Nešališkas stebėtojas negali abejoti dėl priežasties, kodėl mūsų karta visuotinai ir entuziastingai šlovina pažangą gamtos mokslų srityje, tuo tarpu ekonomikos mokslui skiriama mažai dėmesio, o jo vertę rimtai kvestionuoja būtent tie visuomenės žmonės, kuriems jis turėtų būti praktinės veiklos vadovas.
Niekada nebuvo amžiaus, kuris ekonominius interesus būtų vertinęs labiau už mūsiškį. Niekada poreikis turėti mokslinį ekonominių reikalų pagrindą nebuvo jaučiamas taip visuotinai ir taip aštriai. Ir niekada praktinių žmonių gebėjimas panaudoti mokslo laimėjimus visose žmogaus veiklos srityse nebuvo didesnis nei mūsų dienomis. Todėl jei praktiniai žmonės visiškai remiasi vien savo patirtimi ir nekreipia dėmesio į mūsų mokslą dabartinėje jo raidos būklėje, tai negali būti dėl rimto domėjimosi ar gebėjimų stokos jų pusėje. Jų abejingumas taip pat negali būti pasekmė išdidaus atsisakymo gilesnės įžvalgos, kurią tikras mokslas suteiktų į aplinkybes ir santykius, lemiančius jų veiklos rezultatą. Tokio nuostabaus abejingumo priežasties nereikia ieškoti niekur kitur, kaip tik dabartinėje paties mūsų mokslo būklėje, visų ligšiolinių pastangų rasti jo empirinius pagrindus bevaisiškume.
Kiekvienas naujas bandymas šia kryptimi, kad ir koks kuklus būtų jo poveikis, savyje turi savąjį pateisinimą. Siekti atskleisti mūsų mokslo pamatus reiškia skirti savo gebėjimus tokios problemos sprendimui, kuri tiesiogiai susijusi su žmonijos gerove, tarnauti aukščiausios svarbos viešajam interesui ir žengti keliu, kuriame net klaida nėra visiškai bevertė.
Kad išvengtume bet kokių pagrįstų ekspertų abejonių, tokiame darbe neturime aplaisti kruopščiai atsižvelgti į ligšiolinį darbą visose iki šiol tyrinėtose mūsų mokslo srityse. Taip pat negalime susilaikyti nuo kritikos taikymo, su visiška sprendimo nepriklausomybe, savo pirmtakų nuomonėms ir net doktrinoms, iki šiol laikytoms galutiniais mūsų mokslo pasiekimais. Jei nesusidorotume su pirmąja užduotimi, lengvabūdiškai atsisakytume visos patirties sumos, sukauptos daugybės puikių visų tautų ir visų laikų protų, kurie bandė pasiekti tą patį tikslą. Jei nesusidorotume su antrąja, nuo pat pradžių atsisakytume bet kokios vilties iš esmės pertvarkyti mūsų mokslo pamatus. Šių pavojų galima išvengti pirmtakų pažiūras paverčiant savomis, tačiau tik po nedvejojančio nagrinėjimo, ir kreipiantis nuo doktrinos prie patirties, nuo žmonių minčių prie pačios daiktų prigimties.
Tai yra pagrindas, ant kurio aš1 stoviu. Tame, kas seka, stengiausi sudėtingus žmogaus ekonominės veiklos reiškinius suvesti į paprasčiausius elementus, kuriuos dar galima tiksliai stebėti, šiems elementams pritaikyti jų prigimtį atitinkantį matą ir, nuolat laikydamasis šio mato, tirti būdą, kuriuo sudėtingesni ekonominiai reiškiniai išsivysto iš savo elementų pagal apibrėžtus principus.
Šis tyrimo metodas, gamtos moksluose pasiekęs visuotinį pripažinimą, davė labai didelių rezultatų ir dėl to klaidingai imtas vadinti gamtamoksliniu metodu. Iš tikrųjų tai metodas, bendras visoms empirinio pažinimo sritims, ir jį derėtų vadinti empiriniu metodu. Šis skyrimas svarbus, nes kiekvienas tyrimo metodas savo specifinį pobūdį įgyja iš pažinimo srities, kuriai jis taikomas, prigimties. Todėl būtų netinkama mėginti mūsų mokslui suteikti gamtamokslinę orientaciją.
Ligšioliniai bandymai nekritiškai perkelti gamtamokslinio tyrimo metodo savitumus į ekonomiką privedė prie pačių rimčiausių metodologinių klaidų ir prie tuščio žaidimo išorinėmis analogijomis tarp ekonomikos ir gamtos reiškinių. Bacon apie tokio pobūdžio mokslininkus sakė: „Magna cum vanitate et desipientia manes similitudines et sympathies rerum describunt atque etiam quandoque affingunt“ – teiginys, kuris, kaip bekeista, ir šiandien tebėra teisingas būtent dėl tų ekonomikos klausimus nagrinėjančių autorių, kurie ir toliau vadina save Bacon mokiniais, nors visiškai nesupranta jo metodo dvasios.
Jei pateisinant šias pastangas teigiama, kad mūsų amžiaus uždavinys yra nustatyti sąsajas tarp visų mokslo sričių ir suvienyti svarbiausius jų principus, norėčiau rimtai suabejoti mūsų amžininkų gebėjimu išspręsti šią problemą. Manau, kad įvairių mokslo sričių tyrėjai niekada negali išleisti iš akių šio bendro savo pastangų tikslo, nepakenkdami savo tyrimams. Tačiau šią problemą sėkmingai galima imtis spręsti tik tada, kai kelios pažinimo sritys bus išnagrinėtos itin kruopščiai ir kai bus atrasti kiekvienai sričiai savitieji dėsniai.
Dabar skaitytojo užduotis – nuspręsti, prie kokių rezultatų privedė mano pasirinktas tyrimo metodas ir ar man pavyko sėkmingai parodyti, kad ekonominio gyvenimo reiškiniai, kaip ir gamtos reiškiniai, yra griežtai sutvarkyti pagal apibrėžtus dėsnius. Tačiau prieš baigdamas noriu paginčyti nuomonę tų, kurie, remdamiesi žmogaus laisva valia, kvestionuoja ekonominio elgesio dėsnių egzistavimą, nes jų argumentas apskritai atimtų iš ekonomikos tikslaus mokslo statusą.
Ar ir kokiomis sąlygomis daiktas man yra naudingas, ar ir kokiomis sąlygomis jis yra gėrybė, ar ir kokiomis sąlygomis jis yra ekonominė gėrybė, ar ir kokiomis sąlygomis jis man turi vertę ir kaip didelis yra šios vertės matas man, ar ir kokiomis sąlygomis tarp dviejų ekonomiškai veikiančių asmenų įvyks ekonominė gėrybių apykaita, ir ribos, kuriose gali būti nustatyta kaina, jei apykaita iš tikrųjų įvyksta – visi šie ir daugelis kitų dalykų yra tiek pat nepriklausomi nuo mano valios, kiek koks nors chemijos dėsnis nepriklauso nuo praktikuojančio chemiko valios. Todėl šių asmenų laikoma pažiūra remiasi lengvai įžvelgiama klaida dėl tikrosios mūsų mokslo srities. Mat ekonomikos teorija užsiima ne praktinėmis ekonominės veiklos taisyklėmis, o sąlygomis, kuriomis žmonės imasi numatančios veiklos, nukreiptos į savo poreikių tenkinimą.
Ekonomikos teorija su ekonomiškai veikiančių žmonių2 praktine veikla susijusi panašiai, kaip chemija susijusi su praktinio chemiko operacijomis. Nors nuoroda į žmogaus valios laisvę gali būti visiškai teisėtas prieštaravimas visiškam ekonominės veiklos nuspėjamumui, ji niekada negali turėti galios kaip neigimas to, kad reiškiniai, lemiantys žmonių ekonominės veiklos rezultatą ir visiškai nepriklausomi nuo žmogaus valios, paklūsta apibrėžtiems dėsniams.
Tačiau būtent tokio pobūdžio reiškiniai yra tyrimo objektai mūsų moksle.
Ypatingą dėmesį skyriau priežastinių ryšių tarp ekonominių reiškinių, susijusių su produktais, ir atitinkamų gamybos veiksnių tyrimui – ne tik tam, kad nustatyčiau tikrove pagrįstą kainų teoriją ir visus kainų reiškinius (įskaitant palūkanas, darbo užmokestį, žemės rentą ir t. t.) sutelkčiau po viena vieninga žiūros perspektyva, bet ir dėl svarbių įžvalgų, kurias tuo būdu įgyjame į daugelį kitų ekonominių procesų, iki šiol visiškai klaidingai supratų. Be to, tai yra būtent ta mūsų mokslo šaka, kurioje ekonominio gyvenimo įvykiai aiškiausiai atrodo paklūstantys reguliariems dėsniams.
Man buvo ypatingas malonumas, kad čia nagrinėjama sritis, apimanti bendriausius mūsų mokslo principus, nemaža dalimi yra taip tikrai naujausios vokiečių politinės ekonomijos raidos vaisius ir kad čia bandoma svarbiausių mūsų mokslo principų reforma todėl yra pastatyta ant pamato, kurį padėjo ankstesnis darbas, beveik visiškai sukurtas vokiečių mokslininkų darbštumo.
Tad tegul šis darbas būna laikomas draugišku bendradarbio iš Austrijos pasveikinimu ir silpnu aidu mokslinių paskatų, kuriomis Vokietija mus, austrus, taip gausiai apdovanojo per daugelį iškilių mokslininkų, kuriuos ji mums atsiuntė, ir per savo puikius leidinius.
DR. CARL MENGER
