1. Vartojamosios vertės ir mainomosios vertės prigimtis

Kol tautos raida ekonomiškai tokia atsilikusi, kad nėra reikšmingos prekybos apimties ir įvairių šeimų poreikiai prekėms turi būti tenkinami tiesiogiai iš jų pačių gamybos, prekės akivaizdžiai turi vertę ekonomiškai veikiantiems individams tik tada, jei pačios prekės gali tiesiogiai patenkinti izoliuotų ekonomiškai veikiančių individų ar jų šeimų poreikius.⁷⁷ Tačiau kai žmonės vis labiau suvokia savo ekonominius interesus, užmezga vieni su kitais prekybinius santykius ir ima keisti prekes į prekes, galiausiai susiklosto padėtis, kurioje ekonominių prekių turėjimas suteikia jų savininkams galią mainais gauti kitų rūšių prekes. Kai taip nutinka, jau nebūtinai absoliučiai reikia, kad ekonomiškai veikiantys individai, norėdami užsitikrinti savo poreikių patenkinimą, disponuotų būtent tomis prekėmis, kurios tiesiogiai reikalingos jų konkretiems poreikiams tenkinti. Šioje labiau išsivysčiusioje socialinėje padėtyje ekonomiškai veikiantys individai, žinoma, gali užsitikrinti savo poreikių patenkinimą kaip ir anksčiau – įgydami būtent tas prekes, kurios, panaudotos tiesiogiai, duos rezultatą, kurį vadiname jų poreikių patenkinimu. Tačiau naujoje padėtyje jie taip pat gali pasiekti šį rezultatą netiesiogiai – įgydami disponavimą prekėmis, kurias pagal esamą ekonominę padėtį galima iškeisti į tokias kitas prekes, kurių jiems reikia tiesioginiam savo poreikių patenkinimui. Todėl ypatingas reikalavimas prekių vertei, galiojantis izoliuotame namų ūkyje, nustoja galioti.

Vertė, kaip matėme, yra svarba, kurią prekė įgyja mums, kai suvokiame, kad esame priklausomi nuo disponavimo ja, norėdami patenkinti vieną iš savo poreikių – tai yra, kai esame sąmoningai įsitikinę, kad patenkinimas neįvyktų, jei nedisponuotume aptariama preke. Neįvykdžius šios sąlygos, vertės buvimas neįsivaizduojamas. Tačiau vertė nėra susieta su sąlyga, kad mūsų poreikių užtikrinimas būtų tiesioginis, atmetant netiesioginį. Kad turėtų vertę, prekė turi užtikrinti poreikių, kurie nebūtų aprūpinti, jei jos nedisponuotume, patenkinimą. Tačiau ar ji tai daro tiesioginiu, ar netiesioginiu būdu, visiškai nesvarbu, kai kalbama apie vertės buvimą bendrąja šio termino prasme. Lokio, kurį jis nudobė, kailis turi vertę izoliuotam medžiotojui tik tiek, kiek jis turėtų atsisakyti kokio nors poreikio patenkinimo, jei neturėtų kailio savo žinioje. Jam užmezgus prekybinius santykius, kailis turi jam vertę lygiai dėl tos pačios priežasties. Tarp šių dviejų atvejų nėra jokio skirtumo, kuris kaip nors paveiktų esminę vertės reiškinio prigimtį. Mat vienintelis skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju medžiotojas būtų išstatytas žalingam orų poveikiui arba turėtų atsisakyti kokio nors kito poreikio, kuriam kailis gali būti panaudotas tiesiogiai, patenkinimo, jei jis jam būtų neprieinamas, o antruoju atveju jis turėtų atsisakyti tų patenkinimų, kuriuos galėtų pasiekti per prekes, esančias jo žinioje netiesiogiai (mainų keliu) dėl kailio turėjimo, jei kailis jam būtų neprieinamas.

Taigi kailio vertė pirmuoju atveju ir jo vertė antruoju atveju yra tik dvi skirtingos to paties ekonominio gyvenimo reiškinio formos. Abiem atvejais vertė yra svarba, kurią prekės įgyja ekonomiškai veikiantiems individams, kai šie individai suvokia, kad yra priklausomi nuo disponavimo jomis, norėdami patenkinti savo poreikius. Tai, kas kiekvienu iš dviejų atvejų suteikia vertės reiškiniui ypatingą pobūdį, yra faktas, kad prekės įgyja svarbą, kurią vadiname verte, jomis disponuojantiems ekonomiškai veikiantiems individams – pirmuoju atveju panaudojamos tiesiogiai, o antruoju netiesiogiai. Vis dėlto šis skirtumas yra pakankamai svarbus tiek kasdieniame gyvenime, tiek ypač mūsų moksle, kad kiekvienai iš dviejų vieno bendro vertės reiškinio formų reikėtų atskirų terminų. Todėl pirmuoju atveju vertę vadiname vartojamąja verte, o antruoju atveju ją vadiname mainomąja verte.

Taigi vartojamoji vertė yra svarba, kurią gėrybės mums įgyja todėl, kad jos tiesiogiai užtikrina mums poreikių, kurie nebūtų patenkinti, jei neturėtume šių gėrybių savo žinioje, patenkinimą. Mainomoji vertė yra svarba, kurią gėrybės mums įgyja todėl, kad jų turėjimas užtikrina tą patį rezultatą netiesiogiai.

2. Gėrybių vartojamosios vertės ir mainomosios vertės santykis

Izoliuotame namų ūkyje ekonominės gėrybės jas turintiems ūkininkaujantiems individams arba turi vartojamąją vertę, arba apskritai neturi jokios vertės. Tačiau net ir visuomenėje, kuri yra pasiekusi žymią kultūrinę raidą ir kurioje vyksta aktyvi prekyba, neretai galima stebėti ekonomines gėrybes, kurios jas turintiems ūkininkaujantiems individams neturi jokios mainomosios vertės, nors jų vartojamoji vertė tiems patiems asmenims yra visiškai neabejotina.

Ypatingu būdu sužaloto žmogaus ramentai, užrašai, kuriais gali pasinaudoti tik juos padaręs autorius, šeimos dokumentai ir daugelis panašių gėrybių neretai turi nemažą vartojamąją vertę tam tikriems individams. Tačiau tie patys individai daugeliu atvejų veltui bandytų patenkinti kurį nors savo poreikį šiomis gėrybėmis netiesiogiai – tai yra per mainus. Išsivysčiusioje civilizacijoje kur kas dažniau pasitaiko priešingas santykis. Akiniai ir optikos prietaisai, kuriuos savo atsargose laiko optikos prekių pardavėjas, jam paprastai neturi jokios vartojamosios vertės, lygiai kaip chirurgijos instrumentai jų neturi tiems, kurie juos gamina ir parduoda, ir kaip užsienio kalbomis parašytos knygos, kurias supranta tik nedaugelis mokslininkų, jų neturi knygų pardavėjams. Tačiau visos šios gėrybės, atsižvelgiant į galimas mainų progas, šiems asmenims paprastai turi apibrėžtą mainomąją vertę.

Šiais ir visais kitais atvejais, kai ekonominės gėrybės jas turintiems asmenims turi arba vartojamąją, arba mainomąją vertę, bet ne abi, klausimas, kuri iš šių dviejų yra lemiama atitinkamų individų ūkinėje veikloje, negali kilti. Tačiau tokie atvejai žmonių ūkiniame gyvenime yra tik išimtys. Kai prekyba yra išsivysčiusi kiek labiau pastebimu mastu, ūkininkaujantys individai paprastai gali rinktis, ar savo žinioje esančias ekonomines gėrybes naudoti poreikiams tenkinti tiesiogiai, ar netiesiogiai. Todėl ekonominės gėrybės jų turėtojams paprastai turi tiek vartojamąją, tiek mainomąją vertę. Dauguma drabužių, baldų, papuošalų ir tūkstančiai kitų mūsų turimų gėrybių neabejotinai turi mums vartojamąją vertę. Tačiau lygiai taip pat tikra, kad išsivysčius prekybai jas galime taip pat panaudoti netiesiogiai savo poreikiams tenkinti, ir kad todėl jos kartu turi mums ir mainomąją vertę.

Tiesa, kaip matėme, kad gėrybių svarba mums jų tiesioginio panaudojimo poreikiams tenkinti atžvilgiu ir jų netiesioginio panaudojimo atžvilgiu yra tik skirtingos vieno bendro vertės reiškinio formos. Tačiau jų svarba mums šiomis dviem formomis vienu metu gali būti labai nevienodo laipsnio. Auksinė taurė neabejotinai turės didelę mainomąją vertę vargšui, laimėjusiam ją loterijoje. Šios taurės dėka jis galės (netiesiogiai, per mainus) patenkinti daugybę poreikių, kurie kitaip nebūtų patenkinti. Tačiau taurės vartojamoji vertė jam vargu ar apskritai bus verta paminėjimo. Kita vertus, akiniai, tiksliai pritaikyti savininko akims, jam tikriausiai turi nemažą vartojamąją vertę, o jų mainomoji vertė paprastai yra labai menka.

Taigi tikra, kad žmonių ūkiniame gyvenime galima stebėti daugybę atvejų, kai ekonominės gėrybės jas turintiems ūkininkaujantiems individams vienu metu turi vartojamąją ir mainomąją vertę, ir kad šios dvi vertės formos neretai būna skirtingo dydžio. Kyla klausimas, kuris iš šių dviejų dydžių tam tikru atveju yra tas, kuris lemia žmonių ūkinius apskaičiavimus ir veiksmus – arba, kitaip tariant, kuri iš dviejų vertės formų atitinkamu atveju yra ekonominė vertės forma.

Šio klausimo sprendimas išplaukia iš apmąstymo apie žmonių ūkio prigimtį ir apie vertės prigimtį. Pagrindinė visos žmonių ūkinės veiklos mintis yra kuo pilnesnis jų poreikių patenkinimas. Jei svarbesni ūkininkaujančio individo poreikių patenkinimai užtikrinami tiesioginiu gėrybės naudojimu, o ne jos netiesioginiu naudojimu, iš to seka, kad svarbesni individo poreikiai liktų nepatenkinti, jei jis gėrybę naudotų netiesiogiai savo poreikiams tenkinti, nei tuo atveju, jei ją naudotų tiesiogiai. Nėra jokios abejonės, kad šiuo atveju atitinkamo ūkininkaujančio individo ūkiniuose apskaičiavimuose ir veiksmuose lemiama bus gėrybės vartojamoji vertė, o priešingu atveju – mainomoji vertė. Pirmuoju atveju ūkininkaujantis individas, turėdamas gėrybę savo žinioje, pasirinktų tuos patenkinimus, kuriuos užtikrina tiesioginis gėrybės panaudojimas; antruoju atveju jis pasirinktų tuos patenkinimus, kuriuos užtikrina netiesioginis gėrybės panaudojimas; vadinasi, kiekvienu atveju tai yra tie patenkinimai, kurių jis būtų priverstas atsisakyti, jei neturėtų atitinkamos gėrybės savo žinioje. Todėl visais atvejais, kai gėrybė jos turėtojui turi tiek vartojamąją, tiek mainomąją vertę, ekonominė vertė yra ta, kuri yra didesnė. Tačiau iš to, kas buvo pasakyta IV skyriuje, akivaizdu, kad kiekvienu atveju, kai esama ekonominio mainymosi pagrindų, ekonominė vertė yra gėrybės mainomoji vertė, o kai taip nėra – jos vartojamoji vertė.

3. Gėrybių vertės ekonominio svorio centro pokyčiai

Viena svarbiausių ūkininkaujančių žmonių užduočių yra atpažinti ekonominę gėrybių vertę – tai yra visada aiškiai suvokti, ar jų vartojamoji vertė, ar mainomoji vertė yra ekonominė vertė. Nuo šio žinojimo priklauso sprendimas, kurias gėrybes ar kokias jų dalis verta pasilikti, o kurias geriausiai atitinka asmens ekonominį interesą pasiūlyti parduoti. Tačiau teisingai įvertinti šį santykį yra viena sunkiausių praktinio ūkio užduočių, ne tik todėl, kad net ir gerai išsivysčiusiose rinkose reikia apžvelgti visas turimas vartojimo ir mainų progas, bet ir, svarbiausia, todėl, kad veiksniai, kuriais turi remtis teisingas šio uždavinio sprendimas, yra patys įvairiausių pokyčių objektas. Aišku, kad bet kas, kas sumažina daikto vartojamąją vertę mums, gali, esant nekintančioms kitoms aplinkybėms, lemti, jog gėrybės mainomoji vertė taps ekonomine vertės forma, ir kad bet kas, kas padidina gėrybės vartojamąją vertę mums, gali nustumti jos mainomosios vertės reikšmę į antrą planą. Gėrybės mainomosios vertės padidėjimas ar sumažėjimas, esant nekintančioms kitoms aplinkybėms, turės priešingą poveikį.

Pagrindinės ekonominės vertės formos pokyčių priežastys yra šios:

(1) Konkretaus patenkinimo, kurį gėrybė teikia ją savo žinioje turinčiam ūkininkaujančiam individui, svarbos pokyčiai, jei dėl šio pokyčio jam padidėja ar sumažėja gėrybės vartojamoji vertė. Taigi jei žmogus praranda potraukį tabakui ar vynui, jo turima tabako ar vyno atsarga jam įgaus vyraujančią mainomąją vertę. O žmonės, kurie buvo aistringi medžiotojai ar sportininkai, parduos savo medžioklės reikmenis, medžiojamus gyvūnus ir t. t., kai jų pomėgiai bus praradę ankstesnę svarbą, nes šių gėrybių vartojamosios vertės sumažėjimas lems, jog svarba teks jų mainomajai vertei.

Ypač perėjimai iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą pasižymi tokio pobūdžio pokyčiais. To paties troškimo patenkinimas paaugliui reiškia kitką nei subrendusiam vyrui, ir vėl kitką subrendusiam vyrui nei senam žmogui. Todėl net jei nebūtų jokių kitų veiksnių, vien natūrali žmogaus raidos eiga lemtų, kad gėrybių vartojamoji vertė patirtų reikšmingus pokyčius. Paprasti vaiko žaislai praranda savo vartojamąją vertę paaugliui; mokymosi priemonės, kuriomis naudojasi paauglys, praranda savo vartojamąją vertę subrendusiam vyrui; o įrankiai, kuriais subrendęs vyras užsidirba pragyvenimui, praranda savo vartojamąją vertę senam žmogui. Kiekvienu atveju paminėtų gėrybių mainomoji vertė tampa vyraujanti. Todėl nieko nėra dažnesnio, kaip paaugliui parduoti gėrybes, kurios vaikystėje jam turėjo vyraujančią vartojamąją vertę. Matome, kad į brandą įžengiantys žmonės paprastai parduoda ne tik daugelį malonumo priemonių, tinkamų paauglystei, bet ir savo jaunystės mokymosi priemones. Galima stebėti, kaip seni žmonės leidžia pereiti į kitas rankas ne tik daugeliui jų jėgų ir drąsos reikalaujančių jaunystės malonumo priemonių, bet ir įrankiams, kuriuos jie naudojo užsidirbdami pragyvenimui (fabrikams, verslo įmonėms ir t. t.). Jei ekonominiai reiškiniai, kurie atrodytų esą natūralus šių faktų padarinys, paviršiuje nepasireiškia taip ryškiai, kaip galėtume tikėtis, priežasties reikia ieškoti žmonių šeimos gyvenime. Mat gėrybės iš vyresnių šeimos narių į jaunesnių narių nuosavybę pereina ne dėl piniginio atlygio, o dėl meilės. Taigi šeima su savo ypatingais ūkiniais santykiais yra esminis žmonių ūkinių santykių stabilumo veiksnys.

Gėrybės vartojamosios vertės padidėjimas jos turėtojui natūraliai turi priešingą poveikį. Pavyzdžiui, miško savininkas, kuriam metinis medienos kirtimas turi tik mainomąją vertę, tikriausiai iškart nustos keisti savo medieną į kitas gėrybes, jei pasistatys aukštakrosnę geležiai lydyti ir jai naudoti prireiks visos savo miško produkcijos. Autorius, kuris anksčiau pardavinėjo savo darbą leidėjams, ateityje to nedarys, jei įsteigs savo žurnalą, ir taip toliau.

(2) Vien tik gėrybės savybių pokyčiai gali perkelti jos ekonominės svarbos svorio centrą, jei dėl šio pokyčio pakinta jos vartojamoji vertė turėtojui, o jos mainomoji vertė arba lieka nepakitusi, arba nekyla ir nekrenta tiek pat, kiek jos vartojamoji vertė.

Drabužiai, arkliai, šunys, karietos ir panašūs daiktai turtingiems žmonėms paprastai beveik visiškai praranda savo vartojamąją vertę, jei turi išoriškai matomą defektą. Jų mainomoji vertė, nors taip pat sumažėjusi, įgyja vyraujančią svarbą, nes jų vartojamosios vertės netektis šiems asmenims paprastai yra didesnė už jų mainomosios vertės netektį.

Kita vertus, gėrybės daugeliu atvejų taip pakinta, kad jų mainomoji vertė, kuri anksčiau jas turintiems ūkininkaujantiems individams buvo ekonominė vertės forma, atsitraukia, palyginti su jų vartojamąja verte. Taip užeigų laikytojai ir bakalėjininkai paprastai sunaudoja savo reikmėms maisto produktus, turinčius kokį nors išorinį defektą, nes dėl defekto šios gėrybės beveik visiškai praranda savo mainomąją vertę, o jų vartojamoji vertė neretai išlieka tokia pati arba bet kuriuo atveju nesumažėja tiek pat, kiek jų mainomoji vertė. Tą patį reiškinį galima stebėti ir kituose amatuose. Batsiuviai, ypač mažesniuose kaimuose, neretai avi prastai tinkančius batus, siuvėjai neretai dėvi netobulai sukirptus drabužius, o skrybėlininkai neretai dėvi skrybėles, kurių gamyboje įvyko koks nors mažas nesklandumas.

(3) Dabar pereiname prie trečiosios ir svarbiausios prekių vertės ekonominio svorio centro pokyčių priežasties. Turiu galvoje ūkininkaujančių asmenų disponuojamų prekių kiekio padidėjimą. Padidėjus tam tikros prekės kiekiui, kurį turi asmuo, beveik visada – esant nepakitusioms kitoms sąlygoms – kiekvieno prekės vieneto naudojimo vertė jam sumažėja, o jos mainomoji vertė tampa svarbesnė. Po derliaus nuėmimo grūdų mainomoji vertė ūkininkams beveik be išimties yra ekonominė vertės forma ir tokia išlieka tol, kol, palaipsniui parduodant grūdų dalis, jų naudojimo vertė vėl tampa svarbesnė. Grūdai, kuriuos ūkininkai dar turi vasarą, jiems paprastai turi vyraujančią naudojimo vertę. Kitoje šio veikalo vietoje (IV skyrius, 2 skirsnis) parodžiau, kokioje riboje prekių mainomosios vertės svarba atsitraukia į antrą planą, palyginti su jų naudojimo verte. Paveldėtojui, kuris dar prieš paveldėjimą jau buvo pakankamai aprūpintas baldais ir kuris savo testatoriaus palikime randa dar vieną didelį baldų komplektą, daugelis baldų turės labai mažą naudojimo vertę (o kai kurie galbūt visai jokios naudojimo vertės) ir todėl įgis vyraujančią mainomąją vertę. Paveldėtojas ir toliau pardavinės baldus tol, kol jo turimi likę baldai vėl turės vyraujančią naudojimo vertę.

Antra vertus, ūkininkaujančiam asmeniui prieinamos prekės kiekio sumažėjimas paprastai padidins jam jos naudojimo vertę ir taip lems, kad anksčiau mainams skirti prekės kiekiai dabar įgis vyraujančią naudojimo vertę.

Šiame kontekste ypač svarbus yra bendro turto pokyčių poveikis. Kai komerciniai santykiai gerai išvystyti, turto padidėjimas ar sumažėjimas ūkininkaujančiam asmeniui, patiriančiam šį pokytį, prilygsta beveik kiekvienos atskiros ekonominės gėrybės rūšies padidėjimui ar sumažėjimui. Žmogus, tampantis vargšu, priverstas mažinti beveik visų savo poreikių tenkinimą. Kai kuriuos poreikius jis tenkins ne taip visapusiškai – kiekybiškai arba kokybiškai. Kitų poreikių jis galbūt visai netenkins. Jei po nuskurdimo jo turtinėje sudėtyje lieka kokių nors rinktinių vartojimo gėrybių ar prabangos daiktų, kurie anksčiau prisidėjo prie darnaus jo poreikių tenkinimo, bet kurie nebeatitinka pasikeitusių jo aplinkybių, jis, jei yra ūkininkaujantis asmuo, juos parduos, kad gautas pajamas panaudotų svarbesniems savo ir savo šeimos poreikiams tenkinti, kurie kitaip liktų nepatenkinti. Žmonės, praradę didelę savo turto dalį dėl nesėkmingų spekuliacijų ar kitų nelaimių, iš tikrųjų parduoda savo papuošalus, meno kūrinius ir kitus prabangos daiktus, kad apsirūpintų būtiniausiomis gyvenimo reikmėmis. Didėjantis turtas turi panašų, bet priešingą poveikį, nes daugelis gėrybių, kurios anksčiau jų savininkams turėjo vyraujančią naudojimo vertę, šią naudojimo vertę praranda, o jų mainomosios vertės ekonominė svarba iškyla į pirmą planą. Taip žmonės, staiga praturtėję, paprastai parduoda savo paprastus baldus, savo apšiurusius niekučius, savo netinkamus namus ir daugelį kitų gėrybių, kurios anksčiau jiems turėjo vyraujančią naudojimo vertę.