1. Pinigų prigimtis ir kilmė⁸⁵

Ankstyvosiose prekybos stadijose, kai ūkininkaujantys asmenys tik lėtai bunda pažinimui apie ūkinę naudą, kurią galima išgauti pasinaudojant esamomis mainų galimybėmis, jų dėmesys, derindamasis prie visų kultūrinių pradžių paprastumo, nukreiptas tik į akivaizdžiausias iš šių galimybių. Svarstydamas gėrybes, kurias įgis prekyboje, kiekvienas žmogus atsižvelgia tik į jų vartojamąją vertę jam pačiam. Todėl iš tikrųjų atliekami mainų sandoriai natūraliai apriboti tomis situacijomis, kai ūkininkaujantys asmenys valdo gėrybes, turinčias jiems mažesnę vartojamąją vertę nei gėrybės, kurias valdo kiti ūkininkaujantys asmenys, tas pačias gėrybes vertinantys atvirkščiai. A turi kalaviją, kuris jam turi mažesnę vartojamąją vertę nei B plūgas, o B tas pats plūgas turi mažesnę vartojamąją vertę nei A kalavijas – žmogaus prekybos pradžioje visi iš tikrųjų atliekami mainų sandoriai apriboti tokios rūšies atvejais.

Nesunku pastebėti, kad esant tokioms sąlygoms faktiškai įvykdytų mainų skaičius turi būti labai siaurai ribotas. Kaip retai nutinka, kad vieno asmens turima gėrybė turi jam mažesnę naudojimo vertę nei kita gėrybė, priklausanti kitam asmeniui, kuris tas gėrybes tuo pat metu vertina lygiai priešingai! Ir net kai šis santykis egzistuoja, kiek dar retesnės turi būti situacijos, kuriose abu šie asmenys faktiškai susitinka! A turi žvejybos tinklą, kurį norėtų išmainyti į tam tikrą kiekį kanapių. Kad jis iš tikrųjų galėtų įvykdyti šį mainą, būtina ne tik tai, kad būtų kitas ūkininkaujantis individas B, kuris pasiruošęs už žvejybos tinklą atiduoti A pageidaujamą kanapių kiekį, bet ir tai, kad abu šie ūkininkaujantys individai su tokiais konkrečiais pageidavimais susitiktų vienas su kitu. Tarkime, ūkininkas C turi arklį, kurį norėtų išmainyti į keletą žemės ūkio padargų ir drabužių. Kaip mažai tikėtina, kad jis suras kitą asmenį, kuriam reikia jo arklio ir kuris tuo pačiu metu yra ir pasiruošęs, ir pajėgus atiduoti jam visus padargus ir drabužius, kuriuos jis pageidauja gauti mainais!

Šis sunkumas būtų buvęs neįveikiamas ir būtų rimtai stabdęs pažangą darbo pasidalijimo srityje, o pirmiausia – gėrybių gamybos būsimam pardavimui srityje, jeigu pačioje daiktų prigimtyje nebūtų buvę išeities. Tačiau jų padėtyje būta veiksnių, kurie visur neišvengiamai vedė žmones – be jokio specialaus susitarimo poreikio ar net valstybinės prievartos – į tokią padėtį, kurioje šis sunkumas buvo visiškai įveiktas.

Tiesioginis savo poreikių patenkinimas yra galutinis visų žmonių ūkinių pastangų tikslas. Todėl galutinis jų mainų operacijų tikslas yra išmainyti savo prekes į tokias gėrybes, kurios turi jiems naudojimo vertę. Pastangos pasiekti šį galutinį tikslą buvo vienodai būdingos visoms kultūros pakopoms ir ekonomiškai yra visiškai teisingos. Tačiau ūkininkaujantys individai akivaizdžiai elgtųsi neekonomiškai, jeigu visais atvejais, kai šis galutinis tikslas negali būti pasiektas iš karto ir tiesiogiai, jie apskritai atsisakytų prie jo artėti.

Tarkime, kad Homero amžiaus kalvis nukalė du varinius šarvus ir nori juos išmainyti į varį, kurą ir maistą. Jis eina į turgų ir siūlo savo gaminius už šias gėrybes. Jis neabejotinai būtų labai patenkintas, jei ten sutiktų asmenis, norinčius įsigyti jo šarvus ir tuo pat metu turinčius parduoti visas žaliavas bei maisto produktus, kurių jam reikia. Tačiau akivaizdžiai tektų laikyti ypač laimingu atsitiktinumu, jei tarp to nedidelio skaičiaus asmenų, kurie bet kuriuo metu norėtų įsigyti tokią sunkiai parduodamą gėrybę kaip jo šarvai, jis surastų bent vieną, siūlantį būtent tas gėrybes, kurių jam reikia. Todėl jis padarytų savo prekių realizavimą arba visiškai neįmanomą, arba įmanomą tik su didelėmis laiko sąnaudomis, jei elgtųsi taip neekonomiškai, kad norėtų mainais už savo prekes priimti tik gėrybes, turinčias jam naudojimo vertę, o ne ir kitas gėrybes, kurios, nors ir turėtų jam prekės pobūdį, vis dėlto pasižymėtų didesniu pardavumu nei jo paties prekė. Tokių prekių turėjimas žymiai palengvintų jo paiešką asmenų, turinčių būtent tas gėrybes, kurių jam reikia. Laikais, apie kuriuos kalbu, galvijai, kaip pamatysime toliau, buvo pati parduodamiausia iš visų prekių. Net jeigu šarvakalys jau pakankamai aprūpintas galvijais savo tiesioginiams poreikiams, jis elgtųsi labai neekonomiškai, jei neatiduotų savo šarvų už keletą papildomų galvijų. Taip darydamas jis, žinoma, mainai savo prekių ne į vartojimo gėrybes (siaurąja prasme, kuria šis terminas priešinamas „prekėms"), o tik į gėrybes, kurios taip pat turi jam prekės pobūdį. Tačiau už savo mažiau parduodamas prekes jis gauna kitas, pasižyminčias didesniu pardavumu. Tokių parduodamesnių gėrybių turėjimas akivaizdžiai padaugina jo galimybes turguje surasti asmenis, kurie pasisiūlys parduoti jam reikalingas gėrybes. Todėl jei mūsų šarvakalys teisingai suvokia savo asmeninį interesą, jis bus natūraliai pastūmėtas – be prievartos ar kokio nors specialaus susitarimo – atiduoti savo šarvus už atitinkamą skaičių galvijų. Su tokiu būdu gautomis parduodamesnėmis prekėmis jis nueis pas turguje esančius asmenis, kurie parduoda varį, kurą ir maistą, kad pasiektų savo galutinį tikslą – mainais įsigyti reikalingas vartojimo gėrybes. Tačiau dabar jis gali siekti šio tikslo daug greičiau, ekonomiškiau ir su gerokai padidėjusia sėkmės tikimybe.

Kuo labiau kiekvienas ūkininkaujantis individas suvokia savo ekonominį interesą, tuo labiau šis interesas jį skatina – be jokio susitarimo, be įstatyminės prievartos ir net neatsižvelgiant į viešąjį interesą – atiduoti savo prekes mainais į kitas, parduodamesnes prekes, net jei jam jų nereikia jokiam tiesioginiam vartojimo tikslui. Todėl su ūkine pažanga visur galime stebėti reiškinį, kai tam tikras gėrybių skaičius, ypač tų, kurios duotuoju laiku ir vietoje lengviausiai parduodamos, dėl galingo papročio poveikio tampa visiems priimtinos mainuose ir taip įgyja galimybę būti atiduodamos mainais į bet kurią kitą prekę. Šias gėrybes mūsų protėviai vadino „Geld"⁸⁶ – terminu, kilusiu iš „gelten", kuris reiškia atlyginti arba mokėti. Todėl terminas „Geld" mūsų kalboje žymi mokėjimo priemonę kaip tokią.⁸⁷

Didelę papročio⁸⁸ reikšmę pinigų atsiradimui galima iš karto pastebėti apsvarsčius aukščiau aprašytą procesą, kuriuo tam tikros gėrybės tapo pinigais. Mažiau lengvai parduodamų prekių išmainymas į prekes, pasižyminčias didesniu pardavumu, atitinka kiekvieno ūkininkaujančio individo ekonominį interesą. Tačiau faktinis tokio pobūdžio mainų operacijų vykdymas reikalauja, kad ūkininkaujantys individai pažintų savo interesą. Mat jie turi būti pasiruošę mainais už savo prekes priimti – dėl jos didesnio pardavumo – gėrybę, kuri galbūt jiems patiems yra visai nenaudinga. Šis pažinimas niekada nebus pasiektas visų tautos narių tuo pat metu. Priešingai, tik nedidelis ūkininkaujančių individų skaičius iš pradžių atpažins jiems tenkančią naudą priimant mainais už savo prekes kitas, parduodamesnes prekes, kai tik tiesioginis jų prekių išmainymas į gėrybes, kurias jie nori vartoti, yra neįmanomas arba labai neapibrėžtas. Ši nauda nepriklauso nuo bendro kurios nors vienos prekės pripažinimo pinigais. Mat tokio pobūdžio mainai visada, esant kokioms bebūtų aplinkybėms, gerokai priartins ūkininkaujantį individą prie jo galutinio tikslo – įsigyti gėrybes, kurias jis nori vartoti. Kadangi nėra geresnio būdo žmonėms apsišviesti apie savo ekonominius interesus, nei stebėti tų, kurie naudoja teisingas priemones savo tikslams pasiekti, ekonominę sėkmę, akivaizdu, kad niekas taip nepalankavo pinigų atsiradimui, kaip ilgai praktikuotas ir ekonomiškai pelningas itin parduodamų prekių priėmimas mainais už visas kitas, vykdytas nuovokiausių ir gabiausių ūkininkaujančių individų. Tokiu būdu paprotys ir praktika nemaža prisidėjo prie to, kad prekės, kurios duotuoju laiku buvo parduodamiausios, virto prekėmis, kurias mainais už savo pačių prekes ėmė priimti ne tik daugelis, bet visi ūkininkaujantys individai.⁸⁹

Valstybės ribose teisinė tvarka paprastai daro įtaką prekių pinigiškumui, kuri, nors ir nedidelė, negali būti neigiama. Pinigų (skirtingai nei monetos, kuri yra tik viena pinigų atmaina) kilmė, kaip matėme, yra visiškai natūrali ir todėl rodo įstatyminę įtaką tik rečiausiais atvejais. Pinigai nėra valstybės išradimas. Jie nėra įstatyminio akto produktas. Net politinės valdžios sankcija nėra būtina jų egzistavimui. Tam tikros prekės tapo pinigais visiškai natūraliai, kaip ekonominių santykių, nepriklausomų nuo valstybės galios, rezultatas.

Tačiau jei, atsiliepiant į prekybos poreikius, kuri nors gėrybė gauna valstybės sankciją kaip pinigai, rezultatas bus toks, kad ne tik kiekvienas mokėjimas pačiai valstybei, bet ir visi kiti mokėjimai, kurie nėra aiškiai sutarti kitomis gėrybėmis, gali būti reikalaujami arba siūlomi su teisiškai privalomu poveikiu tik tos gėrybės vienetais. Bus dar vienas, ypač svarbus rezultatas: kai mokėjimas iš pradžių sutartas kitomis gėrybėmis, bet dėl kokios nors priežasties negali būti atliktas, jį pakeičiantis mokėjimas taip pat gali būti reikalaujamas arba siūlomas su teisiškai privalomu poveikiu tik tos vienos konkrečios gėrybės vienetais. Taigi valstybės sankcija suteikia konkrečiai gėrybei visuotinės mainų pakaitalo savybę, ir nors valstybė nėra atsakinga už gėrybės pinigiškumo egzistavimą, ji yra atsakinga už reikšmingą jos pinigiškumo pagerinimą.⁹⁰

2. Atskiroms tautoms ir atskiriems istoriniams laikotarpiams tinkamos pinigų rūšys

Pinigai nėra ūkininkaujančių žmonių susitarimo produktas ir nėra įstatyminių aktų produktas. Niekas jų neišrado. Ūkininkaujantiems individams visuomeninėse situacijose vis labiau suvokiant savo ekonominį interesą, jie visur pasiekė paprastą supratimą, kad mažiau parduodamų prekių atidavimas už kitas, pasižyminčias didesniu pardavumu, gerokai priartina juos prie jų konkrečių ekonominių tikslų įgyvendinimo. Taigi, progresuojant visuomeninio ūkio raidai, pinigai ėmė egzistuoti daugybėje civilizacijos centrų nepriklausomai. Tačiau būtent dėl to, kad pinigai yra natūralus žmogaus ūkio produktas, konkrečios formos, kuriomis jie pasireiškė, visur ir visais laikais buvo konkrečių ir kintančių ekonominių situacijų rezultatas. Pas tą pačią tautą skirtingais laikais ir pas skirtingas tautas tuo pat metu skirtingos gėrybės įgijo tą ypatingą padėtį prekyboje, kuri buvo aprašyta aukščiau.

Ankstyviausiais ekonominės raidos laikotarpiais galvijai, atrodo, daugumai senovės pasaulio tautų buvo parduodamiausia prekė. Naminiai gyvuliai sudarė pagrindinę kiekvieno individo turto dalį tiek tarp klajoklių, tiek tarp tautų, pereinančių nuo klajokliško ūkio prie žemdirbystės. Jų pardavumas tiesiogine prasme apėmė visus ūkininkaujančius individus, o dirbtinių kelių nebuvimas kartu su tuo, kad galvijai patys persikeldavo (primityviose civilizacijos pakopose beveik be jokių sąnaudų!), darė juos parduodamus platesnėje geografinėje erdvėje nei daugumą kitų prekių. Be to, keletas aplinkybių palankavo plačioms kiekybinėms ir laiko jų pardavumo riboms. Karvė yra nemažo patvarumo prekė. Jos išlaikymo sąnaudos yra nereikšmingos ten, kur ganyklų esama gausiai ir kur gyvuliai laikomi po atviru dangumi. O kultūroje, kurioje kiekvienas siekia turėti kuo didesnes bandas, galvijai paprastai nebūna vienu metu atvedami į turgų pertekliniais kiekiais. Laikotarpiu, apie kurį kalbu, nebuvo panašaus aplinkybių sutapimo, kuris jokiai kitai prekei nustatytų tokias plačias pardavumo ribas. Jei prie šių aplinkybių pridėsime tai, kad prekyba naminiais gyvuliais buvo bent jau tiek pat išplėtota, kiek ir prekyba bet kuria kita preke, galvijai atrodo buvę parduodamiausia iš visų turimų prekių ir todėl natūralūs senovės pasaulio tautų pinigai.

Labiausiai kultūringos senovės pasaulio tautos – graikų, kurių raidos pakopas istorija atskleidė mums gana ryškiais bruožais – prekyba ir komercija dar net Homero laikais nerodė jokio kaltų pinigų pėdsako. Tebevyravo natūriniai mainai, o turtą sudarė galvijų bandos. Mokėjimai buvo atliekami galvijais. Kainos buvo skaičiuojamos galvijais. Ir galvijai buvo naudojami baudoms mokėti. Net Drakonas skyrė baudas galvijais, ir ši praktika nebuvo atsisakyta, kol Solonas, matyt dėl to, kad jie buvo nebenaudingi, jų nepavertė metaliniais pinigais santykiu po vieną drachmą už avį ir penkias drachmas už karvę. Dar ryškiau nei pas graikus galvijų pinigų pėdsakus galima atpažinti pas galvijus auginusius Italijos pusiasalio tautų protėvius. Iki labai vėlyvų laikų galvijai ir, šalia jų, avys sudarė mainų priemonę pas romėnus. Jų ankstyviausios teisinės bausmės buvo galvijų baudos (skiriamos galvijais ir avimis), kurios dar pasirodo 454 m. pr. Kr. lex Aternia Tarpeia ir tik 24 metais vėliau buvo paverstos kaltais pinigais.⁹¹

Tarp mūsų pačių protėvių, senųjų germanų genčių, tuo metu, kai jos, anot Tacitus, sidabrinius ir molinius indus vertino vienodai, didelė galvijų banda buvo laikoma tolygia turtui. Mainai vyravo lygiai taip pat, kaip ir tarp Homero laikų graikų, ir galvijai vėl, o šiuo atveju ir žirgai (taip pat ginklai!) jau buvo naudojami kaip mainų priemonė. Galvijai sudarė labiausiai vertinamą jų turtą ir buvo teikiama pirmenybė virš visko kito. Teisinės baudos buvo mokamos galvijais ir ginklais, ir tik vėliau metaliniais pinigais.⁹² Net Otto the Great dar skirdavo baudas galvijais.

Tarp arabų galvijų standartas egzistavo dar Mohammed laikais.⁹³ Tarp rytinės Mažosios Azijos tautų, kur Zoroaster raštai, Zendavesta, buvo laikomi šventais, kitos pinigų formos pakeitė galvijų standartą tik gana vėlai, jau po to, kai kaimyninės tautos seniai buvo perėjusios prie metalinės valiutos.⁹⁴ Galima manyti, kad galvijus kaip valiutą priešistoriniais laikais naudojo hebrajai, Mažosios Azijos tautos ir Mesopotamijos gyventojai, nors įrodymų tam rasti negalime. Visos šios gentys į istoriją įžengė tokiame civilizacijos lygmenyje, kuriame, kaip galima spėti, jos jau buvo peržengusios galvijų standartą – jeigu galima leisti sau analogijos būdu daryti bendras išvadas iš vėlesnių raidos eigų ir iš to, kad primityvioje visuomenėje atrodo nenatūralu didelius mokėjimus atlikti metalu ar metaliniais įrankiais.

Tačiau kylanti civilizacija ir pirmiausia darbo pasidalijimas bei natūralus jo padarinys – laipsniškas miestų, kuriuose gyveno pirmiausia amatui atsidavusi gyventojų dalis, formavimasis – visur turėjo nulemti tai, kad vienu metu mažėjo galvijų parduodamumas ir didėjo daugelio kitų prekių, ypač tuomet naudotų metalų, parduodamumas. Amatininkas, pradėjęs prekiauti su ūkininku, retai galėjo priimti galvijus kaip pinigus; miestiečiui laikinas galvijų turėjimas neišvengiamai reiškė ne tik nepatogumus, bet ir nemažas ekonomines aukas; o galvijų laikymas ir šėrimas ūkininkui nekėlė reikšmingos ekonominės aukos tik tol, kol jis turėjo neribotą ganyklą ir buvo įpratęs laikyti savo galvijus atvirame lauke. Todėl civilizacijai progresuojant galvijai didžia dalimi prarado tą platų parduodamumo mastą, kurį anksčiau turėjo tiek asmenų skaičiaus, kuriems, tiek laikotarpio, per kurį jie galėjo būti ekonomiškai parduoti, atžvilgiu. Tuo pat metu jie vis labiau traukėsi į antrą planą kitų gėrybių atžvilgiu, kalbant apie erdvines ir kiekybines jų parduodamumo ribas. Jie nustojo būti labiausiai parduodama preke, ekonomine pinigų forma, ir galiausiai apskritai nustojo būti pinigais.

Visose kultūrose, kuriose galvijai anksčiau turėjo pinigų pobūdį, galvijų pinigų buvo atsisakyta pereinant nuo klajokliškos gyvensenos ir paprastos žemdirbystės prie sudėtingesnės sistemos, kurioje buvo praktikuojamas amatas, ir jų vietą užėmė tuomet naudoti metalai. Tarp metalų, kuriuos žmonės iš pradžių daugiausia apdirbo dėl lengvo jų išgavimo ir kalumo, buvo varis, sidabras, auksas, o kai kuriais atvejais ir geležis. Perėjimas vyko gana sklandžiai, kai jis tapo būtinas, nes metaliniai įrankiai ir pats neapdorotas metalas neabejotinai jau visur buvo naudojami kaip pinigai šalia galvijų valiutos – smulkiems mokėjimams atlikti.

Varis buvo pats ankstyviausias metalas, iš kurio buvo gaminamas ūkininko plūgas, kario ginklai ir amatininko įrankiai. Varis, auksas ir sidabras buvo ankstyviausios medžiagos, naudotos visokiems indams ir papuošalams. Todėl tame kultūros lygmenyje, kuriame tautos perėjo nuo galvijų pinigų prie išimtinai metalinės valiutos, varis ir galbūt kai kurie jo lydiniai buvo labai bendro naudojimo gėrybės, o auksas ir sidabras, kaip svarbiausia priemonė tenkinti tą labiausiai visuotinę primityvių žmonių aistrą – troškimą savo išvaizda išsiskirti prieš kitus genties narius – buvo tapę labiausiai visuotinai geidžiamomis gėrybėmis. Kol jų panaudojimo sričių buvo nedaug, šie trys metalai cirkuliavo beveik išimtinai apdorotomis formomis. Vėliau, cirkuliuodami kaip neapdorotas metalas, jie buvo mažiau ribojami panaudojimo atžvilgiu ir turėjo didesnį dalumą. Jų parduodamumas nebuvo nei apribotas mažu ekonomiškai veikiančių asmenų skaičiumi, nei – dėl didelio jų naudingumo visoms tautoms ir lengvo gabenimo už santykinai nedideles ekonomines aukas – suvaržytas siaurų erdvinių ribų. Dėl savo patvarumo jų parduodamumas nebuvo apribotas siauromis laiko ribomis. Dėl visuotinės konkurencijos dėl jų jie galėjo būti lengviau parduodami ekonominėmis kainomis nei bet kurios kitos panašaus kiekio prekės (p. 227). Taigi istoriniu laikotarpiu po klajoklystės ir paprastos žemdirbystės stebime ekonominę padėtį, kurioje šie trys metalai, būdami labiausiai parduodamos gėrybės, tapo išimtine mainų priemone.

Šis perėjimas neįvyko staigiai ir tarp visų tautų nevyko vienodai. Naujesnis metalinis standartas galėjo būti ilgą laiką naudojamas kartu su senesniu galvijų standartu, kol visiškai jį pakeitė. Gyvulio vertė, išreikšta metaliniais pinigais, galėjo tarnauti valiutos vieneto pagrindu net ir po to, kai metalas prekyboje galutinai išstūmė galvijus kaip valiutą. Graikų Dekaboion, Tessearboion ir Hekatomboion bei ankstyviausi romėnų ir galų metaliniai pinigai tikriausiai buvo tokio pobūdžio, o gyvulio atvaizdas, atsirandantis ant metalo gabalų, tikriausiai buvo šios vertės simbolis.⁹⁵

Mažų mažiausiai neaišku, ar varis arba žalvaris, kaip svarbiausias iš naudojamų metalų, buvo ankstyviausia mainų priemonė ir ar tauriieji metalai pinigų funkciją įgijo tik vėliau. Rytų Azijoje, Kinijoje ir galbūt taip pat Indijoje vario standartas pasiekė pilniausią savo išsivystymą. Vidurio Italijoje taip pat susiformavo išimtinai vario standartas. Senosiose kultūrose prie Eufrato ir Tigro, priešingai, nerandama net pėdsakų, jog kada nors būtų egzistavęs išimtinai vario standartas, o Mažojoje Azijoje ir Egipte, taip pat Graikijoje, Sicilijoje ir žemutinėje Italijoje jo savarankiškas išsivystymas, jeigu jis ten apskritai egzistavo, buvo sustabdytas dėl milžiniškos Viduržemio jūros prekybos plėtros, kurios nebuvo galima tinkamai vykdyti vien variu. Bet tikra, kad visos tautos, kurios dėl materialinių aplinkybių, kuriomis vystėsi jų ūkis, buvo pastūmėtos priimti vario standartą, civilizacijai toliau vystantis, o ypač geografiškai plečiantis prekybai, nuo mažiau tauriųjų metalų perėjo prie tauresnių – nuo vario ir geležies prie sidabro ir aukso. Be to, visur, kur įsitvirtino sidabro standartas, vėliau įvyko perėjimas prie aukso standarto, o jeigu šis perėjimas ne visada buvo iš tikrųjų užbaigtas, ta tendencija vis dėlto egzistavo.

Siauroje senovės sabinų miesto prekyboje su aplinkiniu regionu ir laikantis ankstyvojo sabinų papročių paprastumo, kai galvijų standartas buvo atgyvenęs, varis geriausiai tarnavo praktiniams ūkininkų, o taip pat ir miestiečių tikslams. Tai buvo svarbiausias naudojamas metalas, tikrai prekė, kurios parduodamumas apėmė didžiausią asmenų skaičių, o kiekybinės jos parduodamumo ribos buvo platesnės nei bet kurios kitos prekės – svarbiausi pinigų reikalavimai primityviose civilizacijos pakopose. Be to, tai buvo gėrybė, kurios lengvas ir pigus išsaugojimas bei laikymas mažais kiekiais ir kurios palyginti nuosaiki gabenimo kaina pakankamu mastu darė ją tinkamą piniginiams tikslams siaurose geografinėse ribose. Bet vos tik prekybos sritis išsiplėtė, vos tik paspartėjo prekių apyvartos tempas ir vos tik tauriieji metalai vis labiau tapo labiausiai parduodamomis naujosios epochos prekėmis, varis natūraliai prarado savo gebėjimą tarnauti kaip pinigai. Šios tautos prekybai išsiplėtus per visą pasaulį, sparčiai apsisukant jų prekėms ir didėjant darbo pasidalijimui, kiekvienas ekonomiškai veikiantis asmuo vis labiau juto poreikį nešiotis pinigus su savimi. Civilizacijai progresuojant, tauriieji metalai tapo labiausiai parduodamomis prekėmis ir taip natūraliais ekonomiškai aukštai išsivysčiusių tautų pinigais.

Kitų tautų istorija pateikia didelių skirtumų jų ekonominėje raidoje, taigi ir jų piniginėse institucijose, vaizdą. Kai Meksiką pirmąkart įsiveržė europiečiai, atrodo, kad ji jau buvo pasiekusi neįprastą ekonominės raidos lygį, sprendžiant iš liudininkų paskelbtų pranešimų apie tuometinę šalies padėtį. Senovės actekų prekyba mums ypač įdomi dėl dviejų priežasčių: (1) ji mums įrodo, kad ekonominis mąstymas, vedantis žmones į veiklą, nukreiptą į kuo pilnesnį jų poreikių tenkinimą, visur lemia analogiškus ekonominius reiškinius, ir (2) senovės Meksika pateikia mums šalies, esančios perėjimo iš grynų mainų į piniginį ūkį būsenoje, vaizdą. Taip turime liudijimą apie padėtį, kurioje galime stebėti būdingą procesą, kuriuo eilė gėrybių įgyja didesnę reikšmę nei kitos ir tampa pinigais.

Konkistadorų ir to meto rašytojų pranešimai vaizduoja Meksiką kaip šalį su gausiais miestais ir gerai organizuota bei įspūdinga prekių prekyba. Miestuose vykdavo kasdienės turgavietės, o kas penkias dienas būdavo rengiamos didžiosios turgavietės, kurios buvo paskirstytos po šalį taip, kad bet kurio vieno miesto didžioji turgavietė nebūtų pakenkta kaimyninio miesto turgavietės konkurencijos. Kiekviename mieste buvo speciali didelė aikštė prekybai prekėmis, ir joje kiekvienai prekei buvo paskirta tam tikra vieta, už kurios ribų prekyba ta preke buvo draudžiama. Vienintelės šios taisyklės išimtys buvo maisto produktai ir sunkiai gabenami daiktai (mediena, rauginimo medžiagos, akmenys ir kt.). Žmonių, susirinkusių sostinės Meksikos turgavietėje, skaičius buvo įvertintas nuo 20 000 iki 25 000 kasdienėmis turgaus dienomis ir nuo 40 000 iki 50 000 didžiosiomis turgaus dienomis. Buvo prekiaujama labai daugybe prekių rūšių.⁹⁶

Kyla įdomus klausimas, ar senovės Meksikos turgavietėse, kurios tiek daugeliu atžvilgių buvo panašios į Europos, taip pat jau buvo pasirodę reiškiniai, savo prigimtimi ir kilme analogiški mūsų pinigams.

Tikrasis ispanų įsibrovėlių pranešimas yra toks, kad Meksikos prekyba tuo metu, kai jie pirmąkart įžengė į šalį, jau seniai buvo nustojusi judėti išimtinai paprastų mainų ribose, ir kad vietoje to kai kurios prekės jau buvo įgijusios ypatingą padėtį prekyboje, kurią aptariau išsamiau anksčiau – tai yra pinigų padėtį. Kakavos pupelės mažuose maišeliuose, kuriuose būdavo nuo 8 000 iki 24 000 pupelių, tam tikros mažos medvilninės skarelės, aukso smiltys žąsų plunksnose, kurios būdavo priimamos pagal dydį (svarstyklės ir svėrimo prietaisai apskritai meksikiečiams buvo nežinomi), vario gabalai ir galiausiai ploni alavo gabalai, atrodo, buvo prekės, kurias kiekvienas mielai priimdavo (kaip pinigus), net jeigu jas gaunantiems asmenims jų iškart ir nereikėjo, kai tik nebuvo galima įvykdyti tiesioginių iškart panaudojamų prekių mainų.

Liudininkai mini šias prekes kaip prekiautas Meksikos turgavietėse: gyvus ir negyvus gyvulius, kakavą, visus kitus maisto produktus, brangakmenius, vaistinius augalus, žoleles, sakus, dervas, žemes, paruoštus vaistus, prekes, pagamintas iš agavos pluošto, palmių lapų ir gyvulių plaukų, dirbinius iš plunksnų, taip pat iš medžio ir akmens, ir galiausiai auksą, varį, alavą, medieną, akmenis, rauginimo medžiagas bei kailius. Jeigu atsižvelgsime ne tik į šį prekių sąrašą, bet ir (1) į tai, kad Meksika tuo metu, kai ją atrado europiečiai, jau buvo išsivysčiusi šalis su tam tikra pramone ir gausiais miestais, (2) į tai, kad, kadangi dauguma mūsų naminių gyvulių jiems buvo nežinomi, galvijų standartas buvo visiškai neįmanomas, (3) į tai, kad kakava buvo kasdienis gėrimas, medvilnė – labiausiai paplitusi apdaro medžiaga, o auksas, varis ir alavas – plačiausiai naudojami actekų tautos metalai, ir (4) į tai, kad šių prekių prigimtis ir jų bendro naudojimo faktas suteikė joms didesnį parduodamumą nei visoms kitoms prekėms, nesunku tiksliai suprasti, kodėl šios gėrybės tapo actekų tautos pinigais. Jie buvo natūrali, nors ir menkai išvystyta, senovės Meksikos valiuta.

Analogiškos priežastys lėmė tai, kad pas medžiotojų tautas, užsiimančias užsienio prekyba, pinigais tapo gyvūnų kailiai. Tarp medžiotojų genčių natūraliai susidaro kailių perteklius, nes šeimos aprūpinimas maistu medžioklės būdu lemia tokį didelį kailių kaupimąsi, kad daugių daugiausia tarp medžiotojų genties narių gali kilti tik konkurencija dėl ypač gražių ar retų kailių rūšių. Bet jei gentis užmezga prekybą su svetimomis tautomis ir atsiranda kailių rinka, kurioje, medžiotojų pasirinkimu, gausybė vartojamųjų gėrybių gali būti iškeičiama į kailius, nieko nėra natūralesnio, kaip tai, kad kailiai taps labiausiai parduodama gėrybe ir todėl bus pirmenybiškai priimami net mainuose, vykstančiuose tarp pačių medžiotojų. Žinoma, medžiotojui A nereikia medžiotojo B kailių, kuriuos jis priima mainuose, tačiau jis žino, kad galės juos lengvai iškeisti rinkose į kitas gėrybes, kurių jam reikia. Todėl jis teikia pirmenybę kailiams, nors ir jie jam turi tik prekės pobūdį, prieš kitas savo turimas prekes, kurias sunkiau parduoti. Šį santykį iš tikrųjų galime stebėti beveik visose medžiotojų gentyse, kurios savo kailiais vykdo užsienio prekybą.²⁰

Tai, kad Afrikos viduje pinigais tapo vergai ir druskos gabalai, kad vaško paplotėliai Amazonės aukštupyje, menkės Islandijoje ir Niufaundlende, tabakas Merilende ir Virdžinijoje, cukrus Britanijos Vakarų Indijoje, o dramblio kaulas Portugalijos kolonijų apylinkėse perėmė pinigų funkcijas, paaiškinama tuo, kad šios gėrybės buvo, o kai kuriais atvejais tebėra, pagrindiniai iš šių vietų eksportuojami dirbiniai. Taip jos įgyja, lygiai kaip kailiai pas medžiotojų gentis, pirmaeilį parduodamumą.

Kita vertus, daugelio kitų gėrybių vietinis pinigų pobūdis gali būti kildinamas iš jų didelės ir visuotinės vietinės vartojamosios vertės bei iš to kylančio parduodamumo. Pavyzdžiai – datulių pinigų pobūdis Sivos oazėje, arbatos plytelių Vidurinėje Azijoje ir Sibire, stiklo karoliukų Nubijoje ir Senare bei ghussub, savotiškų soras, Ahiro krašte (Afrikoje). Pavyzdį, kuriame gėrybės pinigų pobūdį lėmė abu veiksniai, pateikia kauri kriauklės, kurios tuo pat metu buvo ir visuotinai geidžiama puošmena, ir eksporto prekė.⁹⁷

Taigi pinigai mums pasirodo savo ypatingomis, vietos ir laiko požiūriu skirtingomis formomis, ne kaip susitarimo, įstatyminės prievartos ar vien atsitiktinumo rezultatas, o kaip natūralus produktas, kylantis iš skirtingų tautų ekonominės padėties skirtumų tuo pačiu metu arba tos pačios tautos skirtumų skirtingais jos istorijos laikotarpiais.

Amerika," Das Ausland, XIX, no. 21, [Jan. 21, 1846], ¹². Estiškas žodis „raha" (pinigai) giminingoje lapių kalboje turi kailio reikšmę (Philipp Krug, Zur Münzkunde Russlands, St. Petersburg, 1805). Apie kailių pinigus Rusijos viduramžiais žr. Nestoro pranešimą (A.L. Schlözer, vertėjas, Nestor, Russische Annalen, Goettingen, 1802–1809, III, 90). Senasis žodis „kung" (pinigai) iš tikrųjų reiškia kiaunę. Dar 1610 metais buvo paimtas rusų karo iždas, kuriame buvo 5450 rublių sidabru ir kailių už 7000 rublių. (Žr. Nikolai Karamzin, Geschichte des russischen Reichs, Riga, 1820–1833, XI, 183). Taip pat žr. Roscher, op. cit., p. 309, ir Heinrich Storch, Handbuch der National-Wirthschaftslehre, ed. by K.H. Rau, Hamburg, 1820, III, 25–26.

3. Pinigai kaip „kainos matas" ir kaip ekonomiškiausia mainomojo turto saugojimo forma

Kadangi laipsniškas prekybos vystymasis ir pinigų veikimas sukuria tokią ekonominę padėtį, kurioje visų rūšių prekės yra iškeičiamos viena į kitą, ir kadangi ribos, kuriose formuojasi kainos, gyvos konkurencijos veikiamos darosi vis siauresnės (p. 201), buvo nesunku kilti minčiai, kad visos prekės tam tikroje vietoje ir tam tikru metu atsidurs viena kitos atžvilgiu tam tikru kainos santykiu, kurio pagrindu jos gali būti laisvai iškeičiamos viena į kitą.

Tarkime, kad žemiau išvardytų prekių (laikant jas tam tikrų kokybių) kainos, susiklosčiusios tam tikroje rinkoje tam tikru metu, yra šios:

	Faktinės kainos (už cnt.)	Vidutinė kaina (už cnt.)
Cukrus	24–26 talerių	25 taleriai
Medvilnė	29–31 talerio	30 talerių
Kvietiniai miltai	5 ½–6 ½ talerio	6 taleriai

Jei dabar daroma prielaida, kad vidutinė prekės kaina yra ta, už kurią ją galima ir nupirkti, ir parduoti, tuomet 4 centneriai cukraus pavyzdyje pasirodo kaip 3 1/3 centnerio medvilnės „ekvivalentas", o ši – kaip 16 2/3 centnerio kvietinių miltų ir 100 talerių „ekvivalentas", ir atvirkščiai. Mums tereikia prekės ekvivalentą (šia prasme) – arba vieną iš jos daugelio ekvivalentų – pavadinti jos „mainomąja verte", o pinigų sumą, už kurią ją galima ir nupirkti, ir parduoti, – jos „mainomąja verte tikrąja šio termino prasme", kad prieitume prie mainomosios vertės apskritai ir pinigų kaip „mainomosios vertės mato" konkrečiai sąvokos, kurios viešpatauja mūsų moksle.

„Šalyje, kurioje vyrauja gyva prekyba, – rašo Turgot, – kiekvienos rūšies gėrybė turės einamąją kainą, išreikštą kiekviena kita gėrybe, o tai reiškia, kad apibrėžtas vienos gėrybės kiekis bus ekvivalentus apibrėžtam kiekvienos kitos rūšies gėrybės kiekiui. Norint išreikšti tam tikros gėrybės mainomąją vertę, akivaizdžiai pakanka nurodyti kito žinomo gėrybės kiekį, kuris laikomas jos ekvivalentu. Iš to matyti, kad visų rūšių gėrybės, galinčios būti prekybos objektais, yra tarsi matuojamos viena kitos atžvilgiu ir kad bet kuri iš jų gali tarnauti kaip matas visoms kitoms."⁹⁸ Panašias mintis išsakė beveik visi kiti ekonomistai, kurie, kaip Turgot savo garsiojo veikalo apie nacionalinio turto kilmę ir paskirstymą eigoje, prieina prie išvados, kad pinigai iš visų galimų „mainomosios vertės matų" yra tinkamiausi, o tad ir labiausiai paplitę. Vienintelis šio mato trūkumas, kaip teigiama, glūdi tame, kad pinigų vertė nėra pastovi, o kintama,⁹⁹ ir kad pinigai todėl teikia patikimą „mainomosios vertės" matą bet kuriam tam tikram momentui, bet ne skirtingiems laiko momentams.

Tačiau savo kainos teorijos aptarime parodžiau, kad gėrybių ekvivalentų objektyviąja šio termino prasme niekur žmonių ūkyje stebėti negalima (p. 193) ir kad visa teorija, pristatanti pinigus kaip gėrybių „mainomosios vertės matą", suyra į nieką, nes teorijos pagrindas yra fikcija, klaida.

Kai tam tikros kokybės vilnos centneris konkrečiu sandoriu vilnos rinkoje parduodamas už 103 florinus, dažnai pastebima, kad toje pačioje rinkoje ir tuo pačiu metu vyksta sandoriai aukštesnėmis ir žemesnėmis kainomis, pavyzdžiui, už 104, 103 ½ ir už 102 bei 102 ½ florino. Neretai taip pat, kol pirkėjai rinkoje pareiškia esą pasiruošę „imti" už 101 floriną, pardavėjai tuo pat metu pareiškia, kad sutinka „siūlyti" tik už 105 florinus. Kokia tokiu atveju yra vilnos „mainomoji vertė"? Arba, tą patį klausimą suformulavus atvirkščiai, koks vilnos kiekis yra, pavyzdžiui, 100 florinų „mainomoji vertė"? Akivaizdu, kad tegalima pasakyti, jog vilnos centneris toje rinkoje tuo metu gali būti nupirktas ar parduotas tarp 101 ir 105 florinų ribų.¹⁰⁰ Bet tam tikro vilnos kiekio ir tam tikro pinigų (ar bet kurios kitos prekės) kiekio, kurie galėtų būti tarpusavyje iškeičiami vienas į kitą – kurie būtų ekvivalentai objektyviąja šio termino prasme – niekur stebėti negalima, nes jų nėra. Tad negali būti nė kalbos apie šių ekvivalentų matą (apie „mainomosios vertės" matą).

Tiesa, keli praktinio gyvenimo ekonominiai tikslai sukėlė poreikį apytiksliai tikslioms vertinimo procedūroms, ypač vertinimui pinigais. Ten, kur reikalingas tik apytikslis įverčių teisingumas, vidutinės kainos gali tinkamai tarnauti kaip vertinimo pagrindas, nes jos paprastai šiam tikslui yra tinkamiausios. Bet aišku, kad šis gėrybių vertinimo metodas turi pasirodyti visiškai nepakankamas ir net klaidingas, net praktiniam gyvenimui, visur ten, kur tampa būtinas aukštesnis tikslumo laipsnis. Kai būtinas tikslus gėrybių įvertinimas, pagal vertintojo ketinimą reikia skirti tris dalykus. Jis turi nukreipti dėmesį į įvertinimą: (1) kainos, už kurią tam tikros gėrybės, jei būtų pristatytos į rinką, gali būti parduotos, (2) kainos, už kurią tam tikros rūšies ir kokybės gėrybės gali būti nupirktos rinkoje, ir (3) prekių kiekio arba pinigų sumos, kuri tam tikram individui pačiam yra gėrybės ar gėrybių kiekio ekvivalentas.

Pagrindas pirmiesiems dviem įverčiams atlikti išplaukia iš to, kas pasakyta. Kainos formavimasis, kaip matėme, visada vyksta tarp dviejų kraštutinumų, kurių žemesnįjį galima taip pat vadinti paklausos kaina (kaina, už kurią prekė rinkoje pageidaujama), o aukštesnįjį – pasiūlos kaina (kaina, už kurią prekė rinkoje siūloma parduoti).¹⁰¹ Pirmoji paprastai bus pirmojo įverčio pagrindas, o antroji – antrojo įverčio pagrindas. Trečiasis įvertis yra sunkesnis, nes jis apima ypatingą padėtį, kurią gėrybė ar gėrybių kiekis, kurios ekvivalentas (subjektyviąja šio termino prasme) svarstomas, užima ūkininkaujančio individo ūkyje. Mat vertindamas šį ekvivalentą jis taip pat svarsto, ar gėrybė jam turi vyraujančią vartojamąją vertę, ar vyraujančią mainomąją vertę; kai kalbama apie gėrybės kiekius, jis svarsto, kuri dalis jam turi vyraujančią vartojamąją vertę, o kuri – vyraujančią mainomąją vertę.

Tarkime, kad A turi gėrybes a, b ir c, kurios jam turi vyraujančią vartojamąją vertę, taip pat gėrybes d, e ir f, kurios jam turi vyraujančią mainomąją vertę. Pinigų suma, kurią, kaip jis tikisi, galėtų gauti parduodamas pirmąją grupę, jam nebūtų šių gėrybių ekvivalentas, nes jų vartojamoji vertė jam yra aukštesnė, ekonominė forma. Vietoj to tik tokia pinigų suma, už kurią būtų galima nupirkti tapačias gėrybes ar tokias gėrybes, kurios jam turi tą pačią vartojamąją vertę, bus šių gėrybių ekvivalentas jam. Tačiau gėrybės d, e ir f yra prekės, taigi skirtos parduoti. Įprasta įvykių eiga jos bus iškeistos į pinigus. Kaina, kurios už jas tikisi ūkininkaujantis individas A, paprastai iš tiesų yra šių gėrybių ekvivalentas.¹⁰² Todėl gėrybės ekvivalentas gali būti teisingai įvertintas tik turėtojo ir gėrybės ekonominės būklės jam atžvilgiu. Būtina prielaida, reikalinga gėrybių komplekso (asmens nuosavybės) ekvivalentui nustatyti, yra atskiras kiekvienos komplekse esančios vartojamosios gėrybės ir kiekvienos prekės ekvivalento įvertinimas.¹⁰³

Nors „mainomosios vertės" teorija apskritai ir, kaip būtina pasekmė, pinigų kaip „mainomosios vertės mato" teorija konkrečiai, po to, kas pasakyta, turi būti pavadintos nepagrįstomis, pinigų prigimties ir funkcijos stebėjimas vis dėlto moko mus, kad ką tik aptarti įvairūs įverčiai (skirtingai nuo gėrybių „mainomosios vertės" matavimo) paprastai tinkamiausiai atliekami pinigais. Pirmųjų dviejų vertinimų tikslas yra įvertinti gėrybių kiekius, už kuriuos prekė gali būti nupirkta ar parduota tam tikru metu tam tikroje rinkoje. Šie gėrybių kiekiai įprastai bus sudaryti tik iš pinigų, jei numatomi sandoriai iš tikrųjų įvykdomi, todėl žinojimas apie pinigų sumas, už kurias prekė gali būti nupirkta ar parduota, natūraliai yra tiesioginis vertinimo ekonominio uždavinio tikslas.

Išsivysčiusios prekybos sąlygomis vienintelė prekė, kuria visas kitas galima įvertinti be aplinkkelinių procedūrų, yra pinigai. Visur, kur mainai siaurąja šio žodžio prasme išnyksta ir kur įvairių prekių kainomis faktiškai pasirodo (daugeliu atvejų) tik pinigų sumos, trūksta patikimo pagrindo vertinti kuo nors kitu nei piniginiais dydžiais. Pavyzdžiui, grūdų ar vilnos vertinimas pinigais yra palyginti paprastas. Tačiau vilnos vertinimas grūdais arba grūdų vertinimas vilna susijęs su didesniais sunkumais kad ir vien todėl, kad tiesioginiai šių dviejų gėrybių mainai niekada neįvyksta arba įvyksta tik rečiausiais išimtiniais atvejais, dėl ko stinga tokio vertinimo pamato – atitinkamų faktinių kainų. Todėl toks vertinimas paprastai įmanomas tik remiantis skaičiavimu, kuris kaip prielaidą reikalauja išankstinio abiejų gėrybių vertinimo pinigais. Antra vertus, gėrybės vertinimas pinigais gali būti atliktas tiesiogiai remiantis esamomis faktinėmis kainomis.

Taigi prekių vertinimas pinigais ne tik, kaip jau matėme, veiksmingiausiai atitinka įprastus praktinius vertinimo tikslus, bet ir yra patogiausias bei paprasčiausias praktiniu požiūriu. Vertinimas kitomis prekėmis yra sudėtingesnė procedūra, kuri suponuoja išankstinius vertinimus pinigais.

Tą patį galima pasakyti ir apie gėrybių ekvivalentų nustatymą subjektyviąja šio žodžio prasme, nes ir čia pirmieji du vertinimai sudaro jo prielaidą ir pamatą.

Taigi aišku, kodėl vienintelė prekė, kuria paprastai atliekami vertinimai, yra pinigai. Šia prasme – kaip prekė, kuria išsivysčiusios prekybos sąlygomis vertinimai paprastai ir tinkamiausiai atliekami – pinigus, jei norima, galima vadinti kainų matu.¹⁰⁴,¹⁰⁵

Aukščiau išaiškinau priežastis, kodėl įvertinimai apskritai veiksmingiausiai gali būti atliekami ta preke, kuri jau yra įgijusi pinigų pobūdį, kai tik tokia prekė egzistuoja, ir kodėl tad įvertinimai faktiškai atliekami šiais dydžiais, nebent prekės, tapusios pinigais, ypatumai tam kliudo. Tačiau šis rezultatas nėra būtina prekės pinigų pobūdžio pasekmė. Visai lengvai galima įsivaizduoti atvejų, kai prekė, neturinti pinigų pobūdžio, vis dėlto tarnauja kaip „kainos matas", arba atvejų, kai šiuo papildomu vaidmeniu tarnauja tik viena ar kita iš kelių prekių, įgijusių pinigų pobūdį. Todėl funkcija tarnauti kaip kainos matui nebūtinai yra prekių, įgijusių pinigų pobūdį, savybė. O jei ji nėra būtina pasekmė to, kad prekė tapo pinigais, tai dar mažiau ji yra prekės tapimo pinigais prielaida ar priežastis.

Žinoma, faktiškai pinigai apskritai yra labai tinkamas kainos matas. Tai ypač pasakytina apie metalinius pinigus dėl jų didelio dalumo ir dėl santykinai didesnio jų vertę lemiančių veiksnių stabilumo. Esama ir kitų prekių, įgijusių pinigų pobūdį (ginklų, indų, bronzinių žiedų ir t. t.), tačiau niekada nenaudotų kaip kainos matas. Vadinasi, funkcija tarnauti kaip kainos matui nėra įtraukta į pinigų sąvoką. Keletas ekonomistų sulydė pinigų sąvoką ir „vertės mato" sąvoką ir dėl to įsivėlė į klaidingą tikrosios pinigų prigimties supratimą.

Tie patys veiksniai, dėl kurių pinigai yra vienintelė prekė, kuria paprastai atliekami vertinimai, atsakingi ir už tai, kad pinigai yra tinkamiausia terpė kaupti tai turto daliai, kuria asmuo ketina įsigyti kitų gėrybių (vartojimo gėrybių ar gamybos priemonių). Ta turto dalis, kurią ūkininkaujantis individas ketina panaudoti vartojimo gėrybėms pirkti, įgyja tokią formą, kuria jis bet kuriuo metu gali tikriausiu ir greičiausiu būdu patenkinti savo poreikius, jei pirmiausia ji iškeičiama į pinigus. Ta ūkininkaujančio individo kapitalo dalis, kuri dar nesusideda iš specializuotų numatytos gamybos veiksnių, dėl tos pačios priežasties taip pat tinkamiau laikoma pinigų pavidalu nei bet kuriuo kitu pavidalu, nes bet kuri kita prekė pirmiausia turi būti iškeista į pinigus, kad ją būtų galima toliau iškeisti į pageidaujamas gamybos priemones. Iš tikrųjų kasdienė patirtis moko mus, kad ūkininkaujantys žmonės stengiasi tą savo vartojimo gėrybių atsargų dalį, kuri susideda iš gėrybių, kurių jie nebeketina naudoti tiesioginiam savo poreikių tenkinimui, o vietoj to laiko prekėmis, paversti pinigais. Panašiai tą savo kapitalo dalį, kuri nesusideda iš numatytos gamybos veiksnių, jie pirmiausia paverčia pinigais ir tuo žengia nemažą žingsnį savo ūkinių tikslų link.

Tačiau sąvoką, priskiriančią pinigams kaip tokiems ir „verčių" perkėlimo iš dabarties į ateitį funkciją, tenka įvardyti kaip klaidingą. Nors metaliniai pinigai dėl savo patvarumo ir mažų išsaugojimo kaštų neabejotinai tinka ir šiam tikslui, vis dėlto aišku, kad kitos prekės tam tinka dar geriau. Iš tikrųjų patirtis moko, kad visur, kur sunkiau išsaugomos gėrybės, o ne tauriieji metalai, įgijo pinigų pobūdį, jos paprastai tarnauja apyvartos tikslams, bet ne „verčių" išsaugojimui.¹⁰⁶

Jei apibendrinsime tai, kas buvo pasakyta, prieisime išvadą, kad prekė, tapusi pinigais, yra ir ta prekė, kuria tinkamiausiai gali būti atliekami praktinius ūkininkaujančių žmonių tikslus atitinkantys vertinimai ir kaupiami lėšų ištekliai mainų tikslams, su sąlyga, kad tam netrukdo jokios jos savybėmis grindžiamos kliūtys. Metaliniai pinigai (kuriuos mūsų mokslo rašytojai visada pirmiausia turi omenyje, kalbėdami apie pinigus apskritai) iš tikrųjų aukštu laipsniu atitinka šiuos tikslus. Tačiau man atrodo lygiai taip pat tikra, kad „vertės mato" ir „vertės saugyklos" funkcijos neturi būti priskiriamos pinigams kaip tokiems, nes šios funkcijos yra vien atsitiktinio pobūdžio ir nesudaro esminės pinigų sąvokos dalies.

daugelyje kitų atvejų (pavyzdžiui, visur, kur esama pakaitinio sutarties įvykdymo). Apsvarstykime, pavyzdžiui, atvejį, kai kas nors neteisėtai sutrukdo mokslininkui naudotis jo biblioteka. Knygų „rinkos kaina" būtų labai nepakankama kompensacija mokslininkui už jo nuostolį. Tačiau rinkos kaina būtų teisingas bibliotekos ekvivalentas mokslininko paveldėtojui, kuriam biblioteka turėtų vyraujančią mainomąją vertę.

Sallustio Antonio Bandini plėtoja požiūrį, kurio šaknys glūdi Aristotelio darbuose. Savo dėstymą jis pradeda parodydamas sunkumus, prie kurių veda grynieji mainai, teigdamas, kad asmuo, kurio gėrybių pageidauja kiti, ne visada buvo tokioje padėtyje, kurioje galėtų pasinaudoti jų gėrybėmis, taigi tapo reikalingas užstatas („un mallevadore"), kurio perdavimas turėjo užtikrinti būsimą atlygį, ir kad šiai funkcijai buvo pasirinkti tauriieji metalai. (Discorso economico in Scrittori classici Italiani di economia politica, Milano, 1803–05, VIII, 142ff.) Šią teoriją Italijoje toliau plėtojo Giammaria Ortes (Della economia nazionale, in ibid., XXIX, 271–276, ir Lettere in ibid., XXX, 258ff.); Gian-Rinaldo Carli (Dell'origine e del commercio della moneta, in ibid., XX, 15–26); ir Giambattista Coriani (Riflessioni sulle monete, ir Lettera ad un legislatore della Republica Cisalpina, in ibid., XLVI, 87–102 ir 153ff.). Prancūzijoje šią teoriją plėtojo Dutot, (Réflexions politiques sur les finances et le commerce, in E. Daire, ed., Economistes

4. Monetų kalimas

Iš pirma pateikto pinigų prigimties ir kilmės dėstymo matyti, kad tauriieji metalai natūraliai tapo ekonomine pinigų forma įprastiniuose civilizuotų tautų prekybiniuose santykiuose. Tačiau tauriųjų metalų naudojimą piniginiais tikslais lydi tam tikri trūkumai, kurių pašalinimo turėjo imtis ūkininkaujantys žmonės. Pagrindiniai trūkumai, susiję su tauriųjų metalų naudojimu piniginiais tikslais, yra: (1) sunkumas nustatyti jų tikrumą ir grynumo laipsnį ir (2) būtinybė skaidyti kietąją medžiagą į gabalus, atitinkančius kiekvieną konkretų sandorį. Šių sunkumų negalima lengvai pašalinti be laiko praradimo ir kitų ūkinių aukų.

Tauriųjų metalų tikrumo ir jų grynumo laipsnio tikrinimas reikalauja naudoti chemikalus ir specifines darbo paslaugas, nes jį gali atlikti tik žinovai. Kietųjų metalų skaidymas į konkretiems sandoriams reikalingo svorio gabalus yra operacija, kuri dėl reikalingo tikslumo ne tik reikalauja darbo, laiko praradimo ir tikslumo prefinanciers du XVIIIe Siècle, Paris, 1843, p. 895). Vokietijoje ją peržiūrėjo T.A.H. Schmalz, (Staatswirthschaftslehre in Briefen, Berlin, 1818, I, 48ff.), o Anglijoje neseniai Henry Dunning Macleod, (The Elements of Economics, New York, 1881, I, 171ff.). instrumentų, bet kurią taip pat lydi nemažas paties tauriojo metalo praradimas (dėl drožlių praradimo ir dėl pakartotinio lydymo).

Labai įžvalgų sunkumų, kylančių dėl tauriųjų metalų naudojimo piniginiais tikslais, aprašymą mums pateikė gerai žinomas pietryčių Azijos keliautojas¹⁰⁷ Bastian savo veikale apie Birmą – šalį, kur sidabras vis dar cirkuliuoja nekaltu pavidalu.

„Kai žmogus Birmoje eina į turgų," pasakoja Bastian, „jis privalo pasiimti sidabro gabalą, plaktuką, kaltą, svarstykles ir reikalingus svarsčius. ‚Kiek kainuoja šie puodai?' ‚Parodyk man savo pinigus,' atsako pirklys ir, juos apžiūrėjęs, nustato tokio ar kitokio svorio kainą. Tada pirkėjas paprašo pirklio nedidelio priekalo ir plūkia savo sidabro gabalą plaktuku, kol mano radęs teisingą svorį. Po to jis pasveria jį savo paties svarstyklėmis, nes pirklio svarstyklėmis nedera pasitikėti, ir prideda sidabro ant svarstyklių arba nuima, kol svoris būna teisingas. Žinoma, nemaža dalis sidabro prarandama, nes drožlės krenta ant grindų, todėl pirkėjas paprastai mieliau perka ne tikslų norimą kiekį, o tokį, kuris atitinka ką tik atskeltą sidabro gabalą. Stambesniuose pirkimuose, kurie atliekami tik aukščiausio grynumo laipsnio sidabru, procesas dar sudėtingesnis, nes pirmiausia reikia pasikviesti prabuotoją, kuris nustato tikslų grynumo laipsnį ir kuriam už šį darbą turi būti sumokėta."

Šis aprašymas pateikia mums aiškų vaizdą sunkumų, susijusių su visų tautų prekyba prieš joms išmokstant kalti metalus. Dažnai pasikartojanti patirtis su šiais sunkumais turėjo padaryti jų pašalinimą labai pageidautiną kiekvienam ūkininkaujančiam individui.

Pirmasis iš šių dviejų sunkumų – metalo grynumo laipsnio nustatymas – atrodo, buvo tas, kurio pašalinimas ūkininkaujantiems žmonėms pasirodė svarbiausias. Valstybės pareigūno ar kokio nors patikimo asmens įspaustas ženklas ant metalo strypo garantavo ne jo svorį, o jo grynumo laipsnį ir atleido turėtoją, kai jis perduodavo metalą kitiems asmenims, vertinusiems ženklo patikimumą, nuo varginančios ir brangios prabos patikros. Taip paženklintas metalas vis dar turėjo būti pasvertas, kaip ir anksčiau, tačiau jo grynumas nereikalavo tolesnio tyrimo.

Kai kuriais atvejais tuo pat metu, o kitais atvejais galbūt kiek vėliau, ūkininkaujantys žmonės, atrodo, susivokė panašiu būdu žymėti ir metalo gabalų svorį bei iš pradžių dalyti metalus į gabalus, ant kurių patikimai būtų pažymėtas tiek jų svoris, tiek prabos grynumas. Geriausiai tai natūraliai pavyko padaryti dalijant tauriuosius metalus į mažus, prekybos poreikius atitinkančius gabalus ir žymint metalą taip, kad nuo gabalų nebūtų galima nuimti jokios reikšmingos dalies, kad tas nuėmimas iškart nepasidarytų akivaizdus. Šis tikslas buvo pasiektas kalant metalą, ir būtent taip atsirado mūsų monetos. Taigi monetos savo prigimtimi nėra niekas kita kaip metalo gabalai, kurių grynumas ir svoris nustatyti patikimu būdu ir tokiu tikslumu, kurio pakanka praktiniams ūkinio gyvenimo tikslams, ir kurie kuo veiksmingiau apsaugoti nuo klastojimo. Kalimo faktas leidžia mums visuose sandoriuose tiesiog patikimai atsiskaičiuoti reikiamus tauriųjų metalų svorius be varginančių prabos tyrimų, dalijimo ir svėrimo. Todėl ekonominė monetos reikšmė yra ta, kad (be to, jog ji išvaduoja mus nuo mechaninės operacijos – tauriojo metalo dalijimo į reikiamus kiekius) jos priėmimas atleidžia mus nuo jos tikrumo, grynumo ir svorio tikrinimo. Kai perduodame ją toliau, ji išvaduoja mus nuo pareigos įrodyti šiuos faktus. Taip ji atleidžia mus nuo daugelio varginančių, alinančių procedūrų, susijusių su ekonominėmis aukomis, ir dėl šio fakto natūraliai didelis tauriųjų metalų paklausumas gerokai padidėja.

Geriausią pilno monetų svorio ir užtikrinto grynumo garantiją iš esmės gali suteikti pati valdžia, nes ji visiems žinoma ir pripažįstama bei turi galią užkirsti kelią nusikaltimams monetų atžvilgiu ir už juos bausti.

Todėl valdžios paprastai prisiimdavo pareigą kaldinti prekybai reikalingas monetas. Tačiau jos taip dažnai ir taip smarkiai piktnaudžiavo savo galia, kad ūkininkaujantys žmonės galiausiai beveik pamiršo faktą, jog moneta nėra niekas kita kaip nustatyto grynumo ir svorio tauriojo metalo gabalas, kurio grynumą ir pilną svorį garantuoja monetų kalyklos sąžiningumas ir nepriekaištingumas. Net kilo abejonių, ar pinigai apskritai yra prekė. Iš tikrųjų galiausiai buvo paskelbta, kad tai esą kažkas visiškai įsivaizduojama, besiremiantis vien žmonių patogumu. Tai, kad valdžios elgėsi su pinigais taip, lyg jie iš tikrųjų būtų tebuvę žmonių apskritai patogumo, o ypač jų teisėkūros užgaidų padarinys, todėl nemenkai prisidėjo prie klaidų apie pinigų prigimtį skleidimo.¹⁰⁸

Iš pradžių pinigų metalai neabejotinai buvo dalijami į gabalus, atitikusius prekyboje jau visuotinai vartotus svorius. Romėnų as iš pradžių buvo svaras vario. Edvardo I laikais anglų svaras sterlingų sudarė svarą sidabro pagal Tower weight, tam tikro grynumo. Panašiai prancūzų livre Karolio Didžiojo laikais sudarė svarą sidabro pagal Troyes svorį. Anglų šilingas ir pensas taip pat buvo prekyboje įprasti svoriai. „Kai kviečiai kainuoja dvylika šilingų už quarter, – sakoma sename Henriko III statute, – tuomet wastel duonos kepalas už farthingą turi sverti vienuolika šilingų ir keturis pensus."¹⁰⁹ Taip pat žinoma, kad vokiečių marka, schilling, pfennig ir t. t. iš pradžių buvo prekybiniai svoriai. Tačiau pakartotiniai valiutos nuvertinimai, kuriuos vykdė monetų kalyklų valdytojai, netrukus lėmė, kad daugumoje kraštų įprasti metalo luitų svoriai ir svoriai, pagal kuriuos taurieji metalai buvo vartojami prekyboje (atsiskaitomi monetomis), tapo labai skirtingi. Šis skirtumas savo ruožtu nemažai prisidėjo prie to, kad pinigai imti laikyti ypatingu „mainomosios vertės matu", nors standartinė moneta kiekvienoje natūralioje ūkinėje sistemoje nėra niekas kita kaip svorio vienetas, apibrėžtas pagal svorį, kuriuo prekiaujama tauriaisiais metalais. Pastaraisiais laikais dažnai mėginta vėl suderinti metalo luitų svorio vienetą su monetų vienetu, kaip Vokietijoje ir Austrijoje, kur Zollverein svaras buvo pasirinktas monetų sistemos pagrindu.

Pagrindiniai mūsų monetų netobulumai yra tai, kad jų neįmanoma pagaminti idealiai tikslaus svorio ir kad net to tikslumo, kurį būtų galima pasiekti, įprastuose monetų kalyklose taikomuose gamybos procesuose dėl praktinių priežasčių (dėl sąnaudų) nesiekiama. Netobulumus, su kuriais monetos iš pradžių palieka kalyklą, apyvartos metu dar padidina naudojimas, todėl tarp tos pačios vertės monetų svorių lengvai atsiranda juntama nelygybė.

Akivaizdu, kad šie trūkumai ryškesni, kuo mažesni kiekiai, į kuriuos dalijami taurieji metalai. Tauriųjų metalų kaldinimas į tokius mažus gabalus, kokių reikalauja mažmeninė prekyba, sukeltų didžiausių techninių sunkumų, o net jei tai būtų daroma su saikingu rūpestingumu, pareikalautų ekonominių aukų, visiškai neproporcingų monetų nominaliai vertei. Kita vertus, kiekvienas, kas pažįsta prekybą, lengvai supranta, prie kokių sunkumų vestų mažo nominalo monetų trūkumas.

„Mažesnės monetos nei 2 Annos, – praneša Bastian, – Siame nebuvo. Kiekvienas, norėjęs nusipirkti kažką pigiau už tą kainą, turėjo laukti, kol naujo poreikio prisidėjimas pateisins tokios sumos išleidimą, arba susidėti su kitais pirkėjais ir pasidalyti su jais pirkinį. Kartais pinigų pakaitalais būdavo maži ryžių dubenėliai, o pasakojama, kad Sokotroje smulkiais pinigais būdavo maži ghi, arba sviesto, gabalėliai." Meksikos miestuose Bastianui smulkių pinigų vietoje duodavo muilo gabalų, o kaime – kiaušinių. Peru aukštumose vietiniai turi paprotį laikyti paruoštą krepšį, kurį būna padaliję į skyrelius. Viename skyrelyje yra siuvimo adatos, kitame – siūlų ritės, dar kituose – žvakės ir kiti kasdienio vartojimo daiktai. Jie pasiūlo pasirinkti tiek šių daiktų, kiek reikia smulkiems pinigams. Aukštutinėje Birmoje smulkiausiems pirkiniams, tokiems kaip vaisiai, cigarai ir t. t., naudojami švino gabalai, ir kiekvienas pirklys savo parduotuvėje turi didelę dėžę, pilną šių gabalų. Jie sveriami didesnėmis svarstyklėmis nei tos, kurios naudojamos sidabrui. Kaimuose, kur nesitikima gauti grąžos už sidabrą, tarnas privalo sekti iš paskos su sunkiu švino maišu smulkiems pirkiniams.

Daugumoje civilizuotų kraštų techninių ir ekonominių sunkumų, kylančių kalant tauriuosius metalus į labai mažus gabalus, išvengiama kalant gabalus iš kokio nors paprasto metalo, paprastai vario arba žalvario.

Kadangi vien dėl patogumo, jei jokios kitos priežasties nebūtų, niekas be reikalo nelaikys jokios reikšmingesnės savo turto dalies šiomis monetomis, prekyboje jos užima tik pagalbinę padėtį ir gali būti nekenksmingai kalamos pusės svorio ar net dar mažesnės, didesniam visuomenės patogumui, su sąlyga tik, kad jas bet kuriuo metu būtų galima kalykloje iškeisti į iš tauriųjų metalų pagamintas monetas arba kad pagalbinės monetos būtų išleidžiamos tokiais mažais kiekiais, jog liktų apyvartoje. Pirmasis būdas bet kuriuo atveju yra teisingesnis ir kartu tikresnė apsauga nuo valdžios piktnaudžiavimų, kylančių iš pelno, kurį valdžia gauna išleisdama šias monetas. Tokie pinigų gabalai vadinami pagalbine moneta. Jų vertė yra didesnė už medžiagas, iš kurių jos pagamintos, ir tas papildomas vertingumas priskirtinas tam, kad tam tikrą skaičių pagalbinių monetų galima kalykloje iškeisti į didesnio nominalo monetą, taip pat tam, kad kiekvienas gali jomis padengti savo įsipareigojimus jas išleidžiančiai valdžiai ir bet kuriam kitam asmeniui iki mažiausios pilno svorio monetos sumos. Dėl didesnio pagalbinių žalvario ar vario monetų patogumo visuomenė šiuo atveju lengvai pakenčia nedidelę ekonominę anomaliją, nes lengvesnio gabenimo ir patogumo privalumai svarbesni už pilną svorį tų monetų atveju, kurios niekada nebūna svarbių ekonominių interesų centras. Panašiu būdu daugelyje kraštų kalamos net per lengvos sidabro monetos. Tai nekenksminga, kol jos apribojamos nominalais, kuriems dėl techninių ar ekonominių priežasčių negalima pagaminti tinkamų pilno svorio monetų.