Bandymų nustatyti visoms gėrybių vertės formoms bendrus veiksnius ir taip suformuluoti bendrąją „vertės" sąvoką galima rasti visų naujausių vokiečių autorių, savarankiškai nagrinėjusių vertės teoriją, darbuose. Be to, jie visi mėgino atskirti gėrybių vartojamąją vertę nuo paprasto naudingumo.

Friedländer („Theorie des Werthes", Dorpater Universitäts Program, 1852, p. 48) vertę apibrėžia kaip „das im menschlichen Urtheil erkannte Verhältniss, wornach ein Ding Mittel für die Erfüllung eines erstrebenswerthen Zweckes sein kann." (Žr. taip pat H. Storch, Cours d'économie politique, St. Petersburg, 1815, I, 36.) Kadangi Friedländer apibūdintas santykis (su sąlyga, kad siekiamas tikslas yra žmogaus poreikio patenkinimas arba tikslas, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su žmogaus poreikio patenkinimu) yra tai, kas lemia daikto naudingumą, jo apibrėžimas yra tapatus tam, kuriame gėrybės vertė suprantama kaip jos pripažintas tinkamumas tikslui pasiekti arba kaip pripažintas daikto naudingumas. Tačiau naudingumas yra bendra gėrybės pobūdžio prielaida, todėl Friedländer apibrėžimas yra per platus, visai nekalbant apie tai, kad jis nepaliečia vertės prigimties. Iš tiesų Friedländer prieina prie išvados (op. cit., p. 50), kad neekonominės gėrybės lygiai taip pat yra žmogaus vertinimo objektai kaip ir ekonominės gėrybės.

Kaip ir daugelis savo pirmtakų, Karl Knies („Die nationalökonomische Lehre vom Werth", Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XI ²¹, 423) vertėje įžvelgia gėrybės tinkamumo tarnauti žmogaus tikslams laipsnį. (Žr. taip pat ankstesnius Wilhelm Roscher Die Grundlagen der Nationalökonomie leidimus, pvz., Fourth Edition, Stuttgart, 1861, p. 5.) Negaliu pritarti šiai pažiūrai, nes nors vertė yra dydis, kurį galima išmatuoti, vertės matas vertės prigimčiai priklauso lygiai taip pat menkai, kaip erdvės ar laiko matas priklauso erdvės ar laiko prigimčiai. Tiesą sakant, pats Knies nujaučia sunkumus, prie kurių galiausiai veda jo vertės samprata, nes vertės apibrėžimais jis pripažįsta ir naudingumą, ir naudą, ir net gėrybės pobūdį, ir pastebi, kad „die Werttheorie . . . [ist] . . . an einzelnen Stellen thatsächlich im Ganzen auf die Combination beider Bedeutungen des Wortes Werth aufgebaut" (ibid., pp. 423–424). Tad jis neprieina prie jokio vieningo vertės principo.

A.E.F. Schäffle („Die ethische Seite der nationalökonomischen Lehre vom Werthe", pirmą kartą paskelbta Akademisches Programm zur Feier des Geburtsfestes Sr. Majestät des Königs Wilhelm, Tübingen, 1862, ir perspausdinta A.E.F. Schäffle Gesammelte Aufsätze Tübingen, 1885, I, 184–195) remiasi pažiūra, kad „eine potentielle oder actuelle vom Menschen mit bewusstem Willen gestaltete Beziehung zwischen Person und unpersönlichen Aussendingen ist also stets erforderlich, wenn vom Wirthschaften und von wirthschaftlichen Gütern soll die Rede sein können. Diese Beziehung lässt sich nun sowohl von Seite des wirthschaftlichen Objectes als von Seite des wirthschaftlichen Subjectes auffassen. Objectiv ist sie die Brauchbarkeit, subjectiv der Werth des Gutes. Brauchbarkeit (Dienlichkeit, Nützlichkeit) ist die Tauglichkeit der Sache, einem menschlichen Zwecke . . . zu dienen. Werth aber ist die Bedeutung, welche das Gut vermöge seiner Brauchbarkeit für das ökonomische Zweckbewusstsein der wirthschaftlichen Persönlichkeit hat." (Ibid., p. 186). Tačiau pats Schäffle parodo, kad šis vertės apibrėžimas tikrai yra per platus, kai vėlesniuose savo raštuose (pvz., Das gesellschaftliche System der menschlichen Wirthschaft, Tübingen, 1873, I, 162) vertę apibrėžia kaip „die Bedeutung eines Gutes, um der dafür zu bringenden Opfer." Ankstesnysis jo apibrėžimas yra per platus, nes neekonominės gėrybės taip pat turi naudingumą ir gali būti sąmoningai panaudotos žmonių tikslams, nors jos neturi jokios vertės. Tad jis vertės neapriboja ekonominėmis gėrybėmis, nors Schäffle, įžvalgus mokslininkas, puikiai suvokia faktą, kad vertė niekada nepriskiriama neekonominėms gėrybėms (Gesammelte Aufsätze, p. 187). Kita vertus, naujesnysis jo apibrėžimas yra akivaizdžiai per siauras, nes nieko nėra tikriau už tai, kad esama daugybės ekonominių gėrybių, kurios patenka į žmonių disponavimą be menkiausios aukos (pavyzdžiui, sąnašinė žemė), ir dar kitų ekonominių gėrybių, kurių apskritai negalima pasiekti jokia ekonomine auka (pavyzdžiui, įgimti gabumai). Tačiau Schäffle vis dėlto ryškiausiai įmanomai šviesai išryškino svarbų veiksnį, padedantį giliau suprasti vertės prigimtį. Mat, anot jo, ne objektyvus pačios gėrybės tinkamumas (ibid., p. 186) ir ne jos naudingumo laipsnis (ibid., pp. 191–192), o gėrybės svarba ūkininkaujančiam asmeniui sudaro jos vertės esmę.

Įdomų indėlį į teisingą vertės sampratą įnešė H. Roesler („Zur Theorie des Werthes“, Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik, XI ²², 279–313 ir 406–419). Roesler prieina prie išvados, kad „die herkömmliche Unterscheidung zwischen Gebrauchs- und Tauschwert unrichtig sei und mit dem Moment des nützlichen Gebrauchs der Dinge der Begriff des Werthes absolut nicht verbunden werden könne; dass viel mehr der Begriff des Werthes nur ein einheitlicher sei, die Vermögensqualität der Dinge bezeichne und durch Realisierung der Vermögensrechtsordnung zur concreten Erscheinung komme.“ (Ten pat, p. 406.) Šioje ištraukoje akivaizdus savitas Roeslerio požiūris, bet taip pat ir tai, kad jo samprata yra žingsnis pirmyn. Mat jis teisingai apibrėžia objektų, sudarančių turtą, sritį ir griežtai atskiria gėrybių naudingumą nuo jų vertės. Tačiau negaliu sutikti su Roesleriu, kai jis gėrybės turto pobūdį paverčia jos vertę lemiančiu principu, nes ir gėrybės turto pobūdis, ir jos vertė yra to paties kiekybinio santykio padariniai (santykio, aprašyto pirmiau tekste). Be to, Roeslerio turto pobūdžio samprata man atrodo abejotina, nes ji buvo pasiskolinta iš teisės mokslo (žr. ten pat, p. 295 ir 302 ir toliau, taip pat Christian von Schlözer, Anfangsgründe der Staatswirthschaft, Riga, 1805, p. 14). Kaip ir jų ūkinis pobūdis, gėrybių vertė nepriklauso nuo visuomeninio ūkio, nuo teisinės santvarkos ir net nuo pačios žmonių visuomenės egzistavimo. Mat vertę galima stebėti izoliuotame ūkyje, todėl ji negali būti grindžiama teisine santvarka.

Tarp ankstesnių bandymų apibrėžti bendrąją vertės sąvoką noriu paminėti ir šiuos: Geminiano Montanari (Della moneta, in Scrittori classici Italiani di economia politica, Milano, 1803–5, II, 43); A.R.J. Turgot („Valeurs et Monnaies“ in Oeuvres de Turgot, ed. by G. Schelle, Paris, 1913–23, III, 79 ir toliau); E.B. de Condillac (Le commerce et le gouvernement, perspausdinta E. Daire, [ed.] Mélanges d’économie politique, Paris, 1847, I, 251 ir toliau); G. Garnier (jo prancūziško A. Smitho Wealth of Nations vertimo, pavadinto La Richesse des Nations, Paris, 1843, I, xlvi ir toliau, pratarmėje); ir H. Storch (op. cit., I, 56 ir toliau). Tarp jų būtent Condillaco vertės apibrėžimas turi nemažą panašumą su naujausiais vertės teorijos pokyčiais Vokietijoje.