurentų įsigis esant kiekvienai monopolininko nustatytai kainai, lemia ekonominių mainų operacijų pagrindai, esantys kiekvienam asmeniui esant tai kainai.

(3) Kuo aukštesnę vieno monopolizuotos prekės vieneto kainą nustato monopolininkas, tuo didesnė bus dėl monopolizuotos prekės konkuruojančių asmenų grupė, atskirta nuo jos įsigijimo, tuo mažiau pilnai bus aprūpintos kitos gyventojų grupės ir tuo mažesni bus monopolininko pardavimai. Atvirkščiu atveju galioja priešingi santykiai.

D. Monopolinės prekybos principai (monopolininko politika).

Dviejuose ankstesniuose skyriuose paaiškinau didesnio ar mažesnio pardavimui pasiūlyto monopolizuotos prekės kiekio įtaką jos kainos nustatymui ir monopolininko nustatytos aukštesnės ar žemesnės kainos įtaką parduodamam monopolizuotos prekės kiekiui. Abiem atvejais aptariau priimtos politikos įtaką monopolizuotos prekės paskirstymui tarp įvairių dėl jos konkuruojančių asmenų.

Per visą analizę matėme, kad monopolistas nėra vienintelis asmuo, lemiantis ekonominių įvykių eigą ar joje turintis sprendžiamąją reikšmę. Mat ne tik visų ekonominių prekių mainų bendrasis principas, pagal kurį abi šalys iš mainų privalo gauti ekonominę naudą, monopolio atveju išlaiko savo galiojimą nepažeistą, bet ir mainų ribose, kurias nubrėžia šis veiksnys, monopolistas nėra visiškai nesuvaržytas darydamas įtaką ekonominių įvykių eigai. Kaip matėme, jei monopolistas nori parduoti tam tikrą monopolizuotos prekės kiekį, jis negali savavališkai nustatyti kainos. O jei jis nustato kainą, jis tuo pat metu negali nulemti kiekio, kuris bus parduotas už jo nustatytą kainą. Todėl jis negali parduoti didelių monopolizuotos prekės kiekių ir tuo pat metu padaryti, kad kaina nusistovėtų tokiame aukštame lygyje, kokį ji būtų pasiekusi, jei jis būtų pateikęs rinkai mažesnius kiekius. Negali jis ir nustatyti kainos tam tikrame lygyje ir tuo pat metu parduoti tokio didelio kiekio, kokį galėtų parduoti už mažesnes kainas. Tačiau tai, kas suteikia jam išskirtinę padėtį ekonominiame gyvenime, yra faktas, kad kiekvienu konkrečiu atveju jis turi pasirinkimą tarp to, ką nustatyti: parduotinos monopolizuotos prekės kiekį ar jos kainą. Šį pasirinkimą jis daro pats ir neatsižvelgdamas į kitus ūkininkaujančius asmenis, paisydamas vien savo ekonominės naudos. Taigi jo galioje yra reguliuoti kainą siūlant pardavimui mažesnius ar didesnius monopolizuotos prekės kiekius arba reguliuoti parduodamos monopolizuotos prekės kiekį keliant ar mažinant kainą – visada pagal savo ekonominį interesą.

Todėl monopolistas pakels savo kainą tose ribose, tarp kurių mainų operacijos turi ekonominį pobūdį, jei jis numato didesnę ekonominę naudą iš mažų monopolizuotos prekės kiekių pardavimo už aukštą kainą. Jis sumažins kainą, jei jam pasirodys naudingiau pateikti rinkai didesnius monopolizuotos prekės kiekius už mažesnę kainą. Pradžioje jis nustatys kuo aukštesnę kainą ir taip pateiks rinkai tik mažus monopolizuotos prekės kiekius, vėliau palaipsniui mažindamas kainą, kad padidintų pardavimus, ir taip iš eilės išnaudodamas visus gyventojų sluoksnius, jei taikydamas šią procedūrą jis gali gauti didžiausią ekonominę naudą. Tačiau jis nuo pat pradžių pateiks rinkai didelius monopolizuotos prekės kiekius už mažesnes kainas, jei to reikalauja jo ekonominė nauda. Tam tikromis aplinkybėmis jam netgi gali būti naudinga dalį turimo monopolizuotos prekės kiekio palikti sunaikinimui, užuot pateikus ją rinkai, arba, su tuo pačiu rezultatu, dalį atitinkamų jo žinioje esančių gamybos priemonių palikti nepanaudotų ar sunaikinti, užuot panaudojus jas monopolizuotos prekės gamybai. Šią politiką jis taikytų, jei tiesiogiai ar netiesiogiai jam prieinamo viso monopolizuotos prekės kiekio pateikimas rinkai priverstų jį siūlyti ją tiems gyventojų sluoksniams, kurie turi tokią mažą perkamąją galią ar tokį menką noro turėti prekę, kad, nepaisant didesnių rinkai pateiktų kiekių, susidariusi kaina būtų tokia žema, jog jis gautų mažesnį pelną nei tas, kurį būtų galima gauti sunaikinus dalį jo žinioje esančio monopolizuotos prekės kiekio ir likusią dalį pardavus už aukštesnę kainą gyventojų sluoksniams, turintiems didesnę perkamąją galią.⁷³

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad monopolizuotos prekės kaina visada arba bent įprastai kyla ar krinta tiksliai atvirkščiai proporcingai monopolisto rinkai pateiktiems kiekiams, arba kad panaši proporcija egzistuoja tarp monopolisto nustatytos kainos ir monopolizuotos prekės kiekio, kurį galima parduoti. Jei, pavyzdžiui, monopolistas pateikia rinkai 2 000 vietoj 1 000 monopolizuotos prekės vienetų, vieno vieneto kaina nebūtinai nukris, pavyzdžiui, nuo 6 florinų iki 3 florinų. Priešingai, priklausomai nuo ekonominės padėties, vienu atveju ji gali nukristi tik iki 5 florinų, pavyzdžiui, o kitu – net iki 2 florinų. Todėl tam tikromis aplinkybėmis bendros pajamos, kurias monopolistas gauna pardavęs didesnį monopolizuotos prekės kiekį, gali būti lygiai tokios pat kaip bendros pajamos, gaunamos pardavus mažesnį kiekį. Tačiau kitomis aplinkybėmis jos gali būti didesnės ar mažesnės. Jei mūsų pavyzdyje monopolistas parduotų 1 000 monopolizuotos prekės vienetų, jo bendros pajamos būtų 6 000 florinų. Tačiau už 2 000 vienetų jis nebūtinai irgi gautų 6 000 florinų, o galbūt net 10 000 ar vos 4 000 florinų, priklausomai nuo konkretaus atvejo aplinkybių. Šios priežastis galiausiai slypi tame, kad atskirų asmenų ekvivalentų skalėse esama labai didelių skirtumų įvairių prekių atžvilgiu. Taigi B, pavyzdžiui, pirmą įsigytą tam tikros prekės vienetą gali vertinti kaip 10 mainais atiduodamos prekės vienetų ekvivalentą, antrą – kaip 9 vienetų ekvivalentą, trečią – kaip 4 vienetų ekvivalentą, o ketvirtą – tik kaip vieno mainais atiduodamos prekės vieneto ekvivalentą. Kitos prekės atžvilgiu, priešingai, minėta skalė galėtų atrodyti kaip 8, 7, 6, 5, . . . Tarkime, kad pirmoji prekė yra grūdai, o antroji – kažkoks prabangos dirbinys. Aišku, kad rinkai pateikto kiekio padidinimas virš tam tikros ribos sukeltų daug spartesnį grūdų kainos kritimą (o rinkai pateikto kiekio sumažinimas – daug spartesnį jos kilimą), nei prabangos dirbinio kainos.

Jei daroma prielaida, kad visi monopolistai yra savo naudą suvokiantys ūkininkaujantys asmenys, tai jų politika natūraliai nukreipta nei į kuo žemesnės kainos nustatymą, nei į kuo didesnio monopolizuotos prekės kiekio pardavimą. Ji nukreipta nei į tai, kad monopolizuota prekė taptų prieinama kuo didesniam ūkininkaujančių asmenų ar jų grupių skaičiui, nei į tai, kad kiekvienam asmeniui būtų suteikta monopolizuotos prekės kuo didesne apimtimi. Monopolistas neturi jokio intereso dėl viso to. Jo ekonominė politika nukreipta į tai, kad iš jam prieinamo monopolizuotos prekės kiekio jis gautų maksimalų pelną. Todėl jis neparduoda aukcione viso savo žinioje esančio monopolizuotos prekės kiekio, o vietoj to pateikia rinkai tik tokį kiekį, kuris už tikėtiną kainą žada jam atnešti didžiausią pelną. Jis nenustato kainos būtent tokiame lygyje, kuriame galėtų parduoti visą savo žinioje esantį monopolizuotos prekės kiekį, o vietoj to – tokiame lygyje, kuris labiausiai tikėtina, kad atneš maksimalų pelną. Teisinga ekonominė politika jo požiūriu, akivaizdu, yra siūlyti pardavimui tik tokius monopolizuotos prekės kiekius arba nustatyti kainą tokiame lygyje, kuris bet kuriuo atveju atneš didžiausią pelną.

Monopolistiniu požiūriu jo politika būtų klaidinga, jei, nepaisydamas to, kad galėtų gauti didesnį pelną pateikdamas rinkai mažesnį monopolizuotos prekės kiekį, jis vis dėlto parduotų didesnį kiekį. Jo politika būtų dar labiau neekonomiška, jei, užuot apsiribojęs tokio monopolizuotos prekės kiekio, kurio pardavimas žada jam didžiausią pelną, gamyba, jis šį kiekį didintų, eikvodamas ekonomines gėrybes ir patirdamas kitas aukas, ir vis tiek padarytų savo galutinį pelną mažesnį. Būtų klaidinga, jei jis nustatytų kainą taip žemai, kad, nors galėtų parduoti didesnius kiekius, gautų mažesnį pelną, nei jei būtų nustatęs aukštesnę kainą. Visų pirma jo politika būtų klaidinga, jei jis nustatytų monopolizuotos prekės kainą tokią žemą, kad negalėtų visiškai aprūpinti visų dėl jos konkuruojančių pirkėjų, kuriems mainai už šią kainą būtų ekonominiai, ir jei kai kuriems jų tektų likti be prekės. Tokia padėtis būtų aiškus įrodymas, kad jis nustatė pernelyg žemą kainą.

Tai, kas čia pasakyta, patvirtina patirtis ir istorija. Visų monopolistų politika, kaip aiškiai rodo jų ekonominė veikla, buvo vykdoma pagal aukščiau išdėstytus svarstymus. Olandų Rytų Indijos kompanija XVII amžiuje liepė sunaikinti dalį prieskonių augalų Molukuose. Dideli prieskonių atsargų kiekiai dažnai būdavo deginami Rytų Indijoje, o tabakas – Šiaurės Amerikoje. Cechai įvairiomis priemonėmis siekė kuo labiau apriboti amatininkų skaičių (ilga pameistrystė, draudimas turėti daugiau nei tam tikrą pameistrių skaičių ir t. t.). Visos šios priemonės monopolistiniu požiūriu buvo teisingos, nes į rinką patenkančių kelių monopolizuotų prekių kiekiai buvo reguliuojami monopolistams ar monopolistų korporacijoms palankiu būdu. Kai laisvesnė prekyba, manufaktūrų atsiradimas ir kiti veiksniai sutrukdė cechams savarankiškai reguliuoti į rinką patenkančių prekių kiekius, visa cechų organizacija tapo neveiksminga, kiek tai susiję su jos monopolistiniu pobūdžiu. Monopolistinės baudos ir panašios priemonės, tiesiogiai veikiančios kainų susidarymą, iškart turėjo pasiduoti prieš į rinką pateikiamų didesnių prekių kiekių poveikį. Iš pradžių šios baudos buvo skirtos pavieniams asmenims (vadintiems kainų numušėjais!), nesuvokusiems viso cecho ar monopolistų korporacinio susivienijimo intereso, pajungti monopolistinei grupei pelningiems apribojimams. Kai cechų galia kontroliuoti į rinką pateikiamų prekių kiekius buvo iš jų atimta, jų taisyklių nebebuvo įmanoma įgyvendinti. Visų cecho narių rūpestingiausias rūpestis visada buvo rankų darbo gaminių pardavimo reguliavimas taip, kad būtų parduodami tik tokie kiekiai, kurie atitinka jų interesą. Tuos, kurie kišdavosi į šį reguliavimą, cechai visada laikė pavojingiausiais savo priešininkais, nuo kurių jie nepaliaujamai prašė vyriausybių apsaugos. Pralaužimas jų reguliavimo veikloje, kurį padarė stambiosios pramonės tiekiami dideli pramonės gaminių kiekiai, reiškė cechų sistemos žlugimą.

Apibendrindami tai, kas pasakyta šiame skyriuje, randame, kad kiekvienam prekės kiekiui, kurį monopolistas nusprendžia parduoti, kaina nustatoma nepriklausomai nuo jo valios; kad esant kiekvienai kainai, kurią jis nusprendžia nustatyti monopolizuotos prekės vienetui, kiekis nustatomas nepriklausomai; kad prekių paskirstymas abiem atvejais valdomas pagal tikslius dėsnius; ir kad visa ekonominių įvykių eiga apskritai nėra atsitiktinė, o gali būti sutaikyta su apibrėžtais principais.

Net ir tas faktas, kad monopolisto galioje yra pasirinkti arba savo kainą, arba parduodamą kiekį, kaip matėme, nereiškia jokio iš jo sprendimo kylančių ekonominių reiškinių neapibrėžtumo. Nors monopolistas turi galią nustatyti aukštesnes ar žemesnes kainas arba pateikti rinkai didesnius ar mažesnius monopolizuotos prekės kiekius, yra tik viena konkreti kaina ir tik vienas konkretus rinkai pateikiamas monopolizuotos prekės kiekis, kuris tiksliausiai atitinka jo ekonominį interesą. Todėl, jei monopolistas yra ūkininkaujantis asmuo, jis nustatydamas savo kainą ar parduotiną monopolizuotos prekės kiekį veiks ne savavališkai, o pagal apibrėžtus principus. Kiekviena konkreti ekonominė padėtis nustato apibrėžtas ribas, kuriose turi vykti kainų susidarymas ir prekių paskirstymas, ir bet kuri kaina bei prekių paskirstymas, esantis už šių ribų, yra ekonomiškai neįmanomi. Todėl monopolinės prekybos reiškiniai pateikia mums vaizdą, kiekvienu atžvilgiu griežtai atitinkantį apibrėžtus dėsnius. Be abejo, ir čia klaida bei netobulas žinojimas gali sukelti nukrypimus, tačiau šie yra patologiniai visuomenės ūkio reiškiniai ir prieš ekonomikos dėsnius byloja taip pat mažai, kaip sergančio kūno simptomai prieš fiziologijos dėsnius.

3. Kainų susidarymas ir prekių paskirstymas dvišalės konkurencijos sąlygomis

A. Konkurencijos kilmė.

Monopolininko sąvoką aiškintume pernelyg siaurai, jeigu ją apribotume asmenimis, kuriuos valstybė ar koks nors kitas visuomenės organas saugo nuo kitų ūkininkaujančių asmenų konkurencijos. Esama asmenų, kurie dėl savo turto valdymo arba dėl ypatingų gabumų ar aplinkybių gali rinkai teikti gėrybes, kurių kitiems ūkininkaujantiems asmenims fiziškai ar ekonomiškai neįmanoma pasiūlyti konkurencinėmis sąlygomis. Ir net ten, kur tokių ypatingų aplinkybių nėra, monopolininkų atsiradimui dažnai nėra jokios visuomeninės kliūties. Kiekvienas amatininkas, įsikuriantis vietovėje, kurioje nėra jokio kito jo savitos profesijos asmens, ir kiekvienas pirklys, gydytojas ar advokatas, įsikuriantis vietovėje, kurioje anksčiau niekas nevykdė jo amato ar pašaukimo, tam tikra prasme yra monopolininkas, nes gėrybes, kurias jis siūlo visuomenei mainuose, bent jau daugeliu atvejų galima gauti tik iš jo. Ne vieno klestinčio miesto metraščiai pasakoja apie pirmąjį audėją, ten įsikūrusį tuomet, kai ta vieta dar buvo maža ir menkai apgyvendinta. Net ir šiandien keliautojas gali rasti šitokios ypatingos rūšies monopolininką visur Rytų Europoje, o mažesniuose kaimuose – net ir Austrijoje. Todėl monopolis, suprantamas kaip faktinė būklė, o ne kaip visuomeninis laisvos konkurencijos suvaržymas, paprastai yra ankstesnis ir pirmykštesnis reiškinys, o konkurencija – reiškinys, laike atsirandantis vėliau. Todėl kiekvienam, norinčiam dėstyti reiškinius, vyraujančius konkurencijos sąlygomis, bus naudinga pradėti nuo monopolinės prekybos reiškinių.

Būdas, kuriuo konkurencija išsirutulioja iš monopolio, glaudžiai susijęs su ekonomine civilizacijos pažanga. Gyventojų gausėjimas, padidėję įvairių ūkininkaujančių asmenų poreikiai ir jų augantis turtas verčia monopolininką – daugeliu atvejų net didinant gamybą – palaipsniui pašalinti iš monopolizuotos gėrybės vartojimo vis didesnius gyventojų sluoksnius, ir tuo pat metu leidžia jam kelti savo kainas vis aukščiau ir aukščiau. Tad visuomenė jam tampa vis palankesniu objektu jo monopolinei išnaudojimo politikai. Pirmasis bet kurios konkrečios rūšies amatininkas, pirmasis gydytojas ar pirmasis advokatas yra laukiamas žmogus kiekvienoje vietovėje. Tačiau jeigu jis nesusiduria su jokia konkurencija ir vietovė klesti, jis, beveik be išimties, po kurio laiko tarp mažiau pasiturinčių gyventojų sluoksnių įgis kieto ir savanaudiško žmogaus vardą, o net ir tarp pasiturinčiųjų tos vietos gyventojų bus laikomas savanaudžiu. Monopolininkas ne visada gali patenkinti augančius visuomenės poreikius savo prekėms (ar darbo paslaugoms), o jeigu ir galėtų patenkinti, atitinkamas jo pardavimų padidėjimas ne visada atitinka jo ekonominį interesą. Todėl daugeliu atvejų jis bus priverstas rinktis tarp savo klientų, ir kai kurie iš tų, kurie varžosi dėl jo monopolizuotos gėrybės, arba nieko negaus, arba jiems ji bus tiekiama tik nenoriai ir nepakankamai. Net ir jo pasiturintieji klientai dažnai turės pagrindo skųstis visokio pobūdžio aplaidumu ir jo paslaugų brangumu.

Ką tik aprašyta ekonominė padėtis paprastai yra tokia, kad pats konkurencijos poreikis prišaukia konkurenciją, jei tik kelyje nestovi jokios visuomeninės ar kitokios kliūtys. Tad kitas mūsų uždavinys bus ištirti konkurencijos atsiradimo poveikį prekės paskirstymui, pardavimams ir kainai, lyginant su analogiškais reiškiniais, stebimais monopolio sąlygomis.

B. Konkurentų tiekiamų prekės kiekių poveikis kainos susidarymui; jų nustatytų duotų kainų poveikis pardavimams; ir abiem atvejais poveikis prekės paskirstymui tarp konkuruojančių pirkėjų.⁷⁴

Kad palengvinčiau suvokimą, kaip dabartinio tyrimo pagrindą panaudosiu atvejį, kuriuo iliustravau savo monopolinės prekybos principų aiškinimą. Lentelėje p. 204⁴ B₁, B₂, B₃ ir t. t. žymi atskirus ūkininkus arba ūkininkų grupes. Kiekvienam ūkininkui pirmas naujai įsigytas arklys atitinka pirmajame stulpelyje nurodytą grūdų kiekį, o kiekvienas papildomas arklys atitinka 10 bušelių mažesnį grūdų kiekį. Prieš mus iškyla klausimas: kokią įtaką prekės kainai ir jos paskirstymui tarp dėl jos varžomųjų turės didesni ar mažesni prekės kiekiai, kelių konkuruojančių pardavėjų siūlomi parduoti?

Pradžiai tarkime, kad pasiūloje yra du konkurentai, A₁ ir A₂, ir kad kartu jie turi parduoti 3 arklius: A₁ turi du arklius, o A₂ – vieną. Iš to, kas pasakyta anksčiau, aišku, jog šiuo atveju ūkininkas B₁ nupirks 2 arklius, o ūkininkas B₂ – vieną arklį. Kaina bus tarp 60 ir 70 bušelių grūdų; aukštesnė kaina yra neįmanoma dėl abiejų ūkininkų B₁ ir B₂ ekonominio intereso, o žemesnė – dėl B₃ konkurencijos. Jei A₁ ir A₂ turi parduoti šešis arklius, ne mažiau tikra, kad B₁ nupirks tris iš jų, B₂ – du, o B₃ – vieną, ir kad kaina bus tarp 50 ir 60 bušelių grūdų ir t. t.⁷⁵

Jei palygintume kainą ir gėrybių paskirstymą, susidarančius kelioms konkuruojančioms pardavėjoms pardavus tam tikrą prekės kiekį, su padėtimi, stebima monopolio sąlygomis, rastume visišką analogiją. Nesvarbu, ar tam tikrą prekės kiekį parduoda monopolininkas, ar keli konkurentai pasiūloje, ir nepriklausomai nuo to, kaip prekė iš pradžių buvo paskirstyta tarp konkuruojančių pardavėjų, poveikis kainos susidarymui ir iš to plaukiančiam prekės paskirstymui tarp konkuruojančių pirkėjų yra lygiai toks pat.

Nors didesnis ar mažesnis parduotos gėrybės kiekis turi labai lemiamą įtaką jos kainai ir paskirstymui tiek monopolinės, tiek konkurencinės prekybos sąlygomis, tas faktas, kad tam tikrą prekės kiekį tiekia monopolininkas vienas ar keli konkurentai pasiūloje, neturi jokios įtakos ką tik minėtiems ekonominio gyvenimo reiškiniams.

Panašų rezultatą galime stebėti ten, kur prekės siūlomos parduoti nustatytomis kainomis. Aukštesnis ar žemesnis kainos lygis, kaip matėme, turi labai svarbią įtaką tiek bendriems prekės pardavimams, tiek kiekiui, kurį kiekvienas konkuruojantis pirkėjas faktiškai įsigis. Tačiau tas faktas, ar gėrybes (nustatyta kaina) į rinką pateikia tik vienas, ar keli ūkininkaujantys asmenys, neturi jokios tiesioginės ir būtinos įtakos nei bendriems pardavimams, nei kiekiams, kuriuos įsigis įvairūs ūkininkaujantys asmenys.

Todėl principai, išplėtoti dėl duotų parduoti siūlomos monopolizuotos prekės kiekių įtakos jos kainai (p. 203), dėl duotų kainų įtakos parduodamiems kiekiams (p. 207) ir abiem atvejais taip pat dėl jos paskirstymo tarp įvairių konkurentų, mėginančių ją pirkti, yra visapusiškai pritaikomi visiems atvejams, kai daugelis ūkininkaujančių asmenų (konkurentai paklausoje) varžosi dėl prekės kiekių, kuriuos siūlo parduoti keli kiti ūkininkaujantys asmenys (konkurentai pasiūloje).

C. Konkurencijos gėrybės pasiūloje poveikis parduotam kiekiui ir kainai, kuria ji siūloma (konkurentų politika).

Ką tik paaiškinau, kad kiekvienam konkrečiam parduoti siūlomos gėrybės kiekiui nusistovi apibrėžta kaina, kad esant bet kuriai nustatytai kainai būna apibrėžta pardavimų apimtis, kad abiem atvejais būna ir apibrėžtas parduotų gėrybių paskirstymas, ir kad šiais požiūriais nėra svarbu, ar atitinkamą kiekį rinkai teikia monopolininkas, ar keli konkurentai pasiūloje.

Esant kitoms lygioms aplinkybėms, gėrybės kaina ir paskirstymas bus toks pat, nesvarbu, ar, pavyzdžiui, 1 000 jos vienetų parduoti siūlo monopolininkas, ar keli konkurentai pasiūloje. Nesvarbu, ar prekę nustatyta kaina siūlo parduoti monopolininkas, ar keli konkurentai – pavyzdžiui, už 3 kokios nors kitos prekės vienetus už vieną parduoti siūlomos prekės vienetą – bendri pardavimai ir parduoto kiekio paskirstymas tarp įvairių konkuruojančių pirkėjų bus lygiai toks pat.

Tad jei konkurencija pasiūloje apskritai turi padaryti kokį nors poveikį kainos susidarymui, bendriems pardavimams ir gėrybės paskirstymui tarp konkuruojančių jos pirkėjų, tai arba turi būti siūlomi parduoti skirtingi gėrybės kiekiai, arba konkuruojantys pardavėjai turi pasijusti priversti konkurencijos pasiūloje sąlygomis nustatyti kitokias kainas nei monopolio sąlygomis.

Konkurencijos prekės pasiūloje įtaka parduoti siūlomiems kiekiams, jos paskirstymui ir kainoms, kuriomis ji siūloma, yra tema, kuria užsiimsime toliau. Kad aiškiai išdėstytume su tuo susijusius ekonominius reiškinius, panagrinėkime paprastą atvejį, kai monopolininko turimas monopolizuotos gėrybės kiekis staiga atsiduria dviejų konkurentų rankose.

Mirė monopolininkas ir paliko savo monopolizuotos gėrybės atsargas bei gamybos priemones dviem paveldėtojams lygiomis dalimis. Tai ką tik iškelto paprasto atvejo pavyzdys. Nėra negalima, kad du monopolininko paveldėtojai, užuot konkuravę vienas su kitu, veiks kaip vienos įmonės partneriai ir tęs savo testatoriaus monopolio politiką (aprašytą aukščiau). Arba jie gali tarpusavyje susitarti išnaudoti vartotojus ir kartu reguliuoti parduoti siūlomos gėrybės kiekius ar nustatomas kainas. Net įsivaizduojama, kad jie, be aiškaus susitarimo, tačiau „dėl savo abipusio gerai suprasto intereso“, savo klientų atžvilgiu vykdys tą pačią monopolio politiką, jei tai atitinka jų pačių ekonominį interesą. Kiekvienu iš šių atvejų, kurie pastebimi visur žmonių ekonominėje raidoje,⁷⁶ neabejotinai susidurtume su tais pačiais reiškiniais, kuriuos anksčiau stebėjome monopolinėje prekyboje. Mat tuomet tie du ūkininkaujantys asmenys būtų ne konkurentai pasiūloje, o monopolininkai, taigi ir už dabartinio svarstymo lauko ribų. Tačiau jei tarsime, kad kiekvienas iš dviejų paveldėtojų yra pasiryžęs anksčiau monopolizuotos gėrybės pardavimą vykdyti savarankiškai, tai prieš mus iškyla tikros konkurencijos atvejis, ir svarstytini klausimai yra šie: kokie anksčiau monopolizuotos gėrybės kiekiai dabar, priešingai ankstesnei padėčiai, bus siūlomi parduoti, ir kokias pasiūlos kainas nustatys du konkurentai?

Ankstesniame skyriuje matėme, kad monopolininko ekonominį interesą dažnai atitinka susilaikymas nuo dalių viso jam prieinamo monopolizuotos gėrybės kiekio teikimo rinkai ir jų sunaikinimas ar leidimas joms sugesti, nes jis dažnai gali gauti didesnį pelną iš mažesnio savo gėrybių kiekio, nei gautų parduodamas visą prieinamą kiekį žemesnėmis kainomis. Tarkime, monopolininkas turi 1 000 svarų monopolizuotos prekės ir kad susidariusioje ekonominėje padėtyje jis gali arba parduoti 800 svarų po 9 uncijas sidabro už svarą, arba realizuoti visą prieinamą kiekį po 6 uncijas sidabro už svarą. Taigi jo galioje yra paimti 6 000 uncijų sidabro už visą jam prieinamą monopolizuotos prekės kiekį arba paimti 7 200 uncijų sidabro už 800 jos svarų. Jei monopolininkas yra ūkininkaujantis asmuo, siekiantis savo paties intereso, jo pasirinkimas nekelia abejonių. Jis sunaikins 200 svarų savo monopolizuotos prekės, leis joms sugesti ar kitaip pašalins jas iš prekybos ir parduoti siūlys tik likusius 800 svarų – arba, o tai išeina į tą patį, nustatys savo kainą tokio lygio, kad bus pasiektas tas pats rezultatas.

Tačiau jei tie 1 000 svarų anksčiau monopolizuotos prekės padalijami dviem konkurentams, tokia politika kiekvienam iš jų iškart tampa ekonomiškai neįmanoma. Jei vienas iš dviejų sunaikintų dalį turimo kiekio arba kokiu nors kitu būdu pašalintų jį iš prekybos, jis, žinoma, sukeltų aiškų savo prekės vieneto kainos padidėjimą. Tačiau niekada arba tik labai retais atvejais jis tokiu veiksmu galėtų gauti didesnį pelną. Jeigu A₁, pavyzdžiui, pirmasis iš dviejų konkurentų, sunaikintų 200 iš 500 svarų anksčiau monopolizuotos prekės, kuriais disponuoja, arba kitaip pašalintų juos iš prekybos, jis, be abejo, paskatintų prekės kainos kilimą – pavyzdžiui, nuo 6 iki 9 sidabro uncijų už svarą. Tačiau jis nepadarytų, kad jam pačiam tektų didesnis bendras pelnas. Jo veiksmo padarinys būtų toks, kad A₂ gautų 4 500 vietoj 3 000 sidabro uncijų, o jis pats už kitus 300 parduotų vienetų gautų tik 2 700 sidabro uncijų (vietoj 3 000). Numatytas pelnas tektų vien jo konkurentui, o jis pats patirtų didelį nuostolį.

Taigi pirmasis konkurencijos atsiradimo pasiūlos srityje padarinys yra tas, kad nė vienas iš prekę parduodančių konkurentų negali gauti ekonominės naudos sunaikindamas turimą prekės kiekio dalį arba ją pašalindamas iš mainų – arba, kas yra tas pat, palikdamas nepanaudotas jos gamybai skirtas gamybos priemones.

Konkurencija pašalina ir antrąjį ekonominio gyvenimo reiškinį, būdingą monopoliui. Turiu omenyje nuoseklų įvairių visuomenės sluoksnių išnaudojimą, apie kurį buvo užsiminta ankstesniame skyriuje. Matėme, kad monopolistui dažnai gali būti naudinga iš pradžių pateikti rinkai tik nedidelius monopolizuotos prekės kiekius aukštomis kainomis ir tik palaipsniui parduoti vis mažesnės perkamosios galios žmonių sluoksniams, kad galėtų pakopomis išnaudoti visus žmonių sluoksnius. Konkurencija šią procedūrą iškart padaro neįmanomą. Jeigu A₁ mėgintų tokiu būdu pakopomis išnaudoti visuomenės sluoksnius, nepaisydamas A₂ konkurencijos, ir pateiktų rinkai tik nedidelius pradinius prekės kiekius, jis tikriausiai nesugebėtų pakelti kainos pakankamai, kad gautų pelną, o tik leistų savo konkurentui užpildyti jo veiksmo sukurtas spragas ir pasisavinti numatytą ekonominį pelną.

Taigi kad ir koks būtų tikrosios konkurencijos poveikis prekių paskirstymui ir kainų formavimuisi, bet kuriuo atveju neabejotina, kad konkurencija pašalina du iš anksčiau aprašytų socialiai žalingiausių monopolio padarinių. Nei pasiūlos konkurencijai pavaldžios prekės turimo kiekio dalies sunaikinimas, nei jos gamybai tarnaujančių veiksnių dalies sunaikinimas nėra atskirų konkurentų interesas, o nuoseklus įvairių visuomenės sluoksnių išnaudojimas tampa neįmanomas.

