Poreikiai kyla iš mūsų potraukių, o potraukiai yra įdiegti mūsų prigimtyje. Netobulas poreikių patenkinimas veda į mūsų prigimties žlugdymą. Nesugebėjimas jų patenkinti sukelia mūsų pražūtį. Tačiau patenkinti savo poreikius reiškia gyventi ir klestėti. Tad pastangos pasirūpinti savo poreikių patenkinimu yra sinonimiškos pastangoms pasirūpinti savo gyvybe ir gerove. Tai yra svarbiausias iš visų žmogiškųjų siekių, nes jis yra visų kitų prielaida ir pamatas.

Praktikoje žmonių rūpestis savo poreikių patenkinimu reiškiasi kaip pastanga įgyti valdžią visiems daiktams, nuo kurių priklauso jų poreikių patenkinimas. Jei asmuo turi valdžią visoms vartojamosioms gėrybėms, būtinoms jo poreikiams patenkinti, jų faktinis patenkinimas priklauso tik nuo jo valios. Tad galime laikyti jo tikslą pasiektu, kai jis turi šias gėrybes, nes jo gyvybė ir gerovė tuomet yra jo paties rankose. Vartojamųjų gėrybių kiekiai, kuriuos asmuo turi turėti savo poreikiams patenkinti, gali būti vadinami jo reikmėmis.¹⁵ Todėl žmonių rūpestis savo gyvybės ir gerovės palaikymu tampa pastanga aprūpinti save savo reikmėmis.

Tačiau jei žmonės rūpintųsi aprūpinti save savo reikmėmis gėrybėms tik tada, kai patirtų tiesioginį jų poreikį, jų poreikių patenkinimas, taigi ir jų gyvybė bei gerovė, būtų labai nepakankamai užtikrinti.

Jei tarsime, kad kurios nors šalies gyventojai žiemos pradžioje yra visiškai be maisto produktų ir drabužių atsargų, negali būti jokios abejonės, kad dauguma jų nepajėgtų išsigelbėti nuo pražūties net pačiomis beviltiškiausiomis pastangomis, nukreiptomis į jų poreikių patenkinimą. Tačiau kuo toliau žengia civilizacija ir kuo labiau žmonės ima priklausyti nuo to, ar pavyks įsigyti jų poreikiams patenkinti būtinas gėrybes per ilgą gamybos procesą (p. 67 ir toliau), tuo neatremiamesnė tampa būtinybė iš anksto pasirūpinti savo poreikių patenkinimu – tai yra, aprūpinti savo reikmes būsimiems laiko tarpsniams.

Net australietis laukinis neatideda medžioklės tol, kol iš tikrųjų pajunta alkį. Jis taip pat neatideda pastogės statybos tol, kol prasideda nepalankūs orai ir jis jau yra patyręs žalingą jų poveikį.¹⁶ Tačiau tik civilizuotų visuomenių žmonės iš visų ūkininkaujančių individų planuoja savo poreikių tenkinimą ne vien trumpam laikotarpiui, bet ir kur kas ilgesniems laiko tarpams. Civilizuoti žmonės siekia užtikrinti savo poreikių tenkinimą daugeliui ateinančių metų. Iš tiesų jie ne tik planuoja visam savo gyvenimui, bet, kaip taisyklė, savo planus tęsia dar toliau, rūpindamiesi, kad net jų palikuonys nestokotų priemonių savo poreikiams tenkinti.

Kad ir kur pažvelgtume tarp civilizuotų tautų, randame plataus masto išankstinio aprūpinimo sistemą žmonių poreikiams tenkinti. Kol vis dar dėvime savo storus drabužius apsisaugoti nuo žiemos šalčio, ne tik pasiūti pavasariniai drabužiai jau keliauja į mažmenines parduotuves, bet ir fabrikuose audžiamos lengvos medžiagos, kurias dėvėsime kitą vasarą, o verpalai verpiami storiems drabužiams, kuriuos naudosime ateinančią žiemą. Susirgę reikalaujame gydytojo paslaugų. Teisiniuose ginčuose mums prireikia advokato patarimo. Tačiau būtų jau gerokai per vėlu žmogui bet kuriuo iš šių atvejų patenkinti savo poreikį, jei jis tik tada imtųsi pats įgyti medicininių ar teisinių žinių bei įgūdžių arba mėgintų organizuoti specialų kitų asmenų rengimą savo tarnybai, net jei jis ir turėtų reikiamas priemones. Civilizuotose šalyse visuomenės poreikiai šioms ir panašioms paslaugoms aprūpinami laiku, nes patyrę ir išbandyti žmonės, prieš daugelį metų pasirengę savo profesijoms ir nuo to laiko iš savo praktikos sukaupę gausią patirtį, savo paslaugas pateikia visuomenės dispozicijai. Ir kol mes tokiu būdu naudojamės praeities laikų numatymo vaisiais, daugelis žmonių rengiami mūsų universitetuose, kad ateityje tenkintų visuomenės poreikius panašioms paslaugoms.

Taigi žmonių rūpinimasis savo poreikių tenkinimu virsta pastanga iš anksto pasirūpinti savo reikmių patenkinimu ateityje, ir todėl asmens reikmėmis vadinsime tuos gėrybių kiekius, kurie yra būtini jo poreikiams tenkinti per laikotarpį, apimamą jo planų.¹⁷

Yra dvi žinių rūšys, kurias žmonės turi turėti kaip būtiną prielaidą bet kokiam sėkmingam mėginimui iš anksto pasirūpinti savo poreikių tenkinimu. Jie turi įgyti aiškumo: (a) apie savo reikmes – tai yra apie gėrybių kiekius, kurių jiems prireiks poreikiams tenkinti per laikotarpį, kuriam tęsiasi jų planai, ir (b) apie gėrybių kiekius, esančius jų dispozicijoje šioms reikmėms patenkinti.

Visa numatanti veikla, nukreipta į žmonių poreikių tenkinimą, remiasi šių dviejų kiekių klasių pažinimu. Stokojant pirmosios žinojimo, žmonių veikla būtų vykdoma aklai, nes jie nepažintų savo tikslo. Stokojant antrosios žinojimo, jų veikla būtų be plano, nes jie neturėtų supratimo apie turimas priemones.

Tame, kas seks toliau, pirmiausia bus parodyta, kaip žmonės įgyja žinojimą apie savo reikmes būsimiems laikotarpiams; po to bus parodyta, kaip jie įvertina gėrybių kiekius, kurie bus jų dispozicijoje per šiuos laikotarpius; ir galiausiai bus aprašyta veikla, kuria žmonės stengiasi nukreipti savo dispozicijoje esančius gėrybių kiekius (vartojimo gėrybes ir gamybos priemones) į veiksmingiausią savo poreikių tenkinimą.

1. Žmonių reikmės

A. Pirmosios eilės gėrybių (vartojimo gėrybių) reikmės.

Žmonės tiesiogiai ir nedelsiant patiria tik pirmosios eilės gėrybių poreikius – tai yra gėrybių, kurios gali būti tiesiogiai naudojamos jų poreikiams tenkinti (p. 56). Jeigu reikmių šioms gėrybėms nebūtų, jokios reikmės aukštesnės eilės gėrybėms negalėtų kilti. Taigi reikmės aukštesnės eilės gėrybėms priklauso nuo reikmių pirmosios eilės gėrybėms, ir pastarųjų tyrimas sudaro būtiną pagrindą žmonių reikmių tyrimui apskritai. Todėl pirmiausia užsiimsime žmonių reikmėmis pirmosios eilės gėrybėms, o paskui dėstysime principus, pagal kuriuos reguliuojamos žmonių reikmės aukštesnės eilės gėrybėms.

Pirmosios eilės gėrybės kiekis, būtinas konkrečiam žmogaus poreikiui patenkinti¹⁸ (o kartu ir kiekis, būtinas patenkinti visiems poreikiams pirmosios eilės gėrybei, kylantiems per tam tikrą laikotarpį), nustatomas tiesiogiai paties poreikio (pačių poreikių) ir turi su juo (jais) tiesioginį kiekybinį santykį. Todėl, jei žmonės visuomet būtų teisingai ir visiškai informuoti, remdamiesi ankstesne patirtimi, apie konkrečius poreikius, kuriuos jie turės, ir apie intensyvumą, su kuriuo šie poreikiai bus patiriami per laikotarpį, kuriam jie planuoja, jie niekuomet negalėtų abejoti gėrybių kiekiais, būtinais jų poreikiams tenkinti – tai yra savo reikmių pirmosios eilės gėrybėms dydžiu.

Tačiau patirtis mums sako, kad mes dažnai daugiau ar mažiau abejojame, ar tam tikri poreikiai apskritai bus juntami ateityje. Žinoma, mes suvokiame, kad per tam tikrą laikotarpį mums prireiks maisto, gėrimo, drabužių, pastogės ir t. t. Tačiau tokio paties tikrumo nėra daugelio kitų gėrybių, tokių kaip medicinos paslaugos, vaistai ir t. t., atžvilgiu, nes tai, ar mes patirsime poreikį šioms gėrybėms, ar ne, dažnai priklauso nuo įtakų, kurių negalime tikrai numatyti.

Net ir tų poreikių, apie kuriuos iš anksto žinome, kad jie bus patirti per laikotarpį, kuriam planuojame, atveju mes galime būti netikri dėl susijusių kiekių. Mes gerai suvokiame, kad šie poreikiai duos apie save žinoti, tačiau iš anksto nežinome, kokiu tiksliai laipsniu – tai yra nežinome tikslių gėrybių kiekių, kurie bus būtini jiems patenkinti. Bet būtent šie kiekiai čia ir yra svarstomi.

Tų poreikių, dėl kurių esama netikrumo, ar jie apskritai kils per laikotarpius, kuriems žmonės sudaro savo planus, atveju patirtis mus moko, kad, nepaisant savo trūkstamo numatymo, žmonės jokiu būdu neapsileidžia pasirūpinti jų galimu patenkinimu. Net sveiki kaime gyvenantys asmenys, tiek, kiek leidžia jų priemonės, turi vaistinėlę arba bent keletą vaistų nenumatytiems atvejams. Rūpestingi šeimininkai turi gesintuvus savo turtui išsaugoti gaisro atveju, ginklus jam apginti prireikus, tikriausiai ir nuo ugnies bei įsilaužimo apsaugotus seifus, ir daugelį panašių gėrybių. Iš tiesų net tarp vargingiausių žmonių gėrybių, manau, atsiras kai kurių gėrybių, kurias tikimasi panaudoti tik nenumatytais atvejais.

Aplinkybė, kad netikra, ar poreikis kuriai nors gėrybei bus juntamas per mūsų planų laikotarpį, todėl neatmeta galimybės, kad mes pasirūpinsime jo galimu patenkinimu, ir dėl to nedaro abejotinos mūsų reikmių gėrybėms, būtinoms tokiems poreikiams tenkinti, realybės. Priešingai, žmonės iš anksto, kiek leidžia jų priemonės, pasirūpina ir šių poreikių galimu patenkinimu bei įtraukia gėrybes, būtinas jiems tenkinti, į savo skaičiavimus, kai tik nustato savo reikmes kaip visumą.

Tačiau tai, kas čia pasakyta apie poreikius, kurių atsiradimas yra visiškai netikras, ne mažiau galioja ir ten, kur nėra abejonės, kad poreikis kuriai nors gėrybei kils, bet esama tik netikrumo dėl intensyvumo, su kuriuo jis bus juntamas, nes ir šiuo atveju žmonės teisingai laiko savo reikmes visiškai patenkintomis, kai gali turėti savo dispozicijoje gėrybių kiekius, pakankamus visiems numatomiems atvejams.

Dar vienas dalykas, į kurį čia reikia atsižvelgti, yra žmonių poreikių gebėjimas augti. Jei žmonių poreikiai gali augti ir, kaip kartais teigiama, gali augti begališkai, galėtų pasirodyti, tarsi šis augimas be paliovos plėstų gėrybių kiekių, būtinų žmonių poreikiams tenkinti, ribas, iš tiesų net iki visiškos begalybės, ir kad todėl bet koks žmonių išankstinis pasirūpinimas jų reikmių atžvilgiu taptų visiškai neįmanomas.

Dėl šios žmonių poreikių gebėjimo begalei augti temos man visų pirma atrodo, kad begalybės sąvoka taikytina tik neribotai pažangai žmonių poreikių raidoje, bet ne gėrybių kiekiams, būtiniems šiems poreikiams tenkinti per tam tikrą laikotarpį. Nors pripažįstama, kad eilė yra begalinė, kiekvienas atskiras eilės elementas vis dėlto yra baigtinis. Net jei žmonių poreikius galima laikyti neribotais jų raidoje į tolimiausius ateities laikotarpius, jie vis dėlto yra kiekybiškai nustatomi visiems duotiems, ir ypač visiems ekonomiškai reikšmingiems, laikotarpiams. Tad net darydami prielaidą apie nepertraukiamą pažangą žmonių poreikių raidoje, mes turime reikalą su baigtiniais, o niekuomet ne su begaliniais, taigi visiškai neapibrėžtais, dydžiais, jei užsiimame tik apibrėžtais laikotarpiais.

Jei stebime žmones, užsiimančius numatančia veikla, nukreipta į savo būsimų poreikių tenkinimą, lengvai galime pamatyti, kad jie toli gražu nepalieka savo poreikių gebėjimo augti be dėmesio. Priešingai, jie kuo stropiausiai rūpinasi į jį atsižvelgti. Asmuo, tikįsis šeimos pagausėjimo arba aukštesnės socialinės padėties, deramai atsižvelgs į savo padidėjusius būsimus poreikius statydamas ir įrengdamas būstus bei pirkdamas karietas ir panašias ilgalaikes gėrybes. Kaip taisyklė, ir tiek, kiek leis jo priemonės, jis mėgins atsižvelgti į aukštesnius ateities reikalavimus ne vien viena kuria nors sąsaja, bet ir savo gėrybių turimumo kaip visumos atžvilgiu. Analogišką reiškinį galime stebėti savivaldybių valdžios veikloje. Matome savivaldybes, statančias vandentiekius, viešuosius pastatus (mokyklas, ligonines ir t. t.), parkus, gatves ir taip toliau, atsižvelgiant ne tik į dabarties poreikius, bet ir deramai atsižvelgiant į padidėjusius ateities poreikius. Natūralu, kad ši polinkis skirti dėmesį būsimiems poreikiams dar ryškiau matomas nacionalinės valdžios veikloje.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, atrodo, kad žmonių reikmės vartojimo gėrybėms yra dydžiai, kurių kiekybinis nustatymas būsimų laikotarpių atžvilgiu nekelia jokių esminių sunkumų. Tai dydžiai, dėl kurių, vykdydami į savo poreikių tenkinimą nukreiptą veiklą, žmonės iš tikrųjų stengiasi pasiekti aiškumo įmanomose ribose ir tiek, kiek praktinė būtinybė juos verčia – tai yra jų mėginimai nustatyti šiuos dydžius apriboti, viena vertus, tais laikotarpiais, kuriems jie bet kuriuo metu planuoja pasirūpinti, ir, kita vertus, tokiu tikslumo laipsniu, kurio pakanka praktinei jų veiklos sėkmei.

B. Aukštesnės eilės gėrybių (gamybos priemonių) reikmės

Jei mūsų reikmės pirmosios eilės gėrybėms ateinančiam laikotarpiui jau yra tiesiogiai patenkinamos esamais šių gėrybių kiekiais, negali būti kalbos apie tolesnį pasirūpinimą tomis pačiomis reikmėmis aukštesnės eilės gėrybių pagalba. Tačiau jei šios reikmės nėra patenkinamos arba nėra visiškai patenkinamos esamomis pirmosios eilės gėrybėmis (tai yra, jei jos nėra patenkinamos tiesiogiai), atsiranda reikmės aukštesnės eilės gėrybėms atitinkamam laikotarpiui. Šios reikmės yra tie aukštesnės eilės gėrybių kiekiai, kurie esamoje atitinkamų gamybos šakų technologijos būklėje yra būtini visoms mūsų reikmėms pirmosios eilės gėrybėms aprūpinti.

Tačiau ką tik pateiktas paprastas santykis mūsų reikmių gamybos priemonėms atžvilgiu, kaip pamatysime tame, kas seks toliau, stebimas tik retais atvejais. Svarbi šio principo modifikacija kyla iš priežastinių tarpusavio ryšių tarp gėrybių.

Anksčiau buvo įrodyta (p. 58 ir toliau), kad žmonės negali panaudoti jokios aukštesnės eilės gėrybės atitinkamų žemesnės eilės gėrybių gamybai, jei tuo pačiu metu negali disponuoti papildomosiomis gėrybėmis. Tai, kas anksčiau buvo pasakyta apie gėrybes apskritai, čia tampa dar tikslesnė, kai atsižvelgiame į turimus gėrybių kiekius. Anksčiau buvo parodyta, kad aukštesnės eilės gėrybes paversti žemesnės eilės gėrybėmis ir taip panaudoti jas žmogaus poreikiams tenkinti galime tik tuomet, jei tuo pačiu metu disponuojame papildomosiomis gėrybėmis. Šį principą dabar galima pertvarkyti taip: nustatytus žemesnės eilės gėrybių kiekius pagaminti iš aukštesnės eilės gėrybių kiekių ir taip galiausiai patenkinti savo poreikius galime tik tuomet, jei galime tuo pačiu metu disponuoti papildomaisiais kitų aukštesnės eilės gėrybių kiekiais. Antai net ir didžiausio žemės ploto negalima panaudoti tam, kad būtų pagamintas kad ir kaip mažas grūdų kiekis, jei nedisponuojame (papildomaisiais) sėklos, darbo paslaugų ir kt. kiekiais, būtinais šiam mažam grūdų kiekiui pagaminti.

Todėl niekuomet nesusiduriama su pavienės aukštesnės eilės gėrybės poreikiais. Priešingai, dažnai pastebime, kad, kai žemesnės eilės gėrybės poreikiai visai arba ne visiškai patenkinti, kiekvienos atitinkamos aukštesnės eilės gėrybės poreikiai jaučiami tik kartu su kiekybiškai atitinkančiais kitų papildomųjų aukštesnės eilės gėrybių poreikiais.

Tarkime, pavyzdžiui, kad, esant dar nepatenkintiems 10 000 porų batų poreikiams tam tikram laikotarpiui, galime disponuoti įrankių, darbo paslaugų ir kt. kiekiais, būtinais šiam batų kiekiui pagaminti, tačiau pakankamai odos turime tik 5 000 porų gamybai. Arba tarkime, kad galime disponuoti visomis kitomis aukštesnės eilės gėrybėmis, būtinomis 10 000 porų batų pagaminti, tačiau pakankamai darbo paslaugų turime tik 5 000 porų gamybai. Abiem atvejais nėra abejonės, kad mūsų visi poreikiai, kalbant apie nustatytą laikotarpį, apimtų tokius įvairių aukštesnės eilės gėrybių, būtinų batams gaminti, kiekius, kurių pakaktų 10 000 porų pagaminti. Tačiau mūsų veiksmingieji poreikiai kitoms papildomosioms gėrybėms kiekvienu atveju apimtų tik tokius kiekius, kurių reikia 5 000 porų pagaminti. Likę poreikiai būtų latentiniai ir taptų veiksmingi tik tuomet, jei taptų prieinami ir kiti, trūkstami, papildomieji kiekiai.

Iš to, kas pasakyta, išvedame principą, kad, kalbant apie nustatytus būsimus laikotarpius, mūsų veiksmingieji konkrečių aukštesnės eilės gėrybių poreikiai priklauso nuo papildomųjų atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių kiekių prieinamumo.

Kai dėl Amerikos pilietinio karo medvilnės importas į Europą gerokai sumažėjo, medvilninių audinių poreikiai akivaizdžiai liko visai nepaveikti, nes tas karas negalėjo reikšmingai pakeisti šių gėrybių poreikio. Tiek, kiek būta būsimų medvilninių audinių poreikių, kurie dar nebuvo patenkinti gatavais gaminiais, atitinkamai būta ir atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių kiekių, būtinų medvilniniam audiniui gaminti, poreikių. Todėl ir šie poreikiai apskritai negalėjo būti kaip nors reikšmingai pakeisti pilietinio karo. Tačiau kadangi vienos iš būtinų aukštesnės eilės gėrybių, būtent žaliavinės medvilnės, turimas kiekis gerokai sumažėjo, natūrali pasekmė buvo ta, kad dalis ankstesnių poreikių žaliavinę medvilnę papildančioms gėrybėms medvilninio audinio gamyboje (darbo paslaugoms, mašinoms ir kt.) tapo latentinė, o veiksmingieji jų poreikiai sumažėjo iki tokių kiekių, kokie buvo būtini turimiems žaliavinės medvilnės kiekiams perdirbti. Tačiau kai tik žaliavinės medvilnės importas vėl atgijo, ir veiksmingieji šių gėrybių poreikiai padidėjo – žinoma, lygiai tiek, kiek sumažėjo latentiniai poreikiai.

Imigrantai, atsinešantys aukštai išsivysčiusiose gimtosiose šalyse įgytas pažiūras, dažnai puola į klaidą nuo pat pradžių siekti plataus žemės valdymo, nepaisydami svarbesnių aplinkybių ir net neatsižvelgdami į tai, ar jų gyvenvietėse esama atitinkamų kitų gėrybių, papildančių žemę, kiekių. Tačiau nieko nėra tikresnio už tai, kad jie gali pažengti naudodami žemę savo poreikiams tenkinti tik tiek, kiek sugeba įsigyti atitinkamų papildomųjų sėklinių grūdų, galvijų, žemės ūkio padargų ir kt. kiekių. Jų veiksmų eiga išduoda pirmiau minėto principo nežinojimą, o šis principas taip negailestingai duoda apie save žinoti, kad žmonės arba turi paklusti jo galiojimui, arba pakelti žalingas jo nepaisymo pasekmes.

Kuo labiau civilizacija žengia į priekį su aukštai išvystytu darbo pasidalijimu, tuo labiau įvairių sričių žmonės įpranta gaminti aukštesnės eilės gėrybių kiekius numanydami – ir paprastai teisingai, – kad kiti asmenys pagamins atitinkamus papildomųjų gėrybių kiekius. Operos žiūronų gamintojai labai retai patys gamina stiklinius lęšius, dramblio kaulo ar vėžlio kiauto korpusus ir bronzines dalis, naudojamas operos žiūronams surinkti. Priešingai, žinoma, kad šių žiūronų gamintojai paprastai gauna atskiras dalis iš specializuotų gamintojų ar amatininkų ir tik surenka šias dalis, galbūt pridėdami keletą baigiamųjų prisilietimų. Stiklių, kuris gamina lęšius, prabangos prekių darbininkas, kuris gamina dramblio kaulo ar vėžlio kiauto korpusus, ir bronzininkas, kuris lieja bronzines dalis, visi dirba numanydami, kad jų gaminių poreikiai esti. Vis dėlto nieko nėra tikresnio už tai, kad veiksmingieji kiekvieno iš jų gaminių poreikiai priklauso nuo papildomųjų kiekių gamybos taip, kad, jei stiklinių lęšių gamyba būtų nutraukta, veiksmingieji kitų aukštesnės eilės gėrybių, būtinų teleskopams, operos žiūronams ir panašioms gėrybėms gaminti, poreikiai taptų latentiniai. Šiuo metu pasireikštų ūkiniai sutrikimai, kuriuos pasauliečiai paprastai laiko visiškai nenormaliais, tačiau kurie iš tikrųjų visiškai atitinka ūkio dėsnius.

poreikiams, lygiems gėrybių kiekiams, kurie būtų būtini jo poreikiams patenkinti. Pirkliai ir pramonininkai paprastai vartoja terminą „poreikiai“ siauresne žodžio prasme ir dažnai turi omenyje „tikėtiną paklausą“ gėrybei. Šia prasme taip pat sakoma, kad esama prekės poreikių „už tam tikrą kainą“, bet ne už kitą kainą ir t. t.

C. Laiko ribos, per kurias jaučiami žmogaus poreikiai.

Mūsų dabartiniame tyrime liko apsvarstyti tik vieną temą – laiko problemą, ir mes turime parodyti, kuriems laikotarpiams žmonės iš tikrųjų planuoja savo poreikius.

Šiuo klausimu visų pirma aišku, kad mūsų pirmosios eilės gėrybių poreikiai, kalbant apie tam tikrą būsimą laikotarpį, atrodo patenkinti, jei per šį laikotarpį galėsime tiesiogiai disponuoti reikiamais pirmosios eilės gėrybių kiekiais. Kitaip yra tuomet, kai pirmosios arba apskritai žemesnės eilės gėrybių poreikius turime tenkinti netiesiogiai (tai yra atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių kiekiais) dėl laiko sąnaudų, neišvengiamų bet kuriame gamybos procese. Pavadinkime I laikotarpiu tą laiko tarpą, kuris prasideda dabar ir tęsiasi iki to momento, kai pirmosios eilės gėrybę galima pagaminti iš dabar mūsų turimų atitinkamų antrosios eilės gėrybių. Pavadinkime II laikotarpiu tą laiko tarpą, kuris eina po I laikotarpio ir tęsiasi iki to momento, kai pirmosios eilės gėrybę galima pagaminti iš dabar mums prieinamų trečiosios eilės gėrybių. Panašiai pavadinkime tolesnius laikotarpius III, IV ir taip toliau. Taip kiekvienai konkrečiai gėrybės rūšiai apibrėžiama laikotarpių seka. Kiekvienam iš šių laikotarpių turime betarpiškus ir tiesioginius pirmosios eilės gėrybės poreikius, ir šie poreikiai iš tikrųjų patenkinami, nes per šiuos laikotarpius įgyjame tiesioginę galimybę disponuoti būtinais pirmosios eilės gėrybės kiekiais.

Tačiau tarkime, kad mėgintume patenkinti savo pirmosios eilės gėrybės poreikius per II laikotarpį ketvirtosios eilės gėrybėmis. Aišku, kad tai būtų fiziškai neįmanoma ir kad faktinis mūsų pirmosios eilės gėrybės poreikių patenkinimas per nurodytą laikotarpį galėtų atsirasti tik panaudojant pirmosios arba antrosios eilės gėrybes.

Tą patį galima pastebėti ne tik dėl mūsų pirmosios eilės gėrybių poreikių, bet ir dėl visų žemesnės eilės gėrybių poreikių santykyje su turimomis aukštesnės eilės gėrybėmis. Antai negalime patenkinti savo trečiosios eilės gėrybių poreikių per V laikotarpį, įgydami per tą laikotarpį galimybę disponuoti atitinkamais šeštosios eilės gėrybių kiekiais. Priešingai, aišku, kad tam tikslui galimybę disponuoti pastarosiomis gėrybėmis būtume turėję įgyti jau per II laikotarpį.¹⁹

Jei tautos einamųjų metų grūdų poreikiai vėlyvą rudenį nebūtų tiesiogiai padengti tuomet esamomis grūdų atsargomis, būtų jau gerokai per vėlu mėginti tam tikslui panaudoti turimą žemę, žemės ūkio padargus, darbo paslaugas ir kt. Tačiau ruduo būtų tinkamas metas, naudojant pirmiau minėtas aukštesnės eilės gėrybes, pasirūpinti kitų metų grūdų poreikiais. Panašiai, norėdami patenkinti gabių mokytojų darbo paslaugų poreikius po dešimtmečio, jau dabar turime tam tikslui ugdyti gabius asmenis.

Žmogaus aukštesnės eilės gėrybių poreikiai, kaip ir žemesnės eilės gėrybių poreikiai, yra ne tik dydžiai, kiekybiškai nustatyti griežtai pagal apibrėžtus dėsnius ir kuriuos žmonės gali iš anksto įvertinti, kai esama praktinės būtinybės, bet ir dydžiai, kuriuos, neperžengdami tam tikrų laiko ribų, žmonės iš tikrųjų apskaičiuoja jų praktiniams reikalams pakankamu tikslumu. Be to, praeities patirtis rodo, kad, remdamiesi ankstesne patirtimi apie savo poreikius ir apie gamybos procesus, žmonės nuolat tobulina savo gebėjimą tiksliau įvertinti įvairių gėrybių kiekius, kurių reikės jų poreikiams patenkinti, taip pat tuos konkrečius laikotarpius, per kuriuos atsiras įvairių gėrybių poreikiai.

2. Turimi kiekiai

Jei apskritai teisinga, kad savo siekių tikslo aiškumas yra esminis kiekvienos žmogaus veiklos sėkmės veiksnys, lygiai taip pat tikra, kad žinojimas apie gėrybių poreikius būsimais laikotarpiais yra pirmoji prielaida planuojant bet kokią žmogaus veiklą, nukreiptą poreikiams tenkinti. Taigi, kad ir kokios būtų išorinės sąlygos, kuriomis ši žmogaus veikla plėtojasi, jos sėkmė pirmiausia priklausys nuo to, ar teisingai numatomi gėrybių kiekiai, kurių žmonėms prireiks būsimais laikotarpiais, – tai yra nuo to, ar teisingai iš anksto suformuluoti jų poreikiai. Aišku ir tai, kad visiškas numatymo stygius padarytų bet kokį poreikiams tenkinti nukreiptos veiklos planavimą visiškai neįmanomą.

Antrasis veiksnys, lemiantis žmogaus veiklos sėkmę, yra žmonių įgytas žinojimas apie priemones, prieinamas norimiems tikslams pasiekti. Todėl, kur tik žmones galima pastebėti veikiant taip, kad būtų tenkinami jų poreikiai, matyti, jog jie rimtai stengiasi kiek įmanoma tiksliau sužinoti gėrybių kiekius, prieinamus jiems šiam tikslui. Kaip jie tai daro, ir bus tema, kuriai skirsime šį skyrių.

Gėrybių kiekiai, kuriais bet kuriuo metu disponuoja įvairūs visuomenės nariai, yra nulemti esamų aplinkybių, ir nustatydami šiuos kiekius jie susiduria tik su viena problema – išmatuoti savo žinioje esančias gėrybes ir sudaryti jų inventorių. Idealus šių dviejų rūšių apdairios žmogaus veiklos rezultatas yra visiškas tam tikru laiko momentu jiems prieinamų gėrybių išvardijimas, jų suskirstymas į visiškai vienarūšes kategorijas ir tikslus kiekvienos kategorijos vienetų skaičiaus nustatymas. Tačiau praktiniame gyvenime žmonės, anaiptol nesiekdami šio idealo, paprastai net nesistengia gauti tokių tikslių rezultatų, kokie galimi esant dabartinei matavimo ir inventorizacijos meno būklei, o tenkinasi vien tokiu tikslumo laipsniu, koks būtinas praktiniams tikslams. Vis dėlto reikšmingu įrodymu, kokią didelę praktinę reikšmę tikslus jiems prieinamų esamų gėrybių kiekių pažinimas turi daugeliui žmonių, yra tai, jog tarp pirklių, pramonininkų ir apskritai tokių asmenų, kurie išplėtoję aukštą apdairios veiklos laipsnį, randame visiškai išskirtinį šio pažinimo tikslumo lygį. Tačiau net žemiausiose civilizacijos pakopose susiduriame su tam tikru prieinamų gėrybių kiekių pažinimu, nes akivaizdu, kad visiškas šio pažinimo nebuvimas padarytų neįmanomą bet kokią apdairią žmonių veiklą, nukreiptą į jų poreikių tenkinimą.

Tiek, kiek žmonės užsiima planavimo veikla, nukreipta į savo poreikių tenkinimą, jie stengiasi pasiekti aiškumą dėl gėrybių kiekių, kuriais bet kuriuo metu disponuoja. Todėl visur, kur jau egzistuoja nemaža prekyba gėrybėmis, rasime žmones, mėginančius susidaryti nuomonę apie gėrybių kiekius, kuriais šiuo metu disponuoja kiti visuomenės nariai, su kuriais jie palaiko prekybinius ryšius.

Kol žmonės tarpusavyje neveda nemažos prekybos, kiekvienas žmogus, savaime suprantama, turi tik nedidelį suinteresuotumą žinoti, kokie gėrybių kiekiai yra kitų asmenų rankose. Tačiau, vos tik išsivysto plati prekyba, daugiausia dėl darbo pasidalijimo, ir žmonės tenkindami savo reikmes didele dalimi tampa priklausomi nuo mainų, jie natūraliai įgyja labai akivaizdų suinteresuotumą būti informuoti ne tik apie visas savo nuosavoje žinioje esančias gėrybes, bet ir apie visų kitų asmenų, su kuriais palaiko prekybinius ryšius, gėrybes, nes dalis šių kitų asmenų turto tuomet jiems tampa prieinama, jei ne tiesiogiai, tai netiesiogiai (per prekybą).

Vos tik visuomenė pasiekia tam tikrą civilizacijos lygį, augantis darbo pasidalijimas lemia ypatingo profesinio luomo atsiradimą, kuris veikia kaip mainų tarpininkas ir atlieka kitiems visuomenės nariams ne tik mechaninę prekybos operacijų dalį (gabenimą, paskirstymą, gėrybių sandėliavimą ir t. t.), bet ir prieinamų kiekių apskaitos vedimo užduotį. Taigi pastebime, kad tam tikras žmonių luomas turi ypatingą profesinį suinteresuotumą rinkti duomenis apie gėrybių kiekius, vadinamuosius atsargas plačiausia šio žodžio prasme, kuriais šiuo metu disponuoja įvairios tautos ir nacijos, kurių prekybai jie tarpininkauja. Jų renkami duomenys apima mažesnius ar didesnius prekybos regionus (atskiras apskritis, provincijas ar net ištisas šalis bei žemynus) atsižvelgiant į padėtį, kurią atitinkami tarpininkai užima komerciniame gyvenime. Be to, jie suinteresuoti daugeliu kitų bendro pobūdžio žinių, tačiau tai aptarsime vėliau.

Tokios statistinės apskaitos vedimas, kiek ji susijusi su gėrybių kiekiais, kuriais šiuo metu disponuoja gausios asmenų grupės arba net ištisos tautos ar tautų grupės, vis dėlto susiduria su nemažais sunkumais, nes tiksliai nustatyti šias atsargas galima tik surašymo būdu. Surašymo procedūra suponuoja sudėtingą valstybės pareigūnų aparatą, apimantį visą prekybos teritoriją ir aprūpintą reikiamais įgaliojimais. Tokį aparatą gali pateikti tik nacionalinės vyriausybės, ir tik savo pačių teritorijose. Be to, surašymas net ir šiose ribose pasirodo neveiksmingas, kaip žinoma kiekvienam ekspertui, kai jis susijęs su gėrybėmis, kurių prieinami kiekiai nelengvai pasiekiami oficialiam suskaičiavimui.

Be to, surašymus patogu vykdyti tik retsykiais. Iš tiesų paprastai juos galima vykdyti tik nemažais laiko tarpais. Todėl tam tikru momentu gauti duomenys apie visas gėrybes, kurių prieinami kiekiai patiria stiprius svyravimus, neretai jau bus praradę praktinę vertę, net jeigu skaičiai galėtų pretenduoti į patikimumą.

Todėl vyriausybės veikla, nukreipta į gėrybių kiekių, kuriais bet kuriuo metu disponuoja tam tikra tauta ar nacija, nustatymą, natūraliai apsiriboja: (1) gėrybėmis, kurių kiekiai patiria tik nedidelius pokyčius, kaip yra žemės, pastatų, naminių gyvulių, transporto priemonių ir t. t. atveju, nes tokių objektų surašymas, atliktas tam tikru momentu, išlaiko savo galiojimą ir vėlesniems momentams, ir (2) gėrybėmis, kurių prieinami kiekiai patiria tokio laipsnio viešąją kontrolę, kad ja bent tam tikru mastu garantuojamas gautų skaičių teisingumas.

Atsižvelgiant į ryškų suinteresuotumą, kurį verslo pasaulis ką tik aprašytomis aplinkybėmis turi kuo tikslesniu tam tikruose prekybos regionuose prieinamų gėrybių kiekių pažinimu, suprantama, kad jis nesitenkina nepilnais šios vyriausybių veiklos rezultatais, kurie, kaip dažniausiai būna, atliekami su menku komerciniu išmanymu ir visada apima tik atskiras šalis ar šalių dalis, o ne ištisus prekybos regionus. Priešingai, pats verslo pasaulis mėgina savarankiškai ir neretai nemažomis finansinėmis aukomis pateikti kuo platesnę ir kuo tikslesnę informaciją apie atitinkamus kiekius. Šis poreikis pagimdė daugybę organų, tarnaujančių ypatingiems verslo pasaulio interesams, kurių užduotis nemaža dalimi yra informuoti kiekvienos gamybos šakos narius apie esamą atsargų būklę įvairiuose prekybos regionuose.

Tarp šių organų yra korespondentai, kuriuos didelės verslo įmonės laiko pagrindinėse kiekvienos savo prekės rinkose. Viena pagrindinių šių korespondentų pareigų yra nuolat informuoti savo darbdavius apie prekių atsargų būklę. Kiekvienai svarbiai prekei taip pat skirta nemažai periodiškai skelbiamų verslo ataskaitų, tarnaujančių tam pačiam tikslui. Kiekvienas, kas atidžiai seka Bell grūdų ataskaitas Londone ar Meyer Berlyne, Licht cukraus ataskaitas Magdeburge, Ellison ir Haywood medvilnės ataskaitas Liverpulyje ir t. t., ras jose patikimą informaciją apie esamą prekių atsargų būklę (ir daugelį kitų verslo pasauliui svarbių duomenų, kuriuos aptarsiu vėliau), pagrįstą įvairaus pobūdžio tyrimais ir, kai tyrimas neįmanomas, sumaniu apskaičiavimu. Šie prekių atsargų įverčiai, kaip pamatysime, turi labai apibrėžtą įtaką ekonominiams reiškiniams, ypač kainų formavimuisi. Pavyzdžiui, Ellison ir Haywood medvilnės ataskaitose pateikiama periodinė informacija apie esamas įvairios kokybės medvilnės atsargas Liverpulyje, Anglijoje apskritai, žemyne bei Amerikoje, Indijoje, Egipte ir kituose gaminančiuose regionuose; jos reguliariai informuoja mus apie medvilnės kiekius, gabenamus atvira jūra (plaukiantis krovinys), apie uostus, į kuriuos jie siunčiami, ir apie tai, ar Anglijoje esantys kiekiai vis dar didmenininkų rankose, ar jau verpėjų bei kitų pirkėjų sandėliuose, ar paskirti eksportui, ir t. t.

Šios ataskaitos pagrįstos įvairiausių rūšių viešaisiais surašymais, kuriuos verslo pasaulis nedelsdamas stengiasi panaudoti, jei tik jie pasirodo bent kiek patikimi, įvairiose vietose ekspertų korespondentų surinkta informacija ir iš dalies taip pat patyrusių, įrodyto patikimumo verslininkų įverčiais. Jos apima ne tik bet kuriuo momentu prieinamas atsargas, bet ir gėrybių kiekius, kuriais tikimasi disponuoti būsimais laikotarpiais.²⁰ Pavyzdžiui, minėtose Licht ataskaitose randama ne tik žinių apie cukraus atsargų svyravimus visuose su Vokietija prekybiškai susijusiuose regionuose, bet ir išsamus faktų rinkinys apie žaliavų ir gamybos produkciją. Konkrečiai randami esami pranešimai apie cukranendrėmis ir cukriniais runkeliais apsodintą žemės plotą, apie dabartinę cukranendrių ir runkelių pasėlių būklę, apie tikėtiną oro įtaką derliaus laikui bei kiekybiniams ir kokybiniams rezultatams, apie patį derlių, apie cukraus fabrikų ir rafinavimo įmonių pajėgumus, apie veikiančių ir apie prastovinčių tokių įmonių skaičių, apie užsienio bei vidaus produkcijos kiekį, kurį tikimasi pasieksiant Vokietijos rinką, ir apie tikėtino atvykimo laiką, apie techninę pažangą cukraus gamybos metoduose, apie paskirstymo aparato sutrikimus ir t. t. Panašūs duomenys apie kitas prekes pateikiami kitose ankstesnėje pastraipoje minėtose verslo ataskaitose.

Tokių ataskaitų paprastai pakanka informuoti verslo pasaulį apie prieinamus tam tikrų prekių kiekius daugiau ar mažiau plačiuose kiekvienai prekei aktualiuose prekybos regionuose ir suteikti jam pagrindą vertinti būsimus atsargų pokyčius. Ten, kur esama tikro neapibrėžtumo, ataskaitos atkreipia dėmesį į šią aplinkybę, kad visais atvejais, kai konkretaus sandorio baigtis priklauso nuo didesnio ar mažesnio prieinamo gėrybės kiekio, jo rizikingas pobūdis būtų atkreiptas į verslo pasaulio dėmesį.

3. Žmogaus ūkio ir ekonominių gėrybių kilmė

A. Ekonominės gėrybės.

Dviejose pirmesnėse dalyse matėme, kaip atskiri individai, taip pat ir prekyba suvienytų ištisų šalių bei šalių grupių gyventojai mėgina susidaryti nuomonę, viena vertus, apie savo reikmes būsimiems laikotarpiams ir, kita vertus, apie gėrybių kiekius, kuriais disponuoja šioms reikmėms tenkinti, kad tokiu būdu įgytų būtiną pagrindą veiklai, nukreiptai į savo poreikių tenkinimą. Užduotis, prie kurios dabar pereiname, yra parodyti, kaip žmonės, remdamiesi šiuo pažinimu, nukreipia prieinamus gėrybių kiekius (vartojimo gėrybes ir gamybos priemones) į kuo didesnį savo poreikių tenkinimą.

Gėrybės reikmių ir prieinamų jos kiekių tyrimas gali nustatyti vieno iš trijų toliau pateikiamų santykių buvimą:

(a) kad reikmės yra didesnės už prieinamą kiekį.

(b) kad reikmės yra mažesnės už prieinamą kiekį.

(c) kad reikmės ir prieinamas kiekis yra lygūs.

Pirmąjį iš šių santykių – kai dalis gėrybės poreikių būtinai turi likti nepatenkinta – galime reguliariai stebėti su kur kas didesniu gėrybių skaičiumi. Čia neturiu omenyje prabangos prekių, nes su jomis šis santykis atrodo savaime suprantamas. Tačiau net šiurkščiausi drabužiai, paprasčiausi gyvenamieji būstai ir baldai, įprasčiausi maisto produktai ir t. t. yra šios rūšies gėrybės. Net žemė, akmenys ir nereikšmingiausios laužo rūšys mums, kaip taisyklė, nėra prieinami tokiais dideliais kiekiais, kad negalėtume panaudoti dar didesnių jų kiekių.

Visur, kur šis santykis pasireiškia tam tikro laikotarpio atžvilgiu – tai yra, visur, kur žmonės pripažįsta, kad gėrybės reikmės yra didesnės už jos prieinamą kiekį, – jie įgyja tolesnę įžvalgą, jog jokia prieinamo kiekio dalis, kuri yra kiek nors praktiškai reikšminga, negali prarasti savo naudingų savybių ar būti pašalinta iš žmogaus kontrolės, nepalikdama kai kurių konkrečių, anksčiau patenkintų žmogaus poreikių nepatenkintų, arba nelemdama, kad šie poreikiai dabar būtų tenkinami mažiau pilnai nei anksčiau.

Pirmieji šios įžvalgos padariniai žmonių, siekiančių kuo pilniau patenkinti savo poreikius, veiklai yra tie, kad jie stengiasi: (1) išlaikyti savo žinioje kiekvieną gėrybės, esančios šiame kiekybiniame santykyje, vienetą ir (2) išsaugoti jo naudingas savybes.

Tolesnis šio reikmių ir prieinamų kiekių santykio pažinimo padarinys yra tai, kad žmonės suvokia, viena vertus, jog bet kuriomis aplinkybėmis dalis jų atitinkamos gėrybės poreikių liks nepatenkinta ir, kita vertus, kad bet koks netinkamas dalinių šios gėrybės kiekių panaudojimas būtinai lems, jog dalis poreikių, kurie būtų patenkinti tinkamai panaudojus prieinamą kiekį, liks nepatenkinta.

Atitinkamai, kalbant apie gėrybę, kuriai galioja aptariamas santykis, žmonės savo apdairioje, poreikių tenkinimui skirtoje veikloje siekia: (3) pasirinkti tarp svarbesnių savo poreikių, kuriuos jie patenkins turima atitinkamos gėrybės kiekiu, ir poreikių, kuriuos jie turės palikti nepatenkintus, bei (4) gauti kuo didesnį rezultatą su tam tikru gėrybės kiekiu arba tam tikrą rezultatą su kuo mažesniu kiekiu – kitaip tariant, nukreipti jiems prieinamus vartojimo gėrybių kiekius, ir ypač prieinamus gamybos priemonių kiekius, savo poreikių tenkinimui kuo tinkamesniu būdu.

Žmogaus veiklų visuma, nukreipta į šiuos keturis tikslus, vadinama ūkininkavimu, o gėrybės, kurioms galioja ankstesnėje diskusijoje aptartas kiekybinis santykis, yra išskirtinis jo objektas. Šios gėrybės yra ekonominės gėrybės, priešingai nei tos gėrybės, kurių taupyti žmonėms nėra jokios praktinės būtinybės – dėl priežasčių, kurias, kaip vėliau pamatysime, galima atsekti iki kiekybinių santykių, prieinamų tiksliam matavimui, lygiai taip pat, kaip buvo parodyta, jog tai įmanoma ekonominių gėrybių atveju.

Tačiau prieš pereidami prie šių santykių ir jų galiausiai nulemtų gyvenimo reiškinių aiškinimo, panagrinėsime vieną socialinio gyvenimo reiškinį, įgijusį neišmatuojamą reikšmę žmonių gerovei ir savo galutinėmis priežastimis kylantį iš to paties kiekybinio santykio, su kuriuo susipažinome anksčiau šiame skyriuje.

Iki šiol gyvenimo reiškinius, kylančius iš to, kad žmonių poreikiai daugeliui gėrybių yra didesni už jiems prieinamus kiekius, pateikėme labai bendrai, be ypatingo atsižvelgimo į žmonių socialinę organizaciją. Todėl tai, kas iki šiol pasakyta, vienodai galioja ir izoliuotam individui, ir visai visuomenei, kad ir kaip ji būtų organizuota. Tačiau socialinis žmonių gyvenimas, jiems siekiant savo individualių interesų net būnant visuomenės nariais, atskleidžia ypatingą reiškinį visų gėrybių atveju, kurių prieinami kiekiai yra mažesni už poreikius joms. Šio reiškinio aprašymui ir tinka vieta čia.

Jeigu aptariamas kiekybinis santykis pasireiškia visuomenėje (tai yra, jeigu visuomenės poreikiai gėrybei yra didesni už jos prieinamą kiekį), tai, remiantis tuo, kas pasakyta anksčiau, neįmanoma visiškai patenkinti atitinkamų visų visuomenę sudarančių individų poreikių. Priešingai, nieko nėra tikriau, kaip tai, kad kai kurių šios visuomenės narių poreikiai bus patenkinti arba visai ne, arba bet kuriuo atveju tik nevisiškai. Čia žmogaus savanaudiškumas randa paskatą pasireikšti, ir ten, kur prieinamas kiekis neužtenka visiems, kiekvienas individas mėgins kuo visapusiškiau apsirūpinti savo poreikiams, kitų sąskaita.

Šioje kovoje įvairūs individai pasieks labai skirtingą sėkmės laipsnį. Tačiau, kad ir kaip būtų padalytos gėrybės, kurioms galioja šis kiekybinis santykis, kai kurių visuomenės narių poreikiai nebus patenkinti visai arba bus patenkinti tik nevisiškai. Todėl šių asmenų interesai bus priešingi dabartinių valdytojų interesams kiekvienos prieinamo gėrybių kiekio dalies atžvilgiu. Tačiau, esant šiam interesų priešingumui, visuomenei tampa būtina apsaugoti įvairius individus, valdančius gėrybes, kurioms galioja šis santykis, nuo visų galimų jėgos veiksmų. Šitaip prieiname prie mūsų dabartinės teisinės santvarkos ekonominės kilmės, ypač prie vadinamosios nuosavybės apsaugos, kuri yra nuosavybės pagrindas.

Taigi žmonių ūkis ir nuosavybė turi bendrą ekonominę kilmę, nes abiejų buvimo galutinis pagrindas yra tai, kad egzistuoja gėrybės, kurių prieinami kiekiai yra mažesni už žmonių poreikius. Todėl nuosavybė, kaip ir žmonių ūkis, nėra savavališkas išradimas, o veikiau vienintelis praktiškai įmanomas sprendimas problemos, kurią mums pagal dalykų prigimtį primeta skirtumas tarp poreikių visoms ekonominėms gėrybėms ir jų prieinamų kiekių.

Todėl neįmanoma panaikinti nuosavybės institucijos nepašalinus priežasčių, kurios ją būtinai sukelia – tai yra, vienu metu nepadidinus visų ekonominių gėrybių prieinamų kiekių tiek, kad visų visuomenės narių poreikius būtų galima visiškai patenkinti, arba nesumažinus žmonių poreikių tiek, kad prieinamų gėrybių pakaktų visiškam jų poreikių patenkinimui. Nenustačius tokios pusiausvyros tarp poreikių ir prieinamų kiekių, nauja socialinė santvarka iš tiesų galėtų užtikrinti, kad prieinami ekonominių gėrybių kiekiai būtų panaudoti kitų asmenų poreikiams tenkinti nei dabar. Tačiau tokiu perskirstymu ji niekada negalėtų įveikti to fakto, kad būtų asmenų, kurių poreikiai ekonominėms gėrybėms būtų patenkinti arba visai ne, arba tik nevisiškai, ir nuo kurių galimų jėgos veiksmų ekonominių gėrybių valdytojus reikėtų apsaugoti. Šia prasme nuosavybė yra neatsiejama nuo žmonių ūkio jo socialine forma, ir visi socialinės reformos planai pagrįstai gali būti nukreipti tik į tinkamą ekonominių gėrybių paskirstymą, bet niekada – į pačios nuosavybės institucijos panaikinimą.

B. Neekonominės gėrybės.

Ankstesniame skyriuje aprašiau kasdienius reiškinius, kylančius iš to, kad poreikiai tam tikroms gėrybėms yra didesni už jų prieinamus kiekius. Dabar parodysiu reiškinius, kylančius iš priešingo santykio – tai yra, kaip pasekmę santykio, kuriame žmonių poreikiai gėrybei yra mažesni už jiems prieinamą jos kiekį.

Pirmasis šio santykio rezultatas yra tas, kad žmonės ne tik žino, jog visų jų poreikių tokioms gėrybėms patenkinimas yra visiškai užtikrintas, bet taip pat žino, kad jie nepajėgs išnaudoti viso prieinamo tokių gėrybių kiekio šiems poreikiams tenkinti.

Tarkime, kad kaimas vandeniu apsirūpina iš kalnų upelio, kurio įprastas debitas yra 200 000 kibirų vandens per dieną. Tačiau per liūtis ir pavasarį, kai kalnuose tirpsta sniegas, debitas pakyla iki 300 000 kibirų. Didžiausios sausros laikotarpiais jis nukrinta iki vos 100 000 kibirų vandens per parą. Tarkime dar, kad kaimo gyventojams gerti ir kitiems poreikiams paprastai reikia 200, o daugiausia 300 kibirų per dieną visiškam jų poreikių patenkinimui. Didžiausias jų poreikis – 300 kibirų – yra priešingas prieinamam minimumui, sudarančiam bent 100 000 kibirų per parą. Šiuo ir kiekvienu kitu atveju, kai randamas tokio pobūdžio kiekybinis santykis, akivaizdu ne tik tai, kad visų poreikių atitinkamai gėrybei patenkinimas yra užtikrintas, bet ir tai, kad ūkininkaujantys individai galės panaudoti prieinamą kiekį savo poreikiams tenkinti tik iš dalies. Akivaizdu taip pat, kad dalinius šių gėrybių kiekius galima pašalinti iš jų dispozicijos arba jie gali prarasti savo naudingąsias savybes be jokio iš to kylančio jų poreikių patenkinimo sumažėjimo, jeigu tik tuo nebus apverstas minėtas kiekybinis santykis. Todėl ūkininkaujantys žmonės neturi jokios praktinės būtinybės nei išsaugoti kiekvieno tokių gėrybių vieneto, esančio jų dispozicijoje, nei tausoti jo naudingųjų savybių.

Trečiojo ir ketvirtojo iš aukščiau aprašytų žmonių ūkinės veiklos reiškinių taip pat negalima pastebėti gėrybių, kurių prieinami kiekiai viršija poreikius joms, atveju. Jeigu toks santykis egzistuotų, kokia prasmė būtų bet kokiame mėginime rinktis tarp poreikių, kuriuos žmonės turėtų patenkinti prieinamu kiekiu, ir poreikių, kuriuos jie susitaikę paliks nepatenkintus, kai jie nepajėgia išnaudoti viso jiems prieinamo kiekio net ir visiškai patenkinę visus savo poreikius? Ir kas galėtų skatinti žmones pasiekti kuo didesnį rezultatą su kiekvienu tokių gėrybių kiekiu ir bet kokį tam tikrą rezultatą su kuo mažesniu kiekiu?

Atitinkamai aišku, kad visos įvairios formos, kuriomis reiškiasi žmonių ūkinė veikla, gėrybių, kurių prieinami kiekiai yra didesni už poreikius joms, atveju nebuvimas yra lygiai toks pat natūralus, kaip jos būtinai pasireiškia gėrybių, kurioms galioja priešingas kiekybinis santykis, atveju. Todėl jos nėra žmonių ūkio objektai, ir dėl šios priežasties mes jas vadiname neekonominėmis gėrybėmis.

Iki šiol santykį, kuriuo grindžiamas gėrybių neekonominis pobūdis, nagrinėjome bendrai – tai yra, neatsižvelgdami į dabartinę žmonių socialinę organizaciją. Lieka tik užduotis nurodyti ypatingus socialinius reiškinius, kylančius iš šio kiekybinio santykio.

Kaip matėme, atskirų visuomenės narių pastangos įgyti dispoziciją gėrybių kiekiams, pakankamiems jų poreikiams, visų kitų narių sąskaita kyla iš to, kad tam tikrų gėrybių kiekis, prieinamas visuomenei, yra mažesnis už poreikius joms. Kadangi todėl, esant tokiam santykiui, neįmanoma visiškai patenkinti visų individų poreikių, kiekvienas individas jaučiasi paskatintas patenkinti savo paties poreikius visų kitų ūkininkaujančių individų sąskaita. Taigi, kai visi visuomenės nariai konkuruoja dėl tam tikro gėrybių kiekio, kuris bet kuriomis aplinkybėmis yra nepakankamas visiškai patenkinti visus įvairių individų poreikius, praktinis šio interesų konflikto sprendimas, kaip matėme, įsivaizduojamas tik tuo atveju, jeigu įvairios viso visuomenės dispozicijoje esančio kiekio dalys pereina į kai kurių ūkininkaujančių individų valdymą ir jeigu visuomenė šiuos individus apsaugo jų valdyme visų kitų ūkio individų sąskaita.

Padėtis dėl gėrybių, kurios neturi ekonominio pobūdžio, yra iš esmės kitokia. Čia visuomenės dispozicijoje esantys gėrybių kiekiai yra didesni už jos poreikius, todėl visi individai pajėgia visiškai patenkinti atitinkamus savo poreikius, o prieinamo gėrybių kiekio dalys lieka nepanaudotos, nes yra nenaudingos žmonių poreikiams tenkinti. Tokiomis aplinkybėmis nė vienam individui nėra praktinės būtinybės apsirūpinti tokia visumos dalimi, kurios pakaktų jo poreikiams, nes vien tik atpažinimas kiekybinio santykio, lemiančio atitinkamų gėrybių neekonominį pobūdį, suteikia jam pakankamą garantiją, jog net jeigu visi kiti visuomenės nariai visiškai patenkins savo poreikius šioms gėrybėms, jam vis tiek liks daugiau nei pakankamai kiekių savo poreikiams patenkinti.

Todėl, kaip moko patirtis, atskirų visuomenės individų pastangos nėra nukreiptos į neekonominių gėrybių kiekių valdymo įgijimą savo paties individualiems poreikiams tenkinti kitų individų sąskaita. Todėl šios gėrybės nėra nei ūkio objektai, nei žmogaus nuosavybės troškimo objektai. Priešingai, mes iš tikrųjų galime stebėti komunizmo vaizdą visų gėrybių, esančių santykyje, lemiančiame neekonominį pobūdį, atžvilgiu; nes žmonės yra komunistai visada, kai tik tai įmanoma esamomis gamtinėmis sąlygomis. Miestuose, įsikūrusiuose prie upių, turinčių daugiau vandens, nei jo reikia gyventojams jų poreikiams tenkinti, kiekvienas eina prie upės pasisemti bet kokio pageidaujamo vandens kiekio. Pirmykščiuose miškuose kiekvienas netrukdomas pasiima tiek medienos, kiek jam reikia. Ir kiekvienas įsileidžia į savo namus tiek šviesos ir oro, kiek mano esant tinkama. Šis komunizmas taip pat natūraliai grindžiamas neekonominiu santykiu, kaip nuosavybė grindžiama ekonominiu.

C. Santykis tarp ekonominių ir neekonominių gėrybių.

Dviejuose ankstesniuose skyriuose nagrinėjome žmonių ūkio prigimtį ir kilmę bei parodėme, kad skirtumas tarp ekonominių ir neekonominių gėrybių galiausiai grindžiamas tiksliai nustatomu skirtumu santykyje tarp poreikių šioms gėrybėms ir jų prieinamų kiekių.

Tačiau jeigu tai nustatyta, taip pat akivaizdu, kad gėrybių ekonominis ar neekonominis pobūdis nėra nei kas nors joms būdinga, nei kokia nors jų savybė, ir kad todėl kiekviena gėrybė, neatsižvelgiant į jos vidines savybes ar išorinius požymius, įgyja ekonominį pobūdį, kai patenka į aukščiau paaiškintą kiekybinį santykį, ir jį praranda, kai šis santykis apverčiamas.²¹

Ekonominis pobūdis jokiu būdu neapsiriboja tik tomis gėrybėmis, kurios yra žmogaus ūkininkavimo objektai socialiniame kontekste. Jei izoliuoto individo poreikiai tam tikrai gėrybei viršija jam prieinamą tos gėrybės kiekį, pamatysime jį išlaikant savo žinioje kiekvieną vienetą, taupant jį panaudojimui tuo būdu, kuris geriausiai tinka jo poreikiams patenkinti, ir renkantis tarp poreikių, kuriuos jis patenkins jam prieinamu kiekiu, ir poreikių, kuriuos jis paliks nepatenkintus. Taip pat pamatysime, kad tas pats individas neturi jokios priežasties imtis šios veiklos dėl gėrybių, prieinamų jam kiekiais, viršijančiais jo poreikius. Vadinasi, ekonominės ir neekonominės gėrybės egzistuoja ir izoliuotam individui. Todėl gėrybės ekonominio pobūdžio priežastis negali būti tai, kad ji yra arba „mainų objektas“, arba „nuosavybės objektas“. Taip pat su jokiu didesniu pagrindu negalima kaip ekonominį pobūdį nuo neekonominio skiriantį kriterijų pateikti to fakto, kad vienos gėrybės yra darbo produktai, o kitas mums duoda gamta be darbo, nepaisant to, jog daug išmoningų samprotavimų buvo skirta bandymams aiškinti tikruosius reiškinius, prieštaraujančius šiam požiūriui, tokia prasme, kuri jiems neprieštarautų. Mat patirtis mums sako, kad daugelis gėrybių, kurioms nebuvo įdėta jokio darbo (sąnašinė žemė, vandens jėga ir kt.), pasižymi ekonominiu pobūdžiu, kai tik jos prieinamos kiekiais, neatitinkančiais mūsų poreikių. Taip pat tas faktas, kad daiktas yra darbo produktas, savaime nebūtinai lemia, jog jis turi gėrybės pobūdį, jau nekalbant apie ekonominį pobūdį. Vadinasi, gėrybės gamybai įdėtas darbas negali būti ekonominio pobūdžio kriterijus. Priešingai, akivaizdu, kad šio kriterijaus reikia ieškoti vien tik santykyje tarp gėrybių poreikių ir prieinamų jų kiekių.

Be to, patirtis mus moko, kad tos pačios rūšies gėrybės vienose vietose nepasižymi ekonominiu pobūdžiu, bet kitose vietose yra ekonominės gėrybės, ir kad tos pačios rūšies bei toje pačioje vietoje esančios gėrybės, kintant aplinkybėms, įgyja ir praranda savo ekonominį pobūdį.

Nors gėlo geriamojo vandens kiekiai šaltiniais gausiuose regionuose, žaliava mediena pirmykščiuose miškuose, o kai kuriose šalyse net žemė neturi ekonominio pobūdžio, tos pačios gėrybės tuo pat metu kitose vietose pasižymi ekonominiu pobūdžiu. Ne mažiau gausu ir pavyzdžių gėrybių, kurios tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje neturi ekonominio pobūdžio, bet kurios toje pačioje vietoje kitu laiku įgyja ekonominį pobūdį. Todėl šie gėrybių skirtumai ir jų kintamumas negali būti grindžiami pačių gėrybių savybėmis. Priešingai, kilus abejonei, visais atvejais galima įsitikinti, tiksliai ir kruopščiai ištyrus šiuos santykius, kad tada, kai tos pačios rūšies gėrybės dviejose skirtingose vietose tuo pat metu turi skirtingą pobūdį, santykis tarp poreikių ir prieinamų kiekių šiose dviejose vietose yra skirtingas, ir kad visur, kur vienoje vietoje gėrybės, iš pradžių turėjusios neekonominį pobūdį, tampa ekonominėmis gėrybėmis, arba kur vyksta priešingai, įvyksta pokytis šiame kiekybiniame santykyje.

Pagal mūsų analizę, gali būti tik dvi priežasčių rūšys, dėl kurių neekonominė gėrybė tampa ekonomine gėrybe: žmogaus poreikių padidėjimas arba prieinamo kiekio sumažėjimas.

Pagrindinės poreikių padidėjimo priežastys yra: (1) gyventojų skaičiaus augimas, ypač jei jis vyksta ribotoje teritorijoje, (2) žmogaus poreikių augimas, dėl kurio padidėja bet kurių konkrečių gyventojų poreikiai, ir (3) pažanga žmonių žinojime apie priežastinį ryšį tarp daiktų ir jų gerovės, dėl kurios atsiranda naujų naudingų gėrybių paskirčių.

Vargu ar reikia nurodyti, kad visi šie reiškiniai lydi žmonijos perėjimą iš žemesnių į aukštesnius civilizacijos lygmenis. Iš to, kaip natūrali pasekmė, išplaukia, kad civilizacijai žengiant į priekį neekonominės gėrybės linksta įgyti ekonominį pobūdį, daugiausia todėl, kad vienas iš susijusių veiksnių yra žmogaus poreikių dydis, kuris didėja progresuojant civilizacijos raidai. Jei prie to dar prisideda prieinamų kiekių sumažėjimas gėrybių, kurios anksčiau nepasižymėjo ekonominiu pobūdžiu (pavyzdžiui, medienos – dėl miškų iškirtimo ar nuniokojimo, susijusio su tam tikromis kultūrinės raidos fazėmis), nieko nėra natūraliau, kaip tai, kad gėrybės, kurių prieinami kiekiai ankstesniame civilizacijos lygmenyje gerokai viršijo poreikius ir kurios todėl nepasižymėjo ekonominiu pobūdžiu, ilgainiui tampa ekonominėmis gėrybėmis. Daugelyje vietų, ypač naujajame pasaulyje, šį perėjimą iš neekonominio į ekonominį pobūdį galima istoriškai įrodyti daugeliui gėrybių, ypač medienai ir žemei. Iš tiesų šį perėjimą galima stebėti net ir dabartiniu metu. Nepaisant to, kad informacija šioje srityje yra tik fragmentiška, manau, jog Vokietijoje, kadaise tokioje tankiai miškingoje, mažai rasis vietų, kur gyventojai kuriuo nors metu nebūtų patyrę šio perėjimo – pavyzdžiui, malkų atveju.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad visus pokyčius, kuriais ekonominės gėrybės tampa neekonominėmis gėrybėmis, ir atvirkščiai, kuriais pastarosios tampa ekonominėmis gėrybėmis, galima paprasčiausiai suvesti į santykio tarp poreikių ir prieinamų kiekių pokytį.

Gėrybės, kurios pagal savo pasižyminčius bruožus užima tarpinę padėtį tarp ekonominių ir neekonominių gėrybių, gali pretenduoti į ypatingą mokslinį susidomėjimą.

Prie šios klasės pirmiausia reikia priskirti tokias gėrybes aukštos civilizacijos šalyse, kurias gamina valdžia ir siūlo visuomeniniam naudojimui tokiais dideliais kiekiais, kad bet koks pageidaujamas jų kiekis yra prieinamas net ir vargingiausiam visuomenės nariui, dėl ko vartotojams jos neįgyja ekonominio pobūdžio.

Pavyzdžiui, viešasis mokyklinis švietimas aukštai išsivysčiusioje visuomenėje paprastai yra tokia gėrybė. Grynas sveikas geriamasis vanduo daugelio miestų gyventojų taip pat laikomas tokios svarbos gėrybe, kad ten, kur gamta jo nesuteikia gausiai, jis akvedukais atvedamas į viešąsias kolonas tokiais dideliais kiekiais, jog ne tik visiškai patenkinami gyventojų geriamojo vandens poreikiai, bet ir, kaip taisyklė, prieinami nemaži kiekiai virš šių poreikių. Nors mokytojo teikiamas mokymas žemo civilizacijos lygmens visuomenėse yra ekonominė gėrybė tiems, kuriems reikia tokio mokymo, ta pati gėrybė labiau išsivysčiusiose visuomenėse tampa neekonomine gėrybe, nes ją teikia valstybė. Panašiai daugelyje didelių miestų grynas ir sveikas geriamasis vanduo, kuris anksčiau vartotojams turėjo ekonominį pobūdį, tampa neekonomine gėrybe.

Atvirkščiai, gėrybės, kurios natūraliai prieinamos kiekiais, viršijančiais poreikius, gali įgyti ekonominį pobūdį savo vartotojams, jei galingas individas neleidžia kitiems ūkio nariams laisvai jų įsigyti ir naudotis. Tankiai miškingose šalyse yra daug kaimų, apsuptų natūralių miškų, kupinų medienos. Tokiose vietose prieinamas medienos kiekis gerokai viršija gyventojų poreikius, ir nekirsta mediena natūralioje įvykių eigoje neturėtų ekonominio pobūdžio. Tačiau kai galingas asmuo užvaldo visą mišką arba didžiąją jo dalį, jis gali taip reguliuoti savo kaimo gyventojams faktiškai prieinamus medienos kiekius, kad mediena vis dėlto įgyja jiems ekonominį pobūdį. Pavyzdžiui, tankiai miškinguose Karpatuose yra daugybė vietų, kur valstiečiai (buvę baudžiauninkai) priversti pirkti jiems reikalingą medieną iš stambių žemvaldžių, net ir tada, kai pastarieji leidžia tūkstančiams rąstų kasmet pūti miške, nes jiems prieinami kiekiai gerokai viršija jų dabartinius poreikius. Tačiau tai atvejis, kuriame gėrybės, kurios natūralioje įvykių eigoje neturėtų ekonominio pobūdžio, dirbtinai tampa ekonominėmis gėrybėmis vartotojams. Tokiomis aplinkybėmis šios gėrybės iš tiesų pasižymi visais ekonominio gyvenimo reiškiniais, būdingais ekonominėms gėrybėms.²²

Galiausiai prie šios kategorijos priklauso gėrybės, kurios šiuo metu nepasižymi ekonominiu pobūdžiu, bet kurias, atsižvelgdami į būsimą raidą, ūkininkaujantys žmonės daugeliu atžvilgių jau laiko ekonominėmis gėrybėmis. Tiksliau, jei prieinamas neekonominės gėrybės kiekis nuolat mažėja arba jei jos poreikiai nuolat didėja, ir santykis tarp poreikių bei prieinamo kiekio yra toks, kad galima numatyti galutinį atitinkamos gėrybės perėjimą iš neekonominės į ekonominę būseną, ūkininkaujantys individai paprastai dalis prieinamo kiekio padaro savo ekonominės veiklos objektais. Tai jie daro net ir tada, kai kiekybinis santykis, atsakingas už neekonominį gėrybės pobūdį, dar faktiškai vyrauja, ir, gyvendami kaip visuomenės nariai, paprastai užsitikrina savo individualius poreikius, užvaldydami šiuos poreikius atitinkančius kiekius. Tas pats samprotavimas taikytinas neekonominėms gėrybėms, kurių prieinami kiekiai patiria tokius smarkius svyravimus, kad tik tam tikro pertekliaus turėjimas įprastu metu užtikrina poreikių patenkinimą stygiaus laikotarpiais. Jis taikytinas ir visoms neekonominėms gėrybėms, kurių atveju riba tarp poreikių ir prieinamų kiekių jau tokia artima (prie šios kategorijos pirmiausia priklauso trečiasis atvejis, paminėtas p. 94), kad bet koks kai kurių ūkio narių piktnaudžiavimas ar neišmanymas gali lengvai tapti žalingas kitiems, arba kai dėl ypatingų aplinkybių (pavyzdžiui, patogumo ar švaros sumetimų) atrodo tikslinga užvaldyti dalines neekonominių gėrybių dalis. Dėl šių ir panašių priežasčių nuosavybės reiškinį galima stebėti ir tų gėrybių atveju, kurios mums kitais ekonominio gyvenimo atžvilgiais dar atrodo kaip neekonominės gėrybės.

Galiausiai norėčiau atkreipti savo skaitytojų dėmesį į aplinkybę, kuri yra labai svarbi vertinant gėrybių ekonominį pobūdį. Turiu omenyje gėrybių kokybės skirtumus. Jei bendras prieinamas gėrybės kiekis nepakankamas jos poreikiams patenkinti, kiekviena pastebima bendro kiekio dalis tampa žmogaus ūkininkavimo objektu, taigi ir ekonomine gėrybe, kad ir kokia būtų jos kokybė. O jei prieinami gėrybės kiekiai yra didesni už jos poreikius ir todėl yra bendro atsargų kiekio dalių, kurios nenaudojamos jokiam poreikiui patenkinti, visi gėrybės vienetai, pagal tai, kas jau pasakyta apie neekonominių gėrybių prigimtį, turi turėti neekonominį pobūdį, jei jie visi yra lygiai tokios pačios kokybės. Tačiau jei kai kurios prieinamų gėrybės atsargų dalys turi tam tikrų pranašumų prieš kitas dalis, ir šie pranašumai yra tokio pobūdžio, kad įvairūs žmogaus poreikiai gali būti geriau patenkinami arba apskritai pilniau patenkinami naudojant šias, o ne kitas, mažiau naudingas, dalis, gali nutikti, kad geresnės kokybės gėrybės įgis ekonominį pobūdį, kol kitos (prastesnės) gėrybės dar pasižymės neekonominiu pobūdžiu. Taigi, pavyzdžiui, šalyje, kurioje žemės yra apsčiai, žemė, kuri yra pageidautina dėl dirvožemio sudėties ar dėl savo padėties, jau gali būti įgijusi ekonominį pobūdį, kol prastesnės žemės dar pasižymi neekonominiu pobūdžiu. O mieste, įsikūrusiame prie upės, kurios geriamojo vandens kokybė prastesnė, šaltinio vandens kiekiai jau gali būti individualaus ūkininkavimo objektai, kai upės vanduo dar nepasižymi ekonominiu pobūdžiu.

Taigi, jei kartais randame, kad skirtingos viso gėrybės atsargų kiekio dalys tuo pat metu skiriasi savo pobūdžiu, priežastis ir šiuo atveju visada glūdi vien tame fakte, kad prieinami geresnės klasės gėrybių kiekiai yra mažesni už poreikius, o prastesnės gėrybės prieinamos kiekiais, viršijančiais poreikius (poreikius, nepadengtus geresnės klasės gėrybėmis). Todėl tokie atvejai sudaro ne išimtis, bet, priešingai, patvirtina šiame skyriuje išdėstytus principus.

D. Dėsniai, valdantys gėrybių ekonominį pobūdį.

Tyrinėdami dėsnius, valdančius žmogaus poreikius, priėjome prie rezultato, kad poreikių aukštesnės eilės gėrybėms egzistavimas priklauso: (1) nuo to, ar mes turime poreikių atitinkamoms žemesnės eilės gėrybėms, ir taip pat (2) nuo to, ar šie žemesnės eilės gėrybių poreikiai dar nėra patenkinti arba bent jau nėra visiškai patenkinti. Ekonominę gėrybę apibrėžėme kaip gėrybę, kurios prieinamas kiekis visiškai nepatenkina poreikių, ir taip gauname principą, kad poreikių aukštesnės eilės gėrybėms egzistavimas priklauso nuo to, ar atitinkamos žemesnės eilės gėrybės turi ekonominį pobūdį.

Vietose, kur grynas ir sveikas geriamasis vanduo yra gausesnis, nei to reikalauja gyventojų poreikiai, ir kur ši gėrybė dėl to neturi ekonominio pobūdžio, negali atsirasti poreikių įvairiems įrankiams ar transporto priemonėms, skirtoms vien geriamajam vandeniui gabenti, juo tiekti ar jam filtruoti. O kraštuose, kuriuose iš prigimties yra perteklinė malkų (tiksliau – medžių) gausa ir kuriuose dėl to ši gėrybė turi neekonominį pobūdį, akivaizdu, kad nuo pat pradžių visiškai nėra poreikių aukštesnės eilės gėrybėms, tinkamoms vien malkoms gaminti. Kita vertus, kraštuose, kur malkos ar geriamasis vanduo turi ekonominį pobūdį, atitinkamų aukštesnės eilės gėrybių poreikiai tikrai egzistuos.

Tačiau jeigu jau nustatyta, kad žmogaus poreikiai aukštesnės eilės gėrybėms yra nulemti atitinkamų žemesnės eilės gėrybių ekonominio pobūdžio ir kad poreikiai aukštesnės eilės gėrybėms apskritai negali atsirasti, jei jos netinka ekonominėms gėrybėms gaminti, tai išplaukia, kad poreikiai aukštesnės eilės gėrybėms šiuo atveju niekada negali tapti didesni už jų turimus kiekius, kad ir kokie maži šie būtų, taigi nuo pat pradžių joms neįmanoma įgyti ekonominio pobūdžio.

Iš to išvedame bendrąjį principą, kad aukštesnės eilės gėrybių ekonominis pobūdis priklauso nuo žemesnės eilės gėrybių, kurioms gaminti jos tarnauja, ekonominio pobūdžio. Kitaip tariant, jokia aukštesnės eilės gėrybė negali įgyti ar išlaikyti ekonominio pobūdžio, jei ji netinka kokiai nors žemesnės eilės ekonominei gėrybei gaminti.

Todėl jeigu svarstomos žemesnės eilės gėrybės, turinčios ekonominį pobūdį, ir jeigu iškyla klausimas apie galutines jų ekonominio pobūdžio priežastis, būtų visiškas tikrojo santykio apvertimas, jei imtume manyti, kad jos yra ekonominės gėrybės dėl to, kad joms gaminti naudotos gėrybės turėjo ekonominį pobūdį dar prieš pradedant gamybos procesą. Tokia prielaida pirmiausia prieštarautų visai patirčiai, kuri mus moko, kad iš aukštesnės eilės gėrybių, kurių ekonominis pobūdis nekelia jokios abejonės, gali būti pagaminti ir, dėl ekonominio neišmanymo, iš tikrųjų pagaminami visiškai nenaudingi daiktai – daiktai, kurie neturi net gėrybės pobūdžio, jau nekalbant apie ekonominį pobūdį. Be to, galima įsivaizduoti atvejų, kai iš aukštesnės eilės ekonominių gėrybių pagaminami daiktai, turintys gėrybės pobūdį, bet ne ekonominį pobūdį. Pavyzdžiui, tereikia įsivaizduoti žmones, naudojančius brangias ekonomines gėrybes medienai gaminti pirmykščiuose miškuose, geriamajam vandeniui kaupti kraštuose, gausiuose gėlo vandens šaltinių, ar orui gaminti ir t. t.!

Vadinasi, gėrybės ekonominis pobūdis negali būti tos aplinkybės, kad ji buvo pagaminta iš aukštesnės eilės ekonominių gėrybių, padarinys, ir šį aiškinimą bet kuriuo atveju tektų atmesti, net jei jis nesivelttų į tolesnį vidinį prieštaravimą. Žemesnės eilės gėrybių ekonominio pobūdžio aiškinimas aukštesnės eilės gėrybių pobūdžiu yra tik tariamas aiškinimas, ir, be to, kad jis neteisingas ir prieštarauja visai patirčiai, jis net netenkina formaliųjų reiškinio aiškinimo sąlygų. Jei pirmosios eilės gėrybių ekonominį pobūdį aiškiname antrosios eilės gėrybių pobūdžiu, pastarąjį – trečiosios eilės gėrybių ekonominiu pobūdžiu, šį vėl – ketvirtosios eilės gėrybių ekonominiu pobūdžiu ir taip toliau, problemos sprendimas iš esmės nepažengia nė per vieną žingsnį, nes klausimas apie paskutinę ir tikrąją gėrybių ekonominio pobūdžio priežastį vis tiek lieka neatsakytas.

Tačiau ankstesnis mūsų aiškinimas parodo, kad pats žmogus su savo poreikiais ir su savo galimybe valdyti jų patenkinimo priemones yra tas taškas, kuriame žmogaus ūkinis gyvenimas ir prasideda, ir baigiasi. Iš pradžių žmogus patiria poreikius pirmosios eilės gėrybėms ir tas, kurių turimi kiekiai yra mažesni už jo poreikius, paverčia savo ūkinės veiklos objektais (tai yra, elgiasi su jomis kaip su ekonominėmis gėrybėmis), o kitų gėrybių įtraukti į savo ūkinės veiklos sritį neranda jokios praktinės paskatos.

Vėliau mąstymas ir patirtis veda žmones prie vis gilesnio daiktų priežastinių ryšių, o ypač daiktų ir jų gerovės santykių, suvokimo. Jie išmoksta naudoti antrosios, trečiosios ir aukštesnės eilės gėrybes. Tačiau su šiomis gėrybėmis, kaip ir su pirmosios eilės gėrybėmis, jie pastebi, kad vienos turimos kiekiais, viršijančiais jų poreikius, o su kitomis vyrauja priešingas santykis. Todėl ir aukštesnės eilės gėrybes jie padalija į vieną grupę, kurią įtraukia į savo ūkinės veiklos sritį, ir kitą grupę, su kuria jie nejaučia jokios praktinės būtinybės taip elgtis. Štai iš kur kyla aukštesnės eilės gėrybių ekonominis pobūdis.

4. Turtas

Anksčiau (p. 76) „visą asmens valdomų gėrybių sumą“ vadinome jo nuosavybe. Visą ekonominių gėrybių sumą, kurią valdo ūkininkaujantis individas²³, kita vertus, vadinsime jo turtu.²⁴,²⁵ Neekonominės gėrybės, esančios ūkininkaujančio individo žinioje, nėra jo ūkio objektai, todėl neturi būti laikomos jo turto dalimis. Matėme, kad ekonominės gėrybės yra gėrybės, kurių turimi kiekiai yra mažesni už jų poreikius. Todėl turtą galima apibrėžti ir kaip visą ūkininkaujančio individo valdomų gėrybių sumą, kurių kiekiai yra mažesni už jų poreikius. Vadinasi, jeigu egzistuotų visuomenė, kurioje visos gėrybės būtų turimos kiekiais, viršijančiais jų poreikius, nebūtų nei ekonominių gėrybių, nei jokio „turto“. Nors turtas tokiu būdu yra to, kaip pilnai vienas asmuo gali patenkinti savo poreikius, palyginti su kitais asmenimis, ūkininkaujančiais tomis pačiomis sąlygomis, masas, jis niekada nėra absoliuti jo gerovės masas²⁶, nes aukščiausia visų individų ir visuomenės gerovė būtų pasiekta tada, jei visuomenės disponuojami gėrybių kiekiai būtų tokie dideli, kad niekam nebereikėtų turto.

Šios pastabos skirtos įvesti į problemos, kuri dėl tariamų prieštaravimų, prie kurių ji veda, gali sukelti nepasitikėjimą mūsų mokslo principų tikslumu, sprendimą. Problema kyla iš to, kad nepertraukiamas ūkininkaujantiems individams prieinamų ekonominių gėrybių kiekio didėjimas neišvengiamai galų gale priverstų šias gėrybes prarasti savo ekonominį pobūdį ir tokiu būdu sumažintų turto sudedamąsias dalis. Taigi gauname keistą prieštaravimą, kad nepertraukiamas turto objektų didėjimas turėtų kaip būtiną galutinį padarinį turto sumažėjimą.²⁷

Tarkime, kad tam tikro mineralinio vandens kiekis, prieinamas kuriai nors tautai, yra mažesnis už jo poreikius. Todėl įvairios šios gėrybės dalys, esančios atskirų ūkininkaujančių asmenų žinioje, taip pat ir patys mineraliniai šaltiniai yra ekonominės gėrybės, vadinasi, turto sudedamosios dalys. Tarkime dabar, kad šis gydomasis vanduo staiga imtų tekėti keliais upeliais tokia gausia gausa, kad prarastų savo ankstesnį ekonominį pobūdį. Nieko nėra tikriau, kaip tai, kad mineralinio vandens kiekiai, kurie iki šio įvykio buvo ūkininkaujančių individų žinioje, taip pat ir patys mineraliniai šaltiniai dabar liautųsi buvę turto dalimis. Taigi iš tikrųjų taip ir būtų, kad laipsniškas turto sudedamųjų dalių didėjimas galų gale būtų sukėlęs turto sumažėjimą.

Šis paradoksas iš pirmo žvilgsnio yra nepaprastai įspūdingas, tačiau tiksliau pasvarstytas pasirodo esąs tik tariamas. Kaip matėme anksčiau, ekonominės gėrybės yra gėrybės, kurių turimi kiekiai yra mažesni už jų poreikius. Tai gėrybės, kurių yra dalinis trūkumas, o ūkininkaujančių individų turtas yra ne kas kita, kaip šių gėrybių suma. Jei jų turimi kiekiai laipsniškai didinami tol, kol galų gale jos praranda savo ekonominį pobūdį, trūkumo nebėra, ir jos pasitraukia iš gėrybių, sudarančių ūkininkaujančių individų turtą, kategorijos – tai yra, palieka gėrybių, kurių yra dalinis trūkumas, klasę. Tikrai nėra jokio prieštaravimo tame, kad laipsniškas gėrybės, kurios anksčiau buvo trūkumas, didėjimas galų gale sukelia tokį padarinį, jog šios gėrybės nebestinga.

Priešingai, tai, kad laipsniškas ekonominių gėrybių didėjimas galų gale turi sumažinti gėrybių, kurių anksčiau buvo trūkumas, skaičių, yra teiginys, kuris kiekvienam yra toks pat tiesiogiai akivaizdus, kaip ir priešingas teiginys, kad ilgai trunkantis gausiai turimų (neekonominių) gėrybių mažėjimas galų gale turi padaryti jas tam tikru laipsniu retas – taigi turto, kuris tuo pačiu padidinamas, dalimis.

Pirmiau pateiktas paradoksas, iškeltas ne tik turto objektų apimties atžvilgiu, bet analogišku būdu ir ekonominių gėrybių vertės bei kainos atžvilgiu²⁸, todėl yra tik tariamas ir grindžiamas klaidingu turto bei jo dalių prigimties aiškinimu.

Turtą apibrėžėme kaip visą ekonominių gėrybių, esančių ūkininkaujančio individo žinioje, sumą. Todėl bet kurio turto vieneto egzistavimas suponuoja ūkininkaujantį individą arba bent jau tokį, kurio naudai atliekami ūkininkavimo veiksmai. Todėl konkrečiam tikslui skirti ekonominių gėrybių kiekiai nėra turtas ekonomine šio žodžio prasme. Juridinio asmens fikcija gali galioti teisinės praktikos tikslams ar net juridinių konstrukcijų tikslams, bet ne mūsų mokslui, kuris ryžtingai atmeta visas fikcijas. Todėl vadinamieji „patikos fondai“²⁹ yra ekonominių gėrybių kiekiai, skirti konkretiems tikslams, bet jie nėra turtas ekonomine šio žodžio prasme.

Tai veda prie klausimo apie viešojo turto prigimtį. Valstybės, provincijos, bendruomenės ir apskritai susivienijimai savo žinioje turi ekonominių gėrybių kiekius, kad patenkintų savo poreikius, įgyvendintų savo tikslus. Čia juridinio asmens fikcija politiniam ekonomistui nereikalinga. Nesiremdamas jokia fikcija, jis gali stebėti ūkininkaujantį vienetą, socialinę organizaciją, kurios darbuotojai administruoja tam tikras jai prieinamas ekonomines gėrybes savo poreikiams patenkinti ir nukreipia jas šiam tikslui. Todėl niekas nedvejos pripažinti vyriausybinio, provincinio, savivaldybės ir korporacinio turto egzistavimą.

Kitaip yra su tuo, kas žymima terminu „nacionalinis turtas“. Čia turime reikalą ne su visa ekonominių gėrybių, prieinamų tautai jos poreikiams tenkinti, administruojamų vyriausybės tarnautojų ir jų skiriamų jos tikslams, suma, o su visuma gėrybių, esančių atskirų visuomenės ūkininkaujančių individų ir susivienijimų žinioje jų individualiems tikslams. Taigi turime reikalą su sąvoka, kuri keliais svarbiais atžvilgiais nukrypsta nuo to, ką vadiname turtu.

Jei pasinaudosime fikcija, kad įsivaizduosime visumą ūkininkaujančių asmenų visuomenėje, kurių kiekvienas siekia patenkinti savo ypatingus poreikius ir neretai vadovaujasi interesais, priešingais kitų interesams, kaip vieną didelį ūkininkaujantį vienetą, ir jei toliau tarsime, kad atskirų ūkininkaujančių individų žinioje esantys ekonominių gėrybių kiekiai naudojami ne jų ypatingiems poreikiams tenkinti, o visumą sudarančių individų poreikiams tenkinti, tai, žinoma, prieisime prie sąvokos ekonominių gėrybių sumos, esančios ūkininkaujančio vieneto žinioje (čia – visuomenės žinioje), kuri prieinama jos kolektyviniams poreikiams tenkinti. Tokią sąvoką teisingai būtų galima žymėti terminu „nacionalinis turtas“. Tačiau pagal mūsų dabartinę socialinę santvarką ekonominių gėrybių suma, esanti atskirų ūkininkaujančių visuomenės narių žinioje jų ypatingiems individualiems poreikiams tenkinti, akivaizdžiai nesudaro turto ekonomine šio termino prasme, o veikiau yra žmonių bendravimo ir prekybos susietų turtų kompleksas.³⁰

Tačiau poreikis moksliniam pavadinimui ką tik paminėtai gėrybių sumai yra toks pagrįstas, o terminas „nacionalinis turtas“ tai sąvokai – toks visuotinai priimtas ir vartosenos įtvirtintas, kad blogai tarnautume šiam poreikiui, jei atsisakytume esamo termino, kai imame aiškiau suvokti tikrąją vadinamojo nacionalinio turto prigimtį.

Tad mums tereikia saugotis klaidos, kuri neišvengiamai kyla, jei nekreipiame dėmesio į čia aptartą skirtumą. Visais klausimais, kur kalbama vien tik apie kiekybinį vadinamojo nacionalinio turto nustatymą, tautos individų turtų suma gali būti vadinama nacionaliniu turtu. Tačiau kai daromos išvados, einančios nuo nacionalinio turto dydžio prie tautos gerovės, arba kai įsijungia reiškiniai, kylantys iš įvairių ūkininkaujančių individų tarpusavio sąlyčio, nacionalinio turto sąvoka pažodine šio žodžio prasme būtinai turi vesti į dažnas klaidas. Visais šiais atvejais nacionalinis turtas veikiau laikytinas sudėtiniu visuomenės narių turtų junginiu, ir mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į skirtingus šių individualių turtų dydžius.