Marxo sistemos užbaigimas

Karl Marx kaip rašytojas buvo pavydėtinai laimingas žmogus. Niekas nenorės teigti, kad jo veikalas priklauso lengvai skaitomų ir lengvai suprantamų knygų grupei. Gerokai mažesnis sunkios dialektikos ir varginančių, matematiniu aparatu operuojančių dedukcijų balastas daugeliui kitų knygų būtų tapęs neįveikiama kliūtimi prasiskinti kelią į plačiąją publiką. Vis dėlto Marx tapo apaštalu pačiuose plačiausiuose sluoksniuose, ir būtent tokiuose sluoksniuose, kuriems šiaip jau sunkių knygų skaitymas nėra įprastas dalykas. Tuo tarpu jo dialektinė argumentacija jokiu būdu nepasižymėjo neabejotinai įtikinama jėga ir aiškumu. Priešingai: vyrai, priklausę rimčiausiems ir vertingiausiems mūsų mokslo mąstytojams, kaip antai Carl Knies, nuo pat pirmosios akimirkos buvo iškėlę tikrai ne lengvai atmestiną ir svariais argumentais paremtą priekaištą, kad Marxo mokymas jau pačiame savo pamate yra apkrautas visokeriopais loginiais ir faktiniais prieštaravimais. Taigi Marxo veikalui būtų lengvai galėję nutikti, kad jis nė vienoje publikos dalyje nebūtų radęs gero prieglobsčio: plačiojoje publikoje – todėl, kad ji visai neišmanė jo sunkios dialektikos, o specialistuose – todėl, kad jie tą dialektiką ir jos silpnybes išmanė per gerai. Tikrovėje viskas susiklostė kitaip.

Marxo veikalo įtakai nepakenkė ir ta aplinkybė, kad autoriui gyvam esant jis liko torsas. Šiaip jau būtent izoliuotų naujų sistemų pirmųjų tomų atžvilgiu įprasta – ir ne be pagrindo – būti ypač nepatikliam. „Bendrosiose dalyse“ juk galima labai dailiai išdėstyti bendruosius principus; tačiau ar jie iš tikrųjų turi tą problemas išsprendžiančią jėgą, kurią jiems priskiria autorius, paaiškėja tik plėtojant sistemą, tik tuomet, kai jie iš eilės sugretinami su visais atskirais faktais. O mokslų istorijoje visai ne reti atvejai, kai su viltimi ir didelėmis pretenzijomis pasiųstam pirmajam tomui, nepaisant autoriaus gyvybės ir geros sveikatos, apskritai nebepasekė antras tomas, būtent todėl, kad naujoji pamatinė mintis nesugebėjo išlaikyti konkrečių faktų ugnies bandymo net paties įdėmiau įsižiūrinčio autoriaus akivaizdoje. Karl Marx nuo tokio nepasitikėjimo nenukentėjo. Jo šalininkų masė pirmojo tomo pagrindu suteikė jam beribį, tikintį pasitikėjimą ir dar neparašytų sistemos tomų turiniu.

Šis kreditu paremtas tikėjimas vienu atveju buvo pastatytas į ypač sunkų išbandymą. Pirmajame savo tome Marx mokė, kad visa prekių vertė remiasi jose įkūnytu darbu ir kad pagal „vertės dėsnį“ jos dėl to turi mainytis jose įkūnyto darbo santykiu: kad, be to, kapitalistams tenkantis pelnas, arba pridėtinė vertė, esąs darbininkų atžvilgiu vykdomo išnaudojimo vaisius, tačiau kad pridėtinės vertės dydis priklauso ne nuo viso kapitalisto panaudoto kapitalo dydžio, o tik nuo „kintamosios“, t. y. darbo užmokesčiui mokėti panaudotos jo dalies dydžio, tuo tarpu vadinamasis „pastovusis“ kapitalas, panaudotas gamybos priemonėms įsigyti, jokios „pridėtinės vertės sukurti“ negali. Tačiau tikrovėje gyvenime kapitalo pelnas yra proporcingas visam investuotam kapitalui, o, kas su tuo nemažai dalimi susiję, tikrovėje prekės mainosi ir ne pagal jose įkūnyto darbo kiekio santykį. Taigi čia būta prieštaravimo tarp sistemos ir faktų, kurio patenkinamas išaiškinimas atrodė vargu ar įmanomas. Pats Marx esamo nesutapimo nebuvo pražiopsojęs. Apie tai jis sako: „Šis dėsnis“ – būtent kad pridėtinė vertė priklauso tik nuo kintamųjų kapitalo dalių – „akivaizdžiai prieštarauja visai regimybe paremtai patirčiai“. Tačiau jis tęsia, paskelbdamas šį prieštaravimą esant tik tariamą, kurio išsprendimas reikalauja dar daug tarpinių grandžių ir kuris žadamas vėlesniems jo veikalo tomams. Mokytoji kritika, tiesa, manė galinti su visu tikrumu pranašauti, kad Marx šio pažado niekada nepajėgs ištesėti, nes prieštaravimas esąs nesutaikomas, ir stengėsi tai išsamiai įrodyti. Tačiau šios dedukcijos jo šalininkų masei visai jokio įspūdžio nepadarė; vien Marxo pažadas jiems reiškė daugiau nei visi loginiai priešingo turinio įrodymai.

Įtampa augo, kai ir jau po meistro mirties išleistas antrasis jo veikalo tomas nepateikė nei paskelbto sprendimo mėginimo, kuris pagal viso veikalo planą buvo rezervuotas trečiajam tomui, nei net menkiausios užuominos, kuria kryptimi Marx ketino ieškoti sprendimo. Užtat leidėjo Friedrich Engels pratarmėje buvo, viena vertus, vėlkart pateiktas konkretus pranešimas, kad Marxo paliktame rankraštyje sprendimas yra, kita vertus, iš pradžių literatūrinio varžovo Rodbertus šalininkams skirtas viešas iššūkis – per laikotarpį iki trečiojo tomo pasirodymo savo paties jėgomis pamėginti išspręsti mįslę, „kaip ne tik nepažeidžiant vertės dėsnio, bet, priešingai, jo pagrindu vienoda vidutinė pelno norma gali ir turi susidaryti“.

Vienu iš puikiausių pagerbimų, kokie tik galėjo būti pareikšti mąstytojui Marx, laikau tai, kad anas iššūkis buvo priimtas taip gausiai, ir kaip tik iš kur kas platesnių sluoksnių, nei tie, kuriems jis iš pradžių buvo skirtas. Ne tik Rodbertus šalininkai, bet ir vyrai iš paties Marxo stovyklos, ir net ekonomistai, neprisiekę ištikimybės nė vienam iš šių abiejų socialistinės teorijos vadovų, o paties Marxo veikiausiai būtų pavadinti „vulgariaisiais ekonomistais“, lenktyniaudami stengėsi prasiskverbti į spėjamą dar paslaptimi gaubiamų Marxo minties eigų sąrangą. Tarp 1885-ųjų, antrojo tomo pasirodymo metų, ir 1894-ųjų, Marxo „Kapitalo“ trečiojo tomo pasirodymo metų, susiformavo tikra konkursinių mįslių literatūra apie „vidutinius pelnus“ ir jų santykį su „vertės dėsniu“. Tiesa, prizo neatsiėmė nė vienas iš pretendentų, kaip dabar irgi jau anapilin išėjęs Fr. Engels konstatavo teisme, kurį jiems surengė savo pratarmėje trečiajam tomui.

Ilgai delsiant pasirodyti šiam baigiamajam Marxo sistemos tomui, reikalas pagaliau perėjo į galutinio sprendimo stadiją. Vien apie pažadą pateikti sprendimą kiekvienas galėjo manyti tiek arba tiek mažai, kiek norėjo. Pažadai vienoje ir argumentai kitoje pusėje tam tikra prasme buvo nesulyginami. Net laimėjimų prieš svetimus sprendimo mėginimus, net jei šie, jų autorių nuomone ir pastangomis, buvo kad ir kaip stipriai išlaikyti Marxo teorijos dvasioje, pastarosios šalininkams nereikėjo pripažinti: jie visada dar galėjo nuo nepavykusio atvaizdo apeliuoti į pažadėtąjį pirmavaizdį. Dabar šis pagaliau išėjo į šviesą, ir kartu trisdešimt metų trukusiam ginčui laimėta tvirta, glaudžiai ir aiškiai apibrėžta kovos arena, kurios viduje abi pusės, užuot nuolatos guodusios būsimais atskleidimais ar nušokusios prie protėjiškai besislankiojančių neautentiškų aiškinimų, privalo deramai išstovėti ir reikalą ligi galo iškovoti. Ar pats Marx išsprendė savo mįslę? Ar jo užbaigta sistema liko ištikima sau pačiai ir faktams, ar ne?