Emil Perels

Emil Perels gimė 1880 m. birželio 17 d. Vienoje, žemės ūkio technikos profesoriaus Emil Perels (1837–1893), dėsčiusio Žemės ūkio aukštojoje mokykloje, ir Rosa Volkmar (1850–1882), kurią sūnus anksti prarado, šeimoje. Jo brolis Ernst tapo istorijos profesoriumi Berlyne, sesuo Frida Becher von Rüdenhof – gydytoja ir moterų teisių gynėja. Perels studijavo teisės ir valstybės mokslus Vienos universitete ir 1904 m. įgijo teisės daktaro (Dr. iur.) laipsnį. Nors pagal išsilavinimą buvo teisininkas, anksti atsigręžė į ekonomikos teoriją. Jis lankė Eugen von Böhm-Bawerk seminarą ir priklausė tam siauram jaunų vieniečių ratui, kuris nuo 1908 m. kovo 12 d. reguliariai rinkdavosi Centrinės būsto reformos draugijos pastogėje aptarti pagrindinių ekonomikos klausimų. Pats Mises laikė šį ratą, sudarytą iš Karl Pribram, Else Cronbach, Perels ir jo paties, ta pradžios ląstele, iš kurios 1918 m. formaliai susikūrė Nacionalinės ekonomikos draugija. Tuo pat metu Perels dirbo Vienos prekybos rūmuose ir veikė imperatoriškosios ir karališkosios Karo ministerijos Karo ūkio moksliniame komitete, kuriam taip pat priklausė Mises, broliai Pribram ir Othmar Spann. Po Pirmojo pasaulinio karo Perels perėmė Austrijos atsiskaitymų įstaigos – su valstybe susijusios institucijos, tvarkiusios tarptautinius reparacijų ir skolų klausimus, – vadovavimą. Kai 1921 m. jis iš ten pasitraukė, jo kėdę užėmė Ludwig von Mises, o Friedrich August von Hayek netrukus po disertacijos gynimo būtent ten gavo pirmąją tarnybą. Pagrindinė Perels veikla buvo kelių Austrijos įmonių valdybos narystė, jis buvo Schottwien-Semmering gipso gamyklų direktorius ir Austrijos viešųjų įmonių ir darbų kredito instituto direktorius. Su Mises jį siejo viso gyvenimo asmeninė draugystė, kuri reiškėsi bendromis slidinėjimo išvykomis Austrijos Alpėse. Nors buvo pakrikštytas evangelikų (A. B.) tikėjimu, po 1938 m. Perels laikytas „ne arijumi“. Jis prarado banko direktoriaus pareigas ir dar gavo tarnybą Evangelikų bažnyčios finansų administracijoje. Būdamas 58 metų, 1938 m. vasaros semestre jis įstojo į Filosofijos fakultetą, bet netrukus buvo išvarytas. Iš savo sesers buto Wickenburggasse 17 jis 1942 m. rugsėjo 24–25 d. buvo deportuotas į Theresienstadt, o 1944 m. spalio 16 d. išsiųstas toliau į Auschwitz, kur buvo nužudytas. Paskutinis jo gyvybės ženklas buvo 1943 m. laiškas seseriai Fridai.