Ludwig von Mises pratarmė (Viena, 1926 m. sausio 5 d.) įvadina Siegfried Strakosch kritiką Austrijos socialdemokratijos naujajai agrarinei programai. Mises šią programą interpretuoja kaip mėginimą didelę žemės ir miškų ūkio dalį paversti nuostolingu, dotuojamu sektoriumi: stambiosios žemėvaldos ir miškų nusavinimą bei nacionalizavimą, nors federacijos įmonės, jo teigimu, ištisai dirba su deficitais. Jis argumentuoja, kad programa kaimo rinkėjams žada išlaidas iš viešųjų lėšų, neįvardydama jų finansavimo, ir siekia vien balsų. Strakosch, kurį Mises pristato kaip sėkmingą žemdirbį bei gamtos tyrinėtoją ir ekonomikos publicistą, programą nagrinėja po detalę. Mises tikisi, kad jo dalykiškas išdėstymas atvers skaitytojams akis dėl jos įgyvendinimo grėsmės.
Pratarmė.
Žlugus socialistinei ideologijai ir patyrus nesėkmę su jos receptais pasaulio laimei pasiekti, socialdemokratų partija neišnyko iš scenos. Ji išliko net ir tada, kai jos pirminė programa pasirodė esanti nepajėgi. Nors to galbūt ir nenori atvirai pripažinti, jos naujoji programa skamba taip: kapitalizmo sukauptų gėrybių masių pravalgymas.
Naujojoje Austrijos socialdemokratijos agrarinėje programoje šis siekis mums atsiskleidžia nuogiau ir atviriau nei kur kitur. Žemės ūkio stambusis ūkis dirba racionaliau už valstietį ir sklypelio savininką; agrarinė programa to negali ginčyti, tačiau ji vis dėlto reikalauja nusavinti stambiąją žemės ūkio žemėvaldą ir perduoti ją federacijos nuosavybėn, nors kiekvienas žino, kad visi federacijos ūkiai dirba nuostolingai. Dvylika procentų viso Austrijos miškų ploto tvarko federacija; jie kasmet praryja milijardinį deficitą, kai tuo tarpu visi privatūs miškų savininkai gauna pelno. Nepaisant to, agrarinė programa reikalauja nusavinti ir suvalstybinti privačiąją stambiąją miškų nuosavybę. Socializuoti miškai, sakoma toliau, turi būti tvarkomi „ne kaip kapitalistiniai pelno miškai, o kaip socialistiniai gerovės miškai“. Šis priedas buvo perteklinis; juk po patyrimų, kurių progų turėjome gausiai, vargu ar kas baimintųsi, kad federacijos ar bendruomeninio ūkio įmonės galėtų duoti pelno. Vienu žodžiu: tikslas, kurio siekia socialdemokratinė agrarinė programa, yra didelės žemės ir miškų ūkio dalies pavertimas dotuojamu ūkiu; žemė ir dirva neturi nebeduoti jokio gryno pelno, o jos apdorojimu užsiimantieji turi būti remiami įplaukomis iš kitų šaltinių. Vos ne kiekