Dažniausia klaida, daroma ne tik klasifikuojant, bet ir apibrėžiant kapitalą, yra ta, kad pabrėžiamas techninis, o ne ūkinis požiūris. (Prieš šią praktiką taip pat žr. J.F.E. Lotz, Handbuch der Staatswirthschaftslehre Erlangen, 1837, I, 60 ir toliau, ir F.B.W. v. Hermann, Staatswirthschaftliche Untersuchungen München, 1874, p. 221 ir toliau.) Gėrybių skirstymas į gamybos priemones ir vartojimo gėrybes (aukštesnės eilės gėrybes ir pirmosios eilės gėrybes) yra moksliškai pagrįstas, tačiau nesutampa su turto skirstymu į kapitalą ir ne kapitalą. Tų, kurie sąvoką „kapitalas" vartoja visoms turto rūšims, duodančioms nuolatines pajamas, įvardyti, nuomonė man atrodo lygiai taip pat nepagrįsta. Mat jei turto sąvoka išplečiama taip, kad apimtų darbo jėgą, o pajamų sąvoka išplečiama taip, kad apimtų vartojimo gėrybių paslaugas jų savininkams (žr. Hermann, op. cit., p. 582 ir toliau, ir G. v. Schmoller, „Die Lehre vom Einkommen in ihrem Zusammenhang mit den Grundprinzipien der Steuerlehre," Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XIX (1863), 53 ir toliau bei 76 ir toliau), nuoseklus šios doktrinos išplėtimas veda prie teiginio, jog kapitalu turi būti vadinama ir darbo jėga (žr. jau N.F. Canard, Principes d'économie politique Paris, 1801, p. 9, ir J.B. Say, Cours complet d'économie politique pratique Paris, 1840, p. 144), ir žemė (žr. Ehrenberg, Die Staatswirthschaft nach Naturgesetzen, Leipzig 1819, p. 13; J.A. Oberndorfer, System der Nationalökonomie Landshut, 1822, p. 207; „Lord Lauderdale on Public Wealth," The Edinburgh Review, IV, no. 8, [July, 1804], 364; Hermann, op. cit., p. 221 ir toliau; ir L. v. Hasner, System der politischen Oekonomie Prague, 1860, p. 294), ir galiausiai taip pat visos kiek nors patvarios vartojimo gėrybės (Hermann, op. cit., p. 225–226).

Tačiau, teisingai suprastas, kapitalą sudaro tik tie ūkinių gėrybių kiekiai, kuriais dabartyje disponuojame būsimiems laikotarpiams ir kurie gali būti panaudoti tikslams, kurių prigimtį ir ūkinį pobūdį esu plačiai aptaręs šio veikalo tekste (p. 152). Tai reiškia, jog vienu metu turi būti įvykdytos šios sąlygos: (1) laikotarpis, kuriuo ūkininkaujantis asmuo disponuoja būtinais ūkinių gėrybių kiekiais, turi būti pakankamai ilgas, kad leistų vykti gamybos procesui (ūkine šio termino prasme, p. 157); ir (2) turimų gėrybių kiekiai bei rūšys turi būti tokie, jog per juos ūkininkaujantis asmuo turėtų tiesioginį arba netiesioginį disponavimą papildomomis aukštesnės eilės gėrybėmis, kurios yra būtinos žemesnės eilės gėrybėms gaminti. Todėl ūkinių gėrybių kiekiai, kuriais ūkininkaujantys asmenys disponuoja tokiems trumpiems laikotarpiams arba tokiais kiekiais, rūšimis ar pavidalais, jog jų gamybinis našumas prarandamas, nėra kapitalas.

Svarbiausias skirtumas tarp kapitalo, viena vertus, ir turto rūšių, duodančių pajamas (žemės, pastatų ir t. t.), kita vertus, yra tas, jog pastarosios yra konkrečios patvarios gėrybės, kurių pačių paslaugos turi tiek gėrybės pobūdį, tiek ūkinį pobūdį, tuo tarpu kapitalas tiesiogiai arba netiesiogiai atstovauja aukštesnės eilės ūkinių gėrybių junginiui (t. y. papildomiems šių gėrybių kiekiams), kurių paslaugos taip pat turi ūkinį pobūdį ir todėl duoda pajamas, tačiau kurių gamybinis našumas iš esmės yra kitokios prigimties nei patvaraus turto, kuris nėra kapitalas. Beveik visus teorinius sunkumus, iškilusius kapitalo teorijoje, galima atsekti iki kalbinės painiavos, atsirandančios įtraukiant abu pirmiau minėtus pajamų šaltinius į kapitalo sąvoką.

Tai, jog išplėtotomis prekybos sąlygomis kapitalas paprastai skaičiuojamas pinigais ir taip pat dažniausiai siūlomas patogiu pinigų pavidalu jo reikalaujantiems asmenims, lėmė, jog kapitalas paprastai kasdieniame gyvenime aiškinamas kaip pinigų suma. Akivaizdu, jog ši kapitalo sąvoka yra pernelyg siaura ir jog tam tikras kapitalo pavidalas iškeltas iki pačios giminės rango. Kita vertus, priešingą klaidą padarė tie, kurie piniginio kapitalo apskritai nelaiko tikru kapitalu, o tik jį atstojančiu. Pirmoji iš šių dviejų pažiūrų yra analogiška merkantilistų pažiūrai, kurie tik pinigus laikė „turtu", o pastaroji pažiūra yra eilės merkantilizmo priešininkų, kurie savo priešinimesi nuėjo per toli ir net pinigų sumoms nesuteikia tikro turto rango, pažiūra. (Tarp naujesnių rašytojų žr., visų pirma, Michel Chevalier, Cours d'économie politique Paris, 1866, III, 584 ir toliau, ir H.C. Carey, Principles of Social Science Philadelphia, 1858, II, 337.) Iš tikrųjų piniginis kapitalas yra tik vienas patogus kapitalo pavidalas, ypač tinkamas naudoti išplėtotomis prekybos sąlygomis. (Žr. H. Brocher, „Zwei Worte über Kapital und Geld," Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik, VII (1866), 33–37.) Karl Knies pabrėžia šį faktą itin veiksmingai savo veikale Die politische Oekonomie vom Standpunkte der geschichtlichen Methode (Braunschweig, 1853, p. 87): „Wir finden bei allen einzelnen Nationen in sofern eine Analogie der Entwicklung, als überall das Capital seine wirthschaftliche Kraft erst nach der Einführung und der verbreiteren Anwendung des Metallgeldes stärker entwickeln, seine ausgedehntere Macht erst auf den höheren Culturstufen entfalten kann." Pinigai, žinoma, palengvina kapitalo perdavimą iš vienų rankų į kitas, o ypač taip pat kapitalo gėrybių perdavimą ir kapitalo pavertimą bet kuriuo pageidaujamu pavidalu (jo pritaikymą bet kuriam pageidaujamam tikslui), tačiau pinigų sąvoka yra visiškai svetima kapitalo sąvokai. (Žr. E. Dühring, „Kritik des Kapitalbegriffs und seiner Rolle in der Volkswirthschaftslehre," Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik, V ²⁴, 318–343, ir F. Kleinwächter, „Beitrag zur Lehre vom Kapitale," ten pat, IX ²⁵, 369–421).