Karl-Theodor von Inama-Sternegg

Inama-Sternegg kilo iš Trentino Nonsberge gyvenusios šeimos ir buvo karališkojo bavarų miesto teismo asesoriaus Johann Nepomuk Inama von Sternegg vyriausias sūnus. Po gimnazijos Neuburge prie Dunojaus, Amberge ir Miunchene jis nuo 1860 m. studijavo teisės ir valstybės mokslus bei istoriją Miuncheno universitete, kur 1865 m. už premijuotą darbą apie Trisdešimties metų karo ekonomines pasekmes jam buvo suteiktas dr. rer. pol. laipsnis. Po teismo praktikos ir habilitacijos 1868 m. jis dar tais pačiais metais perėjo nepaprastuoju profesoriumi į Insbruko universitetą, kur 1871 m. tapo ordinariniu politikos mokslų profesoriumi, o 1876/77 m. vadovavo rektoratui. 1880 m. jis buvo pakviestas ordinariniu politinės ekonomijos profesoriumi į Prahą, o po metų kaip Administracinės statistikos biuro direktorius išvyko į Vieną. Drauge jis kaip garbės profesorius dėstė valstybės mokslus Vienos universitete ir nuo 1882 iki 1896 m. vadovavo Statistikos seminarui vienas, vėliau kartu su savo mokiniu Franz von Juraschek. 1884 m. paskirtas dvaro patarėju ir c. k. Centrinės statistikos komisijos pirmininku, jis išplėtojo Cisleitanijos valstybės dalies oficialiąją statistiką į modernų administracinį aparatą. 1890 m. gyventojų surašymą jo iniciatyva centralizuotai apdorojo Theodor Schäffler Hollerith-Schäffler sistemos elektrinėmis skaičiavimo mašinomis, ir tai sulaukė tarptautinio dėmesio. Moksliškai Inama priklausė Istorinei nacionalinės ekonomikos mokyklai, tačiau jos viduje laikėsi savitos pozicijos: jis atmetė perdėtą jaunesniosios kartos, susitelkusios apie Gustav von Schmoller, indukcionizmą ir gynė dedukcijos vertę. Jo programa buvo statistinio ir istorinio metodų derinimas, siekiant pavaizduoti visuomeninių ir ekonominių santykių raidos eigą; trijų tomų veikalas „Deutsche Wirtschaftsgeschichte“ (Vokietijos ūkio istorija) (1879, 1899, 1901) laikomas pirmuoju bandymu sukurti visapusišką vokiškai kalbančio krašto ūkio istoriją. Be mokslo, Inama nuo 1891 m. buvo Ponų rūmų narys iki gyvos galvos ir veikė kaip Draugijos prieš nuskurdimą ir elgetavimą pirmininkas. 1899 m. jis buvo išrinktas Institut International de Statistique prezidentu. Krokuvos, Černovcų, Kembridžo ir Vienos universitetų garbės daktaro laipsniai bei narystė Vienos, Prūsijos ir Leopoldinos akademijose pabrėžia jo tarptautinį pripažinimą. 1905 m. jis pasitraukė iš aktyvios tarnybos į Lichtenwert pilį prie Brixleggo, kur po trejų metų mirė.