Tačiau konkurencija turi dar vieną, daug svarbesnį, padarinį žmonių ekonominiam gyvenimui. Turiu omenyje anksčiau monopolizuotos prekės kiekių, kurie tampa prieinami ekonomiškai veikiantiems žmonėms, padidėjimą. Monopolis paprastai lemia, kad parduoti pateikiama tik dalis monopolistui disponuojamų prekių kiekio arba panaudojama tik dalis turimų gamybos priemonių. Tikroji konkurencija šį piktnaudžiavimą visada iškart nutraukia. Tačiau konkurencija paprastai turi ir tolesnį poveikį – anksčiau monopolizuotos prekės turimo kiekio padidinimą. Šiaip ar taip, labai retai pasitaiko, kad gamybos priemonės, kuriomis bendrai disponuoja du ar daugiau konkuruojančių pardavėjų, būtų taip siaurai apribotos kaip tos, kuriomis disponuoja monopolistas. Todėl daugumoje atvejų keli konkurentai pateiks rinkai didesnį prekės kiekį nei monopolistas. Taigi tikrosios konkurencijos buvimas ne tik lemia, kad parduoti pateikiamas visas faktiškai turimas prekės kiekis, bet ir turi tolesnį bei daug svarbesnį padarinį – reikšmingai padidina prieinamą kiekį. Kai nėra natūralaus gamybos priemonių apribojimo, tai reiškia, kad vis daugiau visuomenės sluoksnių gali vartoti prekę krintant kainoms ir kad visuomenės aprūpinimas apskritai tampa vis pilnesnis.

Ankstesniame skyriuje nurodžiau priežastis, kodėl monopolistas paprastai nepateikia rinkai tam tikrų fiksuotų savo prekės kiekių ir nelaukia kainos nustatymo kaip aukcione, o vietoj to nustato savo prekei tam tikrą kainą ir laukia jos poveikio pardavimui. Panašiai nutinka, kai prekę parduoda keli konkurentai. Ir šiuo atveju kiekvienas iš jų siūlo savo prekę nustatyta kaina, kurią apskaičiuoja taip, kad gautų kuo didesnes pajamas. Jo elgesį nuo monopolisto elgesio skiria tai, kad pastarajam, kaip matėme, dažnai apsimoka nustatyti kainą tokią aukštą, kad vartotojus pasiektų tik dalis jam turimo kiekio, o konkurencija verčia kiekvieną konkurentą nustatyti savo kainą atsižvelgiant į visą kiekį, esantį jo paties ir jo konkurentų rankose. Išskyrus klaidą ir nežinojimą iš susijusių ekonomiškai veikiančių asmenų pusės, kainos taip formuojasi veikiamos viso kiekio, kuriuo disponuoja visi konkuruojantys tiekėjai. Prie to reikia pridurti tai, kad konkurencija paprastai gerokai padidina prieinamą prekių kiekį, kaip matėme. Būtent šie veiksniai ir lemia kainų sumažėjimą, kuris yra konkurencijos padarinys.

Net ir prekės gamyboje dalyvaujančių ekonomiškai veikiančių asmenų ekonominės veiklos kryptį stipriai veikia konkurencijos buvimas. Monopolistas natūraliai stengiasi monopolizuotą prekę padaryti prieinamą tik aukštesniems visuomenės sluoksniams ir pašalinti visus žemesnės perkamosios galios visuomenės sluoksnius nuo jos vartojimo. Paprastai jam daug naudingiau ir visada patogiau gauti didelį pelną iš mažų kiekių nei mažą pelną iš didesnių kiekių. Tačiau konkurencija, kuri rūpinasi net mažiausio ekonominio pelno išnaudojimu, kur tik įmanoma, linkusi su savo prekėmis nusileisti iki žemiausių visuomenės sluoksnių, kokius tuo metu leidžia ekonominė padėtis. Monopolistas turi galią tam tikrose ribose reguliuoti arba monopolizuotos prekės kainą, arba kiekį, patenkantį į rinką. Jis lengvai atsisako mažo pelno, kurį galima gauti iš prekių, skirtų vartoti skurdžiausiems visuomenės sluoksniams, kad galėtų veiksmingiau išnaudoti didesnės perkamosios galios sluoksnius. Tačiau konkurencijos sąlygomis, kai nė vienas konkurentas neturi galios pats vienas reguliuoti nei parduodamos prekės kainos, nei kiekio, kiekvienas atskiras konkurentas trokšta net mažiausio pelno, ir esamų tokio pelno galimybių išnaudojimu nebėra apsileidžiama. Todėl konkurencija veda prie stambios gamybos su jos polinkiu gauti daug mažų pelnų ir su jos aukštu taupumo laipsniu, nes kuo mažesnis pelnas iš kiekvieno vieneto, tuo pavojingesnis tampa kiekvienas neekonomiškas eikvojimas, o kuo gyvesnė konkurencija, tuo mažiau įmanoma neapgalvotai tęsti verslą pagal seniai nusistovėjusius metodus.