Senojoje aukštaičių vokiečių kalboje terminas „scaz" paprastai užima mūsų žodžio „pinigai" vietą. Gotų kalboje vartojamas žodis „skatts", nors Ulpilas verčia žodį ἀργύριον (kuris pasirodo Morkaus 14, 11, kur jis reiškia pinigus apskritai) žodžiu „faihu" (galvijai, pinigai). Senasis aukštaičių vokiečių žodis „gelt" randamas dešimtojo amžiaus Biblijos glosaryje reikšme „mokėjimas", „išpirka" arba „bauda", kaip lotyniško žodžio „aes" vertimas. Senojoje skandinavų kalboje, priešingai, žodis „giald" jau buvo įprastai vartojamas mūsų šiandieninio termino „pinigai" reikšme. Viduriniojoje aukštaičių vokiečių kalboje terminas „gelt" paprastai buvo vartojamas pažymėti „mokėjimą" (mokėjimo rūšį ir objektą), „turtą" arba „pajamas", bet taip pat dažnai buvo vartojamas su šiandienine reikšme „pinigai" – pavyzdžiui, Hugo von Langenstein veikale Martina (red. Adelbert von Keller, Bibliothek des Litterarischen Vereins in Stuttgart, Stuttgart, 1856, XXXVIII, 543), kur jis vartoja formą „ze gelte keren" (matuoti pinigais); ir Peter Suchenwirt, Werke (red. Alois Primisser, Viena, 1827, p. 29, 115 ir passim, ypač p. 329). (Žr. E.G. Graff, Althochdeutscher Sprachschatz, Berlin, 1838, IV, 191; G.F. Benecke ir Wilhelm Müller, Mittelhochdeutsches Wörterbuch, Leipzig, 1854, I, 522 ir t.; Lorenz Diefenbach, Vergleichendes Wörterbuch der gothischen Sprache, Frankfurt am Main, 1851, II, 403.)

Įdomu apsvarstyti, kaip kitos tautos pažymi pinigus. Graikai, hebrajai ir vienu kalbėjimo būdu taip pat romėnai pinigams vartojo žodį „sidabras" (αργψριον, keseph, argentum). Prancūzai taip daro ir šiandien (argent). Anglai, ispanai ir portugalai, o kitu kalbėjimo būdu taip pat hebrajai, graikai ir prancūzai vartoja žodžius, reiškiančius „moneta", pinigams pažymėti (money, moneda, moeda, maoth, νομισμα, monnaie). Italai ir rusai kalba apie piniginio metalo gabalėlius (denarus), jei nori pažymėti pinigus apskritai (danaro, dengi), ir tas pat galioja ispanams bei portugalams kitu kalbėjimo būdu. Lenkai, čekai ir slovėnai pinigus pažymi skatikais, t. y. piniginio metalo gabalėliais (pieniadze, penize, penize), ir tą patį daro kroatai, bosniai ir dalmatai. Danai, švedai ir vengrai taip pat kalba apie piniginio metalo gabalėlius, t. y. skatikus, kai nori pažymėti pinigus (penge, penningar, penz). Arabai daro tą patį, kadangi jų žodis pinigams, „fulus", iš tikrųjų reiškia „monetas". Bari, gyvenančių prie aukštutinio Nilo, kalboje žodis „naglia" reiškia tiek stiklo karoliukus, tiek pinigus (Friedrich Müller, „Die Sprache der Bari," Sitzungsberichte der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften zu Wien, Philosophisch-Historische Classe, XLV ³¹, 117). Tarp nubiečių metaliniai pinigai vadinami „shongir", kas reiškia raidėmis paženklintą kriauklę (t. y. kauri kriauklę su įspaustomis raidėmis – monetų kalimas!).

Daugelyje kalbų egzistuoja ryšys tarp pinigų pavadinimų ir galvijų – ankstyviausios mainų priemonės. Senojoje skandinavų kalboje žodis „naut" reiškia tiek karvę, tiek pinigus, o senojoje fryzų kalboje žodis „sket" reiškia tiek galvijus, tiek pinigus. Gotų „faihu", anglosaksų „feoh", nortumbrų „feh" ir atitinkamos išraiškos visuose kituose germanų dialektuose buvo vartojamos pakaitomis galvijams, turtui, pinigams ir t. t. pažymėti. (Žr. Wilh. Wackernagel, „Gewerbe, Handel und Schiffahrt der Germanen," Zeitschrift für deutsches Alterthum, IX 1853, 549, 101 išnaša; Diefenbach, op. cit., I, 350 ir t. bei II, 758; ir įdomi pastaba veikale Richard C. Trench, A Select Glossary of English Words Used formerly in Senses Different from their Present, London, 1873, p. 30.) Veikale Lex Frisionum, Additio Sapientium, Tit. X, (in Monumenta Germaniae Historica, Hannover, 1863, XV, 695) skaitome „equum . . . vel quamlibet aliam pecuniam"; o Glossa Cassellanae skaitome „pecunia fihu" (in Johann Georg Eckhart, Commentarii de Rebus Franciae Orientalis et Episcopatus Wirceburgensis, Frankfurt, 1729, I, 853-855). Senasis slavų žodis „skotum", reiškiantis „galvijus", lietuviškąja mažybine forma „skatikas" arba „skatiks" vartojamas grašio reikšme (žr. Georg H.F. Nesselmann, Wörterbuch der littauischen Sprache, Königsberg, 1850). Lotyniškų žodžių pecunia, peculium ir t. t. kilmė iš žodžio pecus (galvijai) buvo dažnai nurodyta. Panašiai dažnai cituota Julius Pollux paminėta legenda, kadangi pagal ją ankstyviausi atėniečių pinigai buvo vadinami βονζ – pavadinimu, kuris esą išliko patarlėje βονζ επιγλωστζ. Žinoma, kad terminai dekaboion, tesseraboion ir hekatomboion taip pat tarnavo kaip pinigų sumų pavadinimai. Požiūrį, kad šie terminai kilo ne iš kažkada egzistavusių galvijų pinigų, o iš ankstyviausių metalinių pinigų, kurie turėjo gyvūno ženklą, jau galima rasti Pollux ir Plutarcho raštuose, o naujesniais laikais jį atgaivino Beulé ir kiti. Tačiau aš linkęs laikyti teisingesniu alternatyvų požiūrį, kad, palaipsniui pereinant nuo įprastinio galvijų standarto prie metalinio standarto, gyvūno vertė, išreikšta metalu, iš pradžių sudarė pagrindinį naujosios valiutos vienetą, ir todėl terminas, kuris pažymėjo gyvūnų kiekius, buvo perkeltas į metalines monetas ir į tokių monetų sumas.

Galvijų ir pinigų sąvokos taip pat susijusios arabų kalboje. Tai liudija faktas, kad žodis „māl" vienaskaitoje reiškia nuosavybę arba galvijus, o daugiskaitoje – turtą arba pinigus (amwāl). (Žr. Georg W. Freytag, Lexicon Arabico-Latinum, Halle, 1837, IV, 221; ir Maninski, p. 4225.)