1. Ekonominių mainų pagrindai

„Ar žmonių polinkis vežioti, derėtis ir keisti vieną dalyką į kitą yra vienas pirminių žmogaus prigimties principų, ar tai yra būtinas proto ir kalbos gebėjimų padarinys“, ar kokios kitos priežastys skatina žmones keistis gėrybėmis – šį klausimą Adam Smith paliko be atsakymo. Įžymusis mąstytojas tik pastebi, jog yra tikra, kad polinkis derėtis ir keistis būdingas visiems žmonėms ir nesutinkamas jokioje kitoje gyvūnų rūšyje.⁶³

Pirmiausia, kad būtų aiškesnė problema, tarkime, kad du kaimynai ūkininkai po geros derliaus kiekvienas turi didelę gausybę tos pačios rūšies miežių ir kad nėra jokių kliūčių tikriems miežių kiekių mainams tarp jų. Šiuo atveju abu ūkininkai galėtų duoti valią savo polinkiui prekiauti ir galėtų vienas su kitu keistis 100 bušelių ar bet kokiu kitu miežių kiekiu pirmyn ir atgal. Nors šiuo atveju nėra priežasties, kodėl jie turėtų liautis prekiavę, jei mainai patys savaime teikia dalyviams malonumą, tikiu, kad nieko nėra tikriau, kaip kad šie du individai apskritai atsisakys prekybos. Jei jie vis dėlto užsiimtų tokiais mainais, jiems grėstų, kaip tik dėl jų malonumo prekiauti tokiomis aplinkybėmis, kad kiti ūkininkaujantys individai juos laikytų bepročiais.

Tarkime dabar, kad medžiotojas turi didelę gausybę kailių, taigi ir medžiagų drabužiams, bet tik labai menką maisto produktų atsargą. Taigi jo poreikis drabužiams yra visiškai aprūpintas, o poreikis maistui – tik nepakankamai. Tariama, kad netoliese gyvenantis ūkininkas yra kaip tik priešingoje padėtyje. Tarkime taip pat, kad nėra jokių kliūčių medžiotojo maisto produktus keisti į ūkininko drabužių medžiagas. Akivaizdu, kad gėrybių mainai šiuo atveju dar mažiau tikėtini nei pirmuoju. Jei medžiotojas dalį savo menkos maisto atsargos iškeistų į dalį tokios pat menkos ūkininko kailių atsargos, tiek medžiotojo drabužių medžiagų perteklius, tiek ūkininko maisto produktų perteklius taptų dar didesni nei prieš mainus. Kadangi medžiotojo poreikio maistui ir ūkininko poreikio drabužiams patenkinimas jau ir taip buvo nepakankamai aprūpintas, prekiautojų ekonominė padėtis būtų ryškiai pablogėjusi. Todėl niekas negali teigti, kad šie du ūkininkaujantys individai patirtų malonumą iš tokių mainų. Priešingai, nieko nėra tikriau, kaip kad medžiotojas ir ūkininkas abu kuo tvirčiausiai priešinsis pasiūlymams užsiimti prekyba, kuri tikrai sumažintų jų gerovę, o galbūt net keltų pavojų jų gyvybėms. Jei tokie mainai vis dėlto būtų įvykę, abu vyrai neturėtų nieko skubesnio veikti, kaip tik juos atšaukti.

Vadinasi, žmonių polinkis prekiauti turi turėti kokią nors kitą priežastį nei malonumas iš pačios prekybos. Jei prekyba būtų malonumas pati savaime, taigi tikslas savaime, o ne dažnai sunki veikla, susijusi su pavojumi ir ekonomine auka, nebūtų priežasties, kodėl žmonės neturėtų užsiimti prekyba ką tik aptartais atvejais ir tūkstančiuose kitų. Iš tikrųjų nebūtų priežasties, kodėl jie neturėtų keistis pirmyn ir atgal neribotą skaičių kartų. Tačiau visur praktiniame gyvenime galime stebėti, kad ūkininkaujantys žmonės kruopščiai apsvarsto kiekvienus mainus iš anksto ir kad galiausiai pasiekiama riba, už kurios du individai bet kuriuo duotuoju metu nebetęs prekybos.

Kadangi buvo nustatyta, kad mainai nėra tikslas savaime ir juo labiau nėra patys savaime malonumas žmonėms, tolesnio dėstymo uždavinys bus paaiškinti jų prigimtį ir kilmę.

Pradėdami nuo paprasčiausio atvejo, tarkime, kad du ūkininkai, A ir B, anksčiau abu vedė izoliuotus namų ūkius. Tačiau dabar, po neįprastai gero derliaus, ūkininkas A turi tiek daug grūdų, kad nepajėgia – kad ir kaip dosniai aprūpintų savo poreikių patenkinimą – sunaudoti dalies jų sau ir savo namų ūkiui. Kita vertus, daroma prielaida, kad ūkininkas B, ūkininko A kaimynas, tais pačiais metais sulaukė puikaus vynuogių derliaus. Tačiau jo rūsys vis dar pilnas iš ankstesnių metų, ir kadangi jam trūksta papildomų talpų, jis svarsto išpilti dalį senesnio sandėliuojamo vyno, pagaminto iš prastesnio derliaus metų. Kiekvienas ūkininkas turi vienos gėrybės perteklių ir rimtą kitos gėrybės trūkumą. Ūkininkas, turintis grūdų perteklių, visiškai atsisako vyno vartojimo, kadangi jis išvis neturi vynuogynų, o ūkininkas, turintis vyno perteklių, stokoja maisto produktų. Ūkininkas A gali leisti daugybei statinių grūdų supūti jo laukuose, kai tuo tarpu statinaitė vyno suteiktų jam nemažą malonumą. Ūkininkas B ketina sunaikinti ne vieną, o kelias statinaites vyno, kai tuo tarpu jis labai gerai galėtų sunaudoti keletą statinių grūdų savo namų ūkyje. Pirmasis ūkininkas trokšta gerti, o antrasis badauja, kai tuo tarpu abiem būtų galima padėti tais grūdais, kuriuos A leidžia supūti savo laukuose, ir tuo vynu, kurį B nutarė išpilti. Ūkininkas A vis tiek galėtų taip pat visiškai kaip ir anksčiau patenkinti savo ir savo šeimos maisto poreikį ir dar mėgautis vyno gėrimo malonumu, o ūkininkas B galėtų toliau mėgautis tiek vyno, kiek panorėtų, bet jam nereikėtų badauti. Todėl akivaizdu, kad susidūrėme su atveju, kuriame, jeigu disponavimas tam tikru A gėrybių kiekiu būtų perduotas B, o disponavimas tam tikru B gėrybių kiekiu būtų perduotas A, abiejų ūkiškai veikiančių individų poreikiai galėtų būti geriau patenkinti, nei būtų šio abipusio perdavimo nesant.

Ką tik pateiktas atvejis, kuriame dviejų asmenų poreikiai galėjo būti geriau patenkinti nei anksčiau abipusiu perdavimu gėrybių, neturėjusių nė vienam jų jokios vertės prieš mainus, taigi nepatiriant ūkiško aukojimosi nė vienoje pusėje, ypač tiko įspūdingiausiu ir akivaizdžiausiu būdu mums įdiegti ūkiško santykio, vedančio prie prekybos, prigimtį. Tačiau šį santykį aiškintume per siaurai, jei savo dėmesį apribotume atvejais, kuriuose asmuo, disponuojantis vienos gėrybės kiekiu, didesniu net už savo visus reikalavimus, kenčia antros gėrybės trūkumą, o kitas asmuo turi panašų šios antros gėrybės perteklių ir pirmosios trūkumą. Mat aptariamą santykį galima stebėti ir mažiau akivaizdžiuose atvejuose, kuriuose vienas asmuo turi gėrybių, kurių tam tikri kiekiai jam turi mažesnę vertę nei kitos gėrybės kiekiai, priklausantys antram asmeniui, esančiam priešingoje padėtyje.

Kaip pavyzdį tarkime, kad pirmasis iš dviejų izoliuotų ūkininkų surinko ne tiek daug grūdų, kad galėtų leisti daliai jų supūti lauke nepakenkdamas savo poreikių patenkinimui, ir kad antrasis neturi tiek vyno, jog galėtų jo dalį išpilti be panašios žalos. Vietoj to kiekvienas iš dviejų ūkininkų gali visą jo disponuojamą gėrybės kiekį panaudoti kokiu nors sau ir savo namų ūkiui naudingu būdu. Pirmasis ūkininkas gali naudingai panaudoti visą savo grūdų atsargą, skirdamas kiekį, likusį visiškai aprūpinus svarbesnių poreikių patenkinimą, savo galvijų tukinimui. Antrasis ūkininkas turi ne tiek vyno, kad turėtų jo dalį išpilti, bet kaip tik tiek, kiek leidžia jam dalį paskirstyti savo vergams kaip atlygį už didesnes pastangas. Taigi, nors grūdų ūkininkui tam tikra jo grūdų dalis (pavyzdžiui, statinė) ir vyno augintojui tam tikra jo vyno dalis (pavyzdžiui, statinaitė) turi tik mažą vertę, ji vis dėlto turi tam tikrą vertę, kadangi tiesiogiai ar netiesiogiai nuo tos dalies priklauso tam tikrų jo poreikių patenkinimas. Tačiau tai, kad tam tikras grūdų kiekis, pavyzdžiui, statinė, turi pirmajam ūkininkui tam tikrą vertę, jokiu būdu neatmeta galimybės, kad tam tikras vyno kiekis, pavyzdžiui, statinaitė, jam gali turėti aukštesnę vertę, kaip būtų tuo atveju, jei statinaitės vyno suteikiamas malonumas jam turėtų aukštesnę svarbą nei daugiau ar mažiau kruopštus jo galvijų tukinimas. Panašiai ir su antruoju ūkininku: tai, kad statinaitė vyno jam turi tam tikrą vertę, jokiu būdu neatmeta galimybės, kad statinė kviečių jam gali turėti aukštesnę vertę, kaip būtų tuo atveju, jei tai užtikrintų tinkamesnę mitybą jam ir jo šeimai ir galbūt netgi išvengimą bado kančių.

Bendriausia santykio, atsakingo už žmonių prekybą, forma todėl yra tokia: ūkiškai veikiantis individas A disponuoja tam tikru gėrybės kiekiu, kuris jam turi mažesnę vertę nei tam tikras kitos gėrybės kiekis, esantis kito ūkiškai veikiančio individo B nuosavybėje, kuris tų pačių gėrybių kiekių vertes vertina priešingai – tam tikras antros gėrybės kiekis jam turi mažesnę vertę nei tam tikras pirmos gėrybės kiekis, kuriuo disponuoja A.⁶⁴ Tegul pirmos gėrybės kiekis A nuosavybėje yra 10a, o antros gėrybės kiekis B nuosavybėje yra 10b. Tarkime, kad kiekio 1a vertė A yra W, kiekio 1b vertė A, jei jis juo disponuotų, yra W + x, kiekio 1b vertė B yra w, o kiekio 1a vertė B, jei jis juo disponuotų, yra w + y. Akivaizdu, kad A gautų vertę x, o B gautų vertę y iš 1a perdavimo iš A nuosavybės į B nuosavybę ir 1b perdavimo iš B nuosavybės į A nuosavybę. Kitaip tariant, po mainų A atsidurtų tokioje pat padėtyje, tarsi prie jo turto būtų pridėta gėrybė, jam turinti vertę x, o B atsidurtų tokioje pat padėtyje, tarsi prie jo turto būtų pridėta gėrybė, jam turinti vertę y.

Jei, be to, abu ūkiškai veikiantys individai (a) suvokia padėtį ir (b) turi galią iš tikrųjų atlikti gėrybių perdavimą, tai egzistuoja santykis, leidžiantis jiems paprastu susitarimu geriau arba visapusiškiau aprūpinti savo poreikių patenkinimą, nei būtų tuo atveju, jei šis santykis nebūtų išnaudotas.

Tas pats principas, kuris apskritai vadovauja žmonėms jų ūkiškoje veikloje, kuris skatina juos tirti aplink juos gamtoje esančius naudingus daiktus ir pajungti juos savo disponavimui ir kuris verčia juos rūpintis savo ūkiškos padėties pagerinimu – pastanga kuo visapusiškiau patenkinti savo poreikius – veda juos taip pat kuo uoliausiai ieškoti šio santykio visur, kur tik gali jį rasti, ir išnaudoti jį savo poreikių geresnio patenkinimo labui. Todėl ką tik aprašytoje situacijoje abu ūkiškai veikiantys individai pasirūpins, kad gėrybių perdavimas iš tikrųjų įvyktų. Pastanga kuo visapusiškiau patenkinti savo poreikius todėl yra visų ūkiškojo gyvenimo reiškinių, kuriuos įvardijame žodžiu „mainai“, priežastis. Reikėtų pastebėti, kad mūsų moksle šis terminas vartojamas ypatinga, daug platesnio taikymo prasme nei liaudiškoje ar ypač teisinėje kalboje. Mat ūkiškąja prasme jis apima ir pirkimą bei pardavimą, ir visus dalinius ūkiškųjų gėrybių perdavimus (nuomą, samdą, skolinimą ir t. t.) už atlygį.

Jei apibendrinsime tai, kas ką tik buvo pasakyta, kaip mūsų ligšiolinio tyrimo rezultatą gauname šiuos teiginius: principas, kuris veda žmones į mainus, yra tas pats principas, kuris vadovauja jiems jų ūkiškoje veikloje kaip visumoje; tai siekis užtikrinti kuo visapusiškesnį savo poreikių patenkinimą. Malonumas, kurį žmonės gauna iš ūkiškųjų gėrybių mainų, yra bendras pasitenkinimo jausmas, kurį jie patiria, kai koks nors įvykis leidžia jiems geriau pasirūpinti savo poreikių patenkinimu, nei kitu atveju būtų buvę įmanoma. Tačiau abipusio gėrybių perdavimo nauda priklauso, kaip matėme, nuo trijų sąlygų: (a) vienas ūkiškai veikiantis individas turi disponuoti gėrybių kiekiais, kurie jam turi mažesnę vertę nei kiti gėrybių kiekiai, kuriais disponuoja kitas ūkiškai veikiantis individas, vertinantis gėrybes priešingai; (b) abu ūkiškai veikiantys individai turi būti atpažinę šį santykį; ir (c) jie turi turėti galią iš tikrųjų atlikti gėrybių mainus. Nesant kad ir vienos iš šių sąlygų, reiškia, kad trūksta esminės ūkiškųjų mainų prielaidos ir kad gėrybių mainai tarp dviejų ūkiškai veikiančių individų yra ūkiškai neįmanomi.

2. Ūkiškųjų mainų ribos

Jei kiekvienas ūkiškai veikiantis individas disponuotų tik viena kiekvienos rūšies gėrybe ir jei kiekviena iš šių gėrybių būtų nedaloma savo gėrybinio pobūdžio atžvilgiu, nebūtų jokio sunkumo tiriant ribas, iki kurių kiekvienu atveju būtų vykdomos mainų operacijos, kad būtų pasiekta didžiausia ūkiška nauda kiekvienam dalyviui. Tarkime, kad A turi stiklinę taurę, o B – iš tos pačios medžiagos pagamintą papuošalą, ir kad nė vienas iš dviejų individų nedisponuoja daugiau nei vienu kiekvieno daikto vienetu. Pagal tai, kas buvo pasakyta ankstesniame skyriuje, įmanomos tik dvi situacijos: arba šių dviejų gėrybių atžvilgiu egzistuoja pagrindas ūkiškiems mainams tarp dviejų individų, arba jo nėra. Jei jo nėra, ūkišku požiūriu mainų klausimas išvis negali kilti. O jei jis egzistuoja, negali būti jokios abejonės, kad faktiniai dviejų gėrybių mainai natūraliai užkirs kelią bet kokiems tolesniems lygiai tokių pačių rūšių gėrybių mainams tarp A ir B.

Tačiau kai tik skirtingi asmenys disponuoja gėrybių kiekiais, kuriuos galima padalyti į bet kokio pageidaujamo dydžio dalis arba kurie sudaryti iš kelių atskirų vienetų, kurių kiekvienas yra nedalomas pagal prigimtį ar naudojimą, situacija yra kitokia.

Tarkime, kad A, Amerikos pasienietis, turi kelis arklius, bet neturi karvės, o B, jo kaimynas, turi keletą karvių, bet neturi arklių. Su sąlyga, kad A turi pieno ir pieno produktų poreikių, o B – darbinių gyvulių, lengva pamatyti, kad pagrindas mainų operacijoms yra. Tačiau niekas neteigs, kad, pavyzdžiui, vieno iš A arklių mainai į vieną iš B karvių būtinai išsemtų egzistuojantį pagrindą ūkiškoms mainų operacijoms tarp A ir B šių gėrybių atžvilgiu. Tačiau lygiai taip pat tikra, kad pagrindas nebūtinai turi egzistuoti viso jų turimo kiekio mainams. A, kuris turi (pavyzdžiui) šešis arklius, gali geriau patenkinti savo poreikius, jei iškeis vieną, du, o galbūt net tris savo arklius į B karves. Tačiau iš to nebūtinai išplaukia, kad jis gautų ūkišką naudą iš mainų sandorio, jei iškeistų visus savo arklius į visas B karves. Nors pradinė ūkiška situacija suteikia pagrindą ūkiškoms mainų operacijoms tarp A ir B, mainų nuvedimo per toli pasekmė galėtų būti ta, kad abiejų susitariančių šalių poreikiai būtų aprūpinti prasčiau nei prieš mainus.

Santykį, kurį dabar svarstome, kuriame žmonės disponuoja ne vien pavienėmis gėrybėmis, o gėrybių kiekiais, galima reguliariai stebėti žmonių ūkyje. Galima stebėti begalę atvejų, kuriuose du ūkiškai veikiantys individai disponuoja skirtingų gėrybių kiekiais ir kuriuose yra pamatas ūkiškoms mainų operacijoms, bet kuriuose nauda, gautina iš prekybos, būtų išnaudota tik nepilnai, jei abu ūkiškai veikiantys individai iškeistų per mažai, ir vėl būtų sumažinta, nuvesta į nieką ar net paversta nuostoliais, jei jie savo mainų operacijas nuvestų per toli ir iškeistų per daug.

Tačiau jei galime stebėti atvejus, kai „per mažas" mainų mastas neduoda viso pelno, kurį būtų galima gauti pasinaudojant esamu santykiu, ir kai „per didelis" mastas veda prie to paties rezultato, neretai netgi prie abiejų prekiautojų ūkinės padėties pablogėjimo, tai turi egzistuoti riba, ties kuria pasiekiamas visas ūkinis pelnas, gautinas pasinaudojant duotuoju santykiu, ir už kurios bet kokie tolesnių dalių mainai ima darytis neekonomiški. Šios ribos nustatymas ir yra tolesnio tyrimo objektas.

Šiam tikslui pateiksiu paprastą atvejį, kuriame galėsime kuo atidžiau stebėti norimą nagrinėti santykį, netrikdomi šalutinių poveikių.

Tarkime, kad pirmykščiame miške, toli nuo kitų ūkininkaujančių individų, gyvena du naujakuriai, palaikantys vienas su kitu draugiškus santykius. Daroma prielaida, kad jų poreikių apimtis ir intensyvumas yra visiškai vienodi. Kiekvienam jų reikia kelių arklių žemei dirbti. Vienas arklys yra absoliučiai būtinas, kad jis galėtų pasigaminti maisto, reikalingo sau ir savo šeimai išlaikyti. Antras arklys reikalingas, kad pasigamintų kiek didesnį maisto kiekį, būtiną tinkamai sau ir savo šeimai maitinti.

Kiekvienas ūkininkas galėtų panaudoti trečią arklį medienai ir malkoms, kurių jam reikia, gabenti iš miško į savo rąstinį namelį, smėlio, akmenų ir kt. kroviniams vežti bei laukui įdirbti, kuriame jis užaugintų šiek tiek prabangos maisto sau ir savo šeimai mėgautis. Ketvirtas būtų naudojamas vien malonumui, o penktas arklys turėtų reikšmę tik dėl to, kad jį būtų galima panaudoti kaip pakaitalą, jei vienas kitų arklių taptų nedarbingas. Tačiau nė vienas naujakurys negalėtų panaudoti šešto arklio. Taip pat daroma prielaida, kad kiekvienam jų reikėtų penkių karvių visiems pieno ir pieno produktų poreikiams patenkinti, kad jų poreikių šiems produktams svarba turi tokią pat gradaciją ir kad nė vienas jų negalėtų panaudoti šeštos karvės.

Dėl didesnio aiškumo ką tik aprašytą situaciją išreikškime skaičiais (p. 125 ir t.). Pakopinę pasitenkinimų, kuriuos užtikrina dviejų naujakurių turtai, svarbą galime pavaizduoti skaičių aibe, mažėjančia aritmetine progresija, pavyzdžiui, eile 50, 40, 30, 20, 10, 0.⁶⁵

Tarus, kad A, pirmasis naujakurys, turi 6 arklius ir tik vieną karvę, o B, antrasis naujakurys, turi vieną arklį ir 6 karves, paeiliui mažėjančius pasitenkinimų, kuriuos užtikrina šių dviejų asmenų turtai, svarbos laipsnius galima pavaizduoti šioje lentelėje:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
40			40
30			30
20			20
10			10
0			0

Iš to, kas pasakyta pirmajame šio skyriaus poskyryje, lengvai matyti, kad pagrindas ūkiniams mainams čia yra. Arklio svarba A yra lygi 0, o antros karvės svarba jam būtų lygi 40. Kita vertus, karvės vertė B yra 0, o antras arklys turėtų 40 vertę (p. 131). Taigi tiek A, tiek B galėtų gerokai geriau patenkinti savo poreikius, jei A duotų B arklį, o B mainais duotų A karvę. Nėra abejonės, kad jie iš tikrųjų atliktų šiuos mainus, jei yra ūkininkaujantys individai.

Pasitenkinimų, kuriuos užtikrina šių dviejų asmenų turtai, svarba po šių pirmųjų mainų bus tokia:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
40	40	40	40
30			30
20			20
10			10

Lengvai matyti, kad kiekvienas iš dviejų prekiautojų gavo iš šių pirmųjų mainų ūkinį pelną, lygiavertį pelnui, kuris jam tektų, jei jo turtas būtų padidėjęs preke, kurios vertė jam lygi 40.⁶⁶ Tačiau lygiai taip pat tikra, kad pagrindas ūkiniams mainams šiais pirmaisiais mainais anaiptol nėra išsemtas. Mat arklys A vis dar turi daug mažesnę vertę nei papildoma karvė (10, palyginti su 30), o karvė B turi tik 10 vertę, tuo tarpu papildomas arklys turėtų 30 vertę (tris kartus didesnę už karvės vertę). Todėl abiejų ūkininkaujančių individų ūkiniam interesui atitinka atlikti antruosius mainus.

Situaciją po antrųjų mainų galima pavaizduoti taip:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
40	40	40	40
30	30	30	30
20			20

Matyti, kad kiekvienas iš dviejų asmenų gavo ūkinį pelną, ne mažesnį, nei jei jų turtas būtų padidėjęs preke, kurios vertė 20.

Pažiūrėkime, ar yra pagrindas tolesniems ūkiniams mainams netgi šioje situacijoje. Arklys A turi 20 svarbą; papildoma karvė jam taip pat turėtų 20 svarbą; ir B yra panašioje padėtyje. Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad vieno A arklio mainai į vieną B karvę tokiomis sąlygomis nebūtų verti, nes jokio ūkinio pelno visai nebūtų.

Bet tarkime, kad A ir B vis dėlto įsiveltų į trečiuosius mainus. Jei mainų atlikimas nereikalautų jokių pastebimų ūkinių aukų (transportavimo išlaidų, laiko nuostolių ir kt.), akivaizdu, kad abiejų vyrų ūkinė padėtis nei nukentėtų, nei pagerėtų. Po šių trečiųjų mainų jų padėtis būtų tokia:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
40	40	40	40
30	30	30	30
	20	20

Dabar paklauskime, koks būtų ūkinis rezultatas dar tolesnių vieno A arklio mainų į vieną B karvę. Situacija po ketvirtųjų mainų būtų:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
40	40	40	40
	30	30
	20	20
	10	10

Kaip matyti, A ir B ūkinė padėtis po ketvirtųjų mainų yra nepalankesnė, nei buvo prieš tai. Įgydamas penktą karvę, A iš tiesų užsitikrino pasitenkinimą poreikiu, kuris jam turi 10 svarbą. Bet kad jį gautų, jis atidavė arklį, kuris jam turėjo pasitenkinimų svarbą, prilygintą 30. Jo ūkinė padėtis po šių mainų yra lygiai tokia pati, kokia būtų, jei jo turtas be jokio atlygio būtų sumažėjęs preke, kurios vertė lygi 20. Tą patį rezultatą galima stebėti ir su B. Ketvirtųjų mainų ūkinis nuostolingumas yra abipusis. Užuot gavę iš jų naudos, A ir B abu patirtų ūkinį nuostolį.

Jei abu asmenys, A ir B, ir toliau mainytų arklius į karves, situacija po penktųjų mainų atrodytų taip:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
50	50	50	50
	40	40
	30	30
	20	20
	10	10
	0	0

O po šeštųjų mainų ji būtų:

A		B
Arkliai	Karvės	Arkliai	Karvės
	50	50
	40	40
	30	30
	20	20
	10	10
	0	0
	0	0

Lengvai matyti, kad po penktųjų vieno A arklio mainų į vieną B karvę abu prekiautojai būtų sugrįžę į tą pačią situaciją, kiek tai susiję su poreikių patenkinimo užtikrinimo pilnumu, kurioje buvo mainų operacijų pradžioje. Po šeštųjų mainų jie būtų pabloginę savo ūkinę padėtį dar gerokai labiau.

Geriausia, ką jie galėtų padaryti, – atšaukti šiuos neekonomiškus mainus.

Tai, kas čia parodyta vienu atveju, galima stebėti visur, kur skirtingų prekių kiekiai yra skirtingų asmenų nuosavybėje ir kur yra pagrindas ūkiniams mainams. Jei pasirinktume kitus pavyzdžius, rastume skirtumų šalutinėse aplinkybėse, bet ne paaiškinto santykio prigimtyje.

Pirmiausia kiekvienu atveju ir bet kuriuo duotuoju laiko momentu rastume ribą, iki kurios du asmenys gali mainyti savo prekes abipusei ūkinei naudai. Tačiau pamatytume, kad jie negali peržengti šios ribos savęs nepastatydami į mažiau palankią ūkinę padėtį. Trumpai tariant, visur stebėtume ribą, ties kuria išsemiamas visas ūkinis pelnas, gautinas iš mainų santykio, ir už kurios šis pelnas tolesnėmis mainų operacijomis mažėtų, paversdamas bet kokių tolesnių dalių mainus neekonomiškais. Ši riba pasiekiama tada, kai vienas iš dviejų derybininkų nebeturi jokio prekės kiekio, kuris jam būtų mažesnės vertės nei kito gėrio kiekis, esantis antrojo derybininko žinioje, kuris tuo pat metu šiuos du prekių kiekius vertina priešingai.

Taip matome, kad praktinio gyvenimo tikrovėje žmonės neprekiauja be galo ir be ribos. Vietoj to matome, kad konkretūs asmenys bet kuriuo duotuoju laiku, bet kurių duotųjų rūšių prekių atžvilgiu ir bet kurioje duotojoje ūkinėje situacijoje pasiekia tam tikrą ribą, ties kuria nustoja atlikę tolesnius mainus.⁶⁷

Visuomeninis ūkis susideda iš atskirų ūkių, todėl tai, kas pasakyta aukščiau, lygiai taip pat galioja ištisų tautų prekybai, kaip ir atskiriems ūkininkaujantiems individams. Dvi tautos, viena daugiausia užsiimanti žemės ūkiu, o kita pirmiausia pramone, galės kur kas pilniau patenkinti savo poreikius, jei kiekviena išmainys dalį savo gaminio į kitos gaminį (pirmoji tauta – dalį savo žemės ūkio produktų, o antroji – dalį savo dirbinių). Bet jos neatliks mainų be galo ir be ribos. Bet kuriuo duotuoju laiko momentu jos pasieks ribą, už kurios bet kokie tolesni žemės ūkio produktų mainai į dirbinius bus neekonomiški abiem tautoms.

Žinoma, tiesa, kad individų prekyboje, o dar labiau ištisų tautų komercijoje paprastai galima stebėti, jog vertės, kurias prekės iš tikrųjų turi žmonėms, yra nuolat svyruojančios. Šie svyravimai vyksta daugiausia dėl to, kad nauji prekių kiekiai per gamybos procesą nuolat patenka į įvairių ūkininkaujančių individų rankas. Dėl to ūkinių mainų pagrindai nuolat kinta, ir todėl stebime nuolatinės mainų sandorių virtinės reiškinį. Tačiau net šioje sandorių grandinėje, atidžiai stebėdami, galime tam tikrais laikais, tam tikriems asmenims ir tam tikrų rūšių prekėms rasti ramybės taškų. Šiuose ramybės taškuose jokie prekių mainai nevyksta, nes ūkinė mainų riba jau yra pasiekta.

Kitas anksčiau padarytas pastebėjimas susijęs su palaipsniui mažėjančiu ekonominiu pelnu, kurį tam tikri ūkininkaujantys individai gauna išnaudodami tam tikrą prekybos galimybę. Pirmieji ūkininkaujančių individų prekybiniai ryšiai paprastai yra ekonomiškai naudingiausi. Tik vėliau paprastai imama išnaudoti ir tas prekybos galimybes, kurios žada mažesnį ekonominį pelną. Tai galioja ne tik prekybai tarp individų, bet ir prekybai tarp ištisų tautų. Jei dvi tautos, kurių uostai ar sienos visada arba kurį laiką anksčiau buvo uždari tarpusavio ryšiams, staiga juos atveria prekybai, arba net jei tik panaikinamos kai kurios ankstesnės prekybos kliūtys, nedelsiant išsivysto labai gyva prekyba prekėmis. Mat išnaudotinų prekybos galimybių skaičius ir gautinas ekonominis pelnas iš pradžių yra labai dideli. Vėliau prekyba pasuka įprastai pelningo verslo vaga. Tačiau jei visas pelnas iš naujosios prekybos kartais nepasirodo iš karto, taip yra todėl, kad kitas dvi ekonominio mainymosi prielaidas – žinias apie prekybos galimybes ir galią įvykdyti ekonomiškai naudingais pripažintus mainymosi veiksmus – dalyviai paprastai įgyja tik praėjus tam tikram laikui. Vienos didžiausių prekiaujančių tautų pastangų yra nukreiptos į prekybos kliūčių šalinimą abiejose šiose srityse (rūpestingai tiriant komercinę padėtį, tiesiant gerus kelius bei kuriant kitas transporto ir ryšio priemones ir t. t.).

Prieš baigdamas šį svarstymą apie ekonominio mainymosi pamatus ir ribas, noriu atkreipti dėmesį į svarbų veiksnį, į kurį būtina atsižvelgti, jei norima teisingai išaiškinti šiame skyriuje išdėstytus principus. Turiu omenyje ekonomines aukas, kurių reikalauja mainymosi veiksmai.

Jei žmonės ir jų turtas (individų ūkiai⁶⁸) nebūtų atskirti erdvėje ir jei dėl to abipusis disponavimo prekėmis perdavimas iš vieno ūkininkaujančio individo kitam paprastai nereikalautų prekių gabenimo ir daugelio kitų ekonominių aukų, visas ekonominis pelnas iš mainymosi sandorio atitektų abiem dalyviams. Tačiau tokie atvejai yra labai reti. Iš tikrųjų galima įsivaizduoti atvejų, kuriais mainymosi veiksmo ekonominės aukos sumažėja iki minimumo, į kurį praktiniame gyvenime nekreipiama dėmesio. Bet nelengva rasti tikrą atvejį, kuriuo mainymosi veiksmą būtų galima atlikti apskritai be jokių ekonominių aukų, net jei jos apsiribotų vien laiko praradimu. Krovinių gabenimo išlaidos, pakrovimo mokesčiai, muitai, akcizo mokesčiai, jūrų ir kitokio draudimo įmokos, susirašinėjimo išlaidos, komisiniai ir kitos pardavimo išlaidos, tarpininkavimo mokesčiai, svėrimo išlaidos, pakavimo išlaidos, sandėliavimo išlaidos, visos komercinės bankininkystės sistemos sąnaudos, net pirklių⁶⁹ ir visų jų tarnautojų išlaidos ir t. t. yra ne kas kita kaip įvairios ekonominės aukos, kurių reikalauja mainymosi veiksmų vykdymas ir kurios suryja dalį ekonominio pelno, gaunamo išnaudojant esamas mainymosi galimybes. Iš tikrųjų šios ekonominės aukos dažnai padaro mainymąsi neįmanomą, nors jis būtų įmanomas, jei tik šių „išlaidų“ bendrąja ekonomine šio termino prasme nebūtų.

Ekonominė raida linkusi mažinti šias ekonomines aukas, ir dėl to net tarp tolimiausių kraštų tampa įmanoma vis daugiau ekonominių mainų, kurie anksčiau nebūtų galėję įvykti.

Tai, kas pasakyta, savaime apima ir paaiškinimą šaltinio, iš kurio visi tūkstančiai asmenų, tarpininkaujančių prekyboje, gauna savo pajamas. Kadangi jie tiesiogiai neprisideda prie fizinio prekių pagausinimo, jų veikla dažnai buvo laikoma neproduktyvia. Tačiau ekonominis mainymasis, kaip matėme, lygiai taip pat veiksmingai prisideda prie geresnio žmogaus poreikių patenkinimo ir prie dalyvių turto didinimo kaip ir fizinis ekonominių prekių padidėjimas. Todėl visi asmenys, tarpininkaujantys mainymesi, yra – su sąlyga, kad mainymosi veiksmai visada yra ekonomiškai naudingi – lygiai taip pat produktyvūs kaip ūkininkas ar gamintojas. Mat ūkininkavimo tikslas yra ne fizinis prekių pagausinimas, bet visada kuo pilnesnis žmogaus poreikių patenkinimas. Prekiaujantys žmonės prie šio tikslo siekimo prisideda ne mažiau nei tie asmenys, kurie ilgą laiką ir iš labai vienašališko požiūrio taško buvo išimtinai vadinami produktyviais.