Carl Menger nekrologas Eugen von Böhm-Bawerk (1851–1914), paskelbtas 1915 metais Vienos Imperatoriškosios mokslų akademijos almanache ir čia papildytas pastabomis iš Schumpeter tekstų. Pirmoji dalis atseka gyvenimo kelią: studijas Vienoje, habilitaciją 1880 metais, katedrą Insbruke, kelis kartus eitas Austrijos finansų ministro pareigas, galiausiai akademijos prezidento postą. Antroji dalis pagerbia mokslinį veikalą, nuo pirmojo rašto apie teises ir santykius per gėrybių vertės teoriją iki pagrindinio veikalo Geschichte und Theorie des Kapitalzinses. Menger glaustai apibendrina teigiamą palūkanų teoriją (psichologines ir technines priežastis, kodėl dabartinės gėrybės pirmenuojamos prieš būsimas) ir įvertina iš dalies aštrią tarptautinę kritiką, dėl jos nelaikydamas Böhm-Bawerk reikšmės sumenkinta.
As a polemicist, he was one of the best, quick to concede his opponent's good points, but ever ready to destroy with dazzling displays of irrefutable logic the house of error constructed by antagonists. Surely the controversial nature of Austrian theory demanded such a skill if it were to be firmly established. (B. B. SELESMAN)
Tiek politikoje, tiek moksle pasitvirtino tas pats charakteris: tokia pat savitvarda ir intensyvumas, toks pat aukštas pareigos atlikimo standartas, kuris įsirėžia pavaldiniams ir mokiniams, toks pat gebėjimas labai įžvalgiai žvelgti į žmones ir dalykus, netampant šaltam ir pesimistiškam, kovoti be apkartimo, atsisakyti be silpnumo – per visus bangų mūšius ir audras laikytis kartu didingo ir paprasto gyvenimo plano.
Böhm-Bawerk's work in economic theory resembles that of Ricardo in both aim and method. In his case, however, the gifts of the originator were supplemented by the gifts of the critic. (J. A. SCHUMPETER)
Galima atmesti visą pagrindą, ant kurio jis pastatė savo palūkanų teoriją – ir aš nelaikau garsiųjų trijų argumentų įtikinamais, juolab kad teorijai nėra jokia rekomendacija, jei savo apgynimui ji pareikalavo tokių apimingų raštų, – tačiau Böhm šlovė ir mokslinė reikšmė dėl to nesusvyruoja. (O. WEINBERGER)
Eugen von Böhm-Bawerk gimė 1851 m. vasario 12 d. Brno mieste kaip Moravijos vietininkijos viceprezidento, dvaro patarėjo von Böhm sūnus; ten jis baigė ir pradžios mokyklą bei gimnaziją. Baigęs teisės ir valstybės mokslų studijas1 Vienos universitete, jis (1872) įstojo praktikantu į Austrijos finansų tarnybą, vis dėlto nenutraukdamas nacionalinės ekonomijos studijų, kuriomis jis ypatingą susidomėjimą jau buvo įgijęs universitete. Po to, kai (1875) Vienos universitete jis įgijo daktaro laipsnį, jis (1875–1877) Heidelberge, Leipcige ir Jenoje (vadovaujant Knies, Roscher ir Br. Hildebrand) tęsė savo politinės ekonomijos studijas2. 1880 m. jis, remdamasis savo veikalu „Rechte und Verhältnisse vom Standpunkte der volkswirtschaftlichen Güterlehre", habilitavosi kaip politinės ekonomijos privatdocentas Vienos universitete. Beveik iškart po to jis buvo pakviestas į Insbruko universitetą, kur užėmė politinės ekonomijos katedrą3. 1889 m. jis paliko šią vietą ir priėmė kvietimą į Vieną, tapdamas ministerijos patarėju Austrijos finansų ministerijoje. 1895 m. paskirtas finansų ministru, šias pareigas jis ėjo tik trumpą laiką. Nuo 1897 m. lapkričio iki 1898 m. kovo jis buvo finansų ministras antrą kartą, 1900–1904 m. – trečią kartą. Po atsistatydinimo jis perėmė politinės ekonomijos profesūrą Vienos universitete, kur kaip dvasingas ir įkvepiantis dėstytojas darbavosi iki savo mirties4.
Jo nenuilstama, iškili politinė ir mokslinė veikla sulaukė gausaus pripažinimo iš Jo Didenybės imperatoriaus bei daugybės mokslinių ir politinių institucijų pusės. Jis buvo tikrasis slaptasis patarėjas, Austrijos valstybės tarybos Ponų rūmų narys, kelių aukštų ordinų didysis kryžininkas, Garbės ženklo už meną ir mokslą turėtojas, tikrasis narys, o vėliau (1907–1911) Vienos Imperatoriškosios mokslų akademijos viceprezidentas ir (1911–1914) prezidentas, Heidelbergo universiteto filosofijos garbės daktaras, Spittal an der Drau miesto garbės pilietis ir kt.
Böhm-Bawerk (nuo 1880) buvo vedęs Paula laisvąją baronaitę von Wieser (tikrojo slaptojo patarėjo, sekcijos viršininko Leopold laisvojo barono von Wieser dukrą), dvasios ir širdies savybėmis pasižyminčią damą; jo santuoka liko bevaikė5.
Jis netikėtai mirė 1914 m. rugpjūčio 27 d., būdamas 64-aisiais gyvenimo metais, atostogaudamas Kramsache prie Brixlegg Tirolyje, nuo klastingos ligos (nuo venų trombozės). Velionis iš pradžių buvo palaidotas mirties vietoje, kad (1915 m. lapkritį) iš ten būtų perkeltas į Vienos didžiosios bendruomenės jam skirtą garbės kapą Vienos centrinėse kapinėse.
Böhm-Bawerk buvo malonios išvaizdos, mielų bendravimo manierų ir visad tolygiai draugiškos laikysenos; jo veido bruožai atspindėjo geranoriškumą, intelektą ir nepaprastą veiklumo matą – savybes, kurios, drauge su dideliu gyvenimiškuoju išmintingumu, greitai pelnė jam visų, su kuriais jis susidurdavo, palankumą ir pasitikėjimą. Jis priklausė tiems asmenims, kurie visada turi dar gerą dalį uolumo, veiklumo ir geranoriškumo, kad noriai skirtų juos viešųjų interesų ir tų, kuriems reikia jų paramos, tarnybai. Nors ir kovingos prigimties bei nepaliaujamai įsivėlęs į polemiką, jis turbūt turėjo daugybę oponentų, tačiau tikrai nė vieno priešo.
Böhm nuopelnų įvertinimas, jei jis nenori būti apkaltintas vienpusiškumu, negali apsiriboti vien jo moksliniais leidiniais. Jis pakartotinai, ir būtent sunkiomis aplinkybėmis, vadovavo Austrijos finansų reikalams ir šiose pareigose sėkmingai įgyvendino dideles bei svarbias akcijas. Vien jo nuopelnų kaip finansų ministro6 pakaktų užtikrinti jam garbingą vietą Austrijos istorijoje.
Vis dėlto, kad ir kaip aukštai vertintume Böhm nuopelnus kaip finansų ministro, pagrindinį savo darbštaus gyvenimo uždavinį Böhm rado moksliniuose darbuose ir dėstytojo profesijoje, prie kurių jis vis iš naujo jautėsi traukiamas ir grįždavo, kai būdavo įvykdęs jam patikėtų atsakingų pareigų prievoles.
Kaip mokslininkas Böhm išplėtojo nepaprastai vaisingą literatūrinę veiklą. Vis dėlto sistemingo, visą ekonomikos teorijos sritį apimančio veikalo jis nepaskelbė. Jis apsiribojo monografijų publikavimu, nemaža dalimi tokių, kurių tema buvo siaurai apribota. Tačiau savo monografinius tyrimus jis mokėjo iškelti į neįprastą reikšmę dėl įžvalgumo ir universalumo, su kuriais prie jų prieidavo. Tirdamas menkiausią dalinę problemą, jis sutelkdavo visą savo apsiskaitymo, įžvalgumo ir nacionalinės ekonomijos teorijos įvaldymo arsenalą, kad jokio su jo nagrinėjama problema kaip nors susijusio punkto nepaliktų neaptarto, jokio galimo prieštaravimo jo dėstymui – neatsakyto. Turbūt daugiausia dėl šios priežasties jo gausūs moksliniai oponentai dažnai prikišdavo jam perdėtą, net varginantį platumą, tuo tarpu jo ne mažiau gausūs gerbėjai būtent čia – kiekvienam prieštaravimui iš anksto užbėgančiame, nepaprastai aiškiame ir įtaigiame dėstyme – įžvelgdavo pagrindinį jo leidinių privalumą, nemaža dalimi net jų didžiosios sėkmės paaiškinimą.
Pirmajame Böhm (1881) paskelbtame veikale „Über die Rechte und Verhältnisse vom Standpunkte der nationalökonomischen Güterlehre" jis nagrinėjo problemą, ar pagrįsta dažnai, ypač vokiečių nacionalinėje ekonomijoje, laikoma mokslinė nuomonė, kad šalia daiktinių gėrybių ir darbo veiklų taip pat ir teisės bei santykiai (t. y. reikalavimo, monopolio ir patento teisės, firmos, klientų ratai ir t. t.) turėtų būti suvokiami kaip ypatinga gėrybių ekonomine prasme kategorija, ar veikiau mokslas čia tik seka išorine regimybe. Pasak autoriaus (p. 147), jos savaime nėra gėrybės, nėra gėrybės objektyviąja prasme, o tik (ūkininkaujančių) subjektų santykiai su tam tikromis gėrybėmis ir gėrybių kompleksais. Pripažinti teises ir santykius, taigi vien ūkio subjektų santykius su gėrybėmis, o kartu ir šias pastarąsias gėrybėmis, esą klaidinga „dviguba apskaita". Negalima, pavyzdžiui, įskaityti ir „kreditoriaus reikalavimo", ir kartu reikalavimo objekto, esančio skolininko rankose, kaip „gėrybės". Taigi nacionalinės ekonomijos gėrybių mokslas, „ekonominė gėrybės sąvoka", turi būti apvalytas nuo šios pseudogėrybių kategorijos.
Šis nedidelis veikalas, Böhm pirmagimis darbas, talpina gausybę įkvepiančių minčių, ypač problemos formuluočių, kurios būsimajai ekonomikos teorijos raidai turi rimtą reikšmę. Böhm bandymas išspręsti pirmiau minėtą problemą dėl akivaizdžio teorinės konstrukcijos dirbtinumo, o ypač dėl prieštaravimo, kuriame Böhm pamatinė samprata atsiduria patyrimo atžvilgiu, ekonomistų sluoksniuose sulaukė tik dalinio pritarimo.
Juo didesnė buvo jo antrojo leidinio „Grundzüge der Theorie des wirtschaftlichen Güterwertes" sėkmė; jis pasirodė plačiai paplitusiuose Conrad „Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik" (1886).
Kas dėmesingai seka nacionalinės ekonomijos vertės mokslo, ypač naudojimo vertės teorijos, raidą nuo Adam Smith, žino, su kokiais sunkumais susidūrė tie autoriai, kurie stengėsi iškovoti šiam mokslui jam priklausančią svarbią vietą ekonomikos moksle. Adam Smith ir dauguma jo mokinių (turbūt išskyrus Malthus!) naudojimo vertės reiškinį palietė tik prabėgomis, iš dalies išvis ne. Atskiri autoriai, kurie jau XVIII amžiuje, o ypač XIX amžiaus pradžioje ir iki jo vidurio, nurodydavo į šią jautrią ekonomikos teorijos spragą ir bandydavo ją pašalinti, liko nesuprasti ir nepastebėti. Tik nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios viena nuo kitos toli nutolusiuose Europos taškuose (Austrijoje, Anglijoje ir prancūziškojoje Šveicarijoje) beveik vienu metu pasirodo atskiri ekonomistai, o vėliau didesnės ir mažesnės jų grupės, kurie energingai atkreipia dėmesį į ligšiolinių bandymų paaiškinti daugelį – ir būtent, nemaža dalimi, kaip tik svarbiausių – ekonominių reiškinių nepakankamumą ir į pamatinę naudojimo vertės teorijos reikšmę mokslinei nacionalinei ekonomijai bei imasi reformuoti Smith teorijas subjektyviojo vertės mokslo pagrindu.
Šioje idėjų kovoje, kurioje reikėjo įveikti ir iš dalies dar tebereikia įveikti ne tik įvairaus pobūdžio nesusipratimus bei klaidingus aiškinimus, bet pirmiausia esamo, įprasto, svorį, Böhm iš pradžių savo traktatu apie „Grundzüge des wirtschaftlichen Güterwertes", o vėliau ir savo vėlesniuose raštuose, tiek puikiai, tiek sėkmingai stojo už naująją ekonomikos mokslo kryptį. Böhm, nepaisant to, kad ne vienu atžvilgiu nukrypsta nuo savo pirmtakų, pakartotinai pasinaudojo proga atmesti pretenziją į savo vertės mokslo sampratos originalumą. Vis dėlto, jei naujoji, ant psichologinio naudojimo vertės pagrindo pastatyta ekonomikos teorija visose kultūros šalyse nepaliaujamai įgyja reikšmės ir paplitimo, o jos galutinė pergalė prieš nepakankamas senesnes teorijas šiandien vargu ar tebekelia abejonių, tai Böhm energingam ir puikiam stojimui už naująjį mokslą (Böhm į savo vertės mokslo dėstymą įtraukė daugybę senesnės doktrinos elementų!) tikrai turi būti pripažinta esminė dalis šioje sėkmėje.
Böhm vardas savo dalyko bičiulių sluoksniuose jau buvo tapęs garsiai žinomas dėl jo meistriško vertės mokslo dėstymo.
Tačiau tas veikalas, kuriuo jis pagrindė savo toli už Austrijos ir Vokietijos sienų siekiančią mokslininko ir rašytojo šlovę, buvo jo „Geschichte und Theorie des Kapitalzinses" (du tomai, 1884–1889). Šiame savo pagrindiniame veikale, kuriame jis ėmėsi išspręsti sudėtingą kapitalo palūkanų paaiškinimo problemą, į visišką galią pasireiškė visi Böhm-Bawerk mokslinės individualybės privalumai – jo nuodugnumas, apsiskaitymas, puiki dėstymo dovana ir polemikos jėga. Šis veikalas, nagrinėjantis teorinės nacionalinės ekonomijos specialiąją problemą dviejuose, galiausiai (trečiajame leidime 1909–1915) trijuose stambiuose tomuose, iš viso beveik 2000 spaudos puslapių, nepaisant šios monografiniam dėstymui ekonomikos teorijos srityje neįprastos apimties, dar autoriaus gyvenimo metu sulaukė trijų leidimų ir visur, kur tik užsiimama moksline nacionaline ekonomija, sulaukė rimčiausio dėmesio.
Ne tokio paties, nedalomo pripažinimo sulaukė Böhm pirmąkart 1889 m. viename tome, o trečiajame leidime dviejuose tomuose (1909–1912) paskelbtas bandymas pozityviai išspręsti daug ginčų sukėlusią kapitalo palūkanų problemą. Šis leidinys labiau nei galbūt kuris kitas per pastaruosius dešimtmečius tapo gyvos mokslinės diskusijos visų kultūros šalių, ypač ir Amerikos, nacionalinės ekonomijos literatūroje objektu. Jo pagrindinis turinys (kuo griežčiau laikantis autoriaus žodžių) gali būti trumpai apibendrintas šiais sakiniais:
Eilė iš dalies psichologinių, iš dalies techninių priežasčių veikia kartu, kad žmonių vertinimuose ir toliau iš tų vertinimų kylančiose kainose dabartinėms gėrybėms būtų suteikiama tam tikra pirmenybė prieš būsimas tos pačios rūšies ir skaičiaus gėrybes. Psichologinės priežastys glūdi daugiausia ateities neapibrėžtume ir mažesniame rūpestyje, kurį dauguma žmonių skiria būsimų poreikių patenkinimo užtikrinimui; techninės priežastys daugiausia susijusios su tam tikrais gamybos santykiais, ypač su tuo, kad techniškai našiausi gamybos metodai yra tie, kuriuose galima sau leisti toli užsimojusius ir daug laiko reikalaujančius aplinkkelinius gamybos būdus (parengiamąjį tinkamų tarpinių produktų, įrankių, pagalbinių priemonių ir panašiai gaminimą). Kadangi tokius daug laiko reikalaujančius aplinkkelius gali pasirinkti tik tas, kuris jau dabar turi rankose pakankamą pinigų ar gėrybių sumą, kad galėtų padengti tokio ilgo laikotarpio gamybos reikmes, disponavimas dabartinėmis gėrybių sumomis gamyboje įgyja padidintą reikšmę, prieš kurią būsimos gėrybių sumos, kurios, žinoma, negali atlikti tų paslaugų, turi atsitraukti.
Dėl visų šių aplinkybių tarp dabartinių ir būsimų gėrybių susiklosto vertinimo ir mainų santykis, kuris reguliariai krypsta pirmųjų naudai, taip kad, pavyzdžiui, 100 dabartinių markių ar centnerių kviečių laikomi lygiaverčiais ne 100, o maždaug 105 kitų metų (kitais metais į rankas ar į apmokėjimą patenkančioms) markėms ar kviečių centneriams.
Iš šio pamatinio fakto, pasak Böhm, kyla „kapitalo palūkanos ir įvairios jų pasireiškimo formos".
Čia trumpai apibendrinta Böhm-Bawerk kapitalo palūkanų teorija visur sukėlė nemažą sąmyšį tarp mokytų ekonomistų, ir būtent ne tik tarp tų, kurie kapitalo palūkanas buvo nagrinėję monografiškai, bet ir tarp gausių nacionalinės ekonomijos kompendiumų, vadovėlių, sistemų ir taip toliau autorių, kurie juk visi buvo ex professo pateikę kapitalo palūkanų problemą. Visi jie, kad ir kokią poziciją užimtų, jau pasirodžius pirmajam Böhm veikalo tomui, taigi dar prieš sužinodami autoriaus siūlomą sprendimą, atsidūrė akistatoje su griežta savo mokymų kritika. Įtampa, su kuria buvo laukiama Böhm pozityviosios kapitalo palūkanų teorijos pasirodymo, tokiomis aplinkybėmis buvo lygiai taip suprantama, kaip ir gausi išpuolių banga, kuri pasirodžius veikalui užgriuvo drąsaus naujovininko galvą. Prie to prisidėjo aplinkybė, kad Böhm teorija iš tiesų teikė ne vieną atspirties tašką pagrįstai kritikai. Žymūs ekonomistai, ypač Anglijos ir Amerikos, pavadino Böhm ankstesnių teorijų kritiką vienpusiška, jo paties siūlomą sprendimą – dirbtiniu ir neempirišku, netgi prieštaraujančiu patyrimui, tačiau dažnai pražiūrėdami svarbius tiesos elementus jų kritikuojamoje teorijoje.
Böhm pagrindinio veikalo vertę gausios priešininkų gretos, kurias jis sukėlė, palietė tik nedideliu mastu7. Mat tai, ko niekas nepajėgė suabejoti, buvo galingas postūmis ir pagilinimas, kurį nacionalinės ekonomijos tyrimui suteikė šis veikalas ir jo kovingas autorius, Böhm mokslinių siekių sąžiningumas ir visiškas jo asmenybės atsidavimas mokslo, kurio tarnybon jis buvo stojęs, pažangai.
Pastabos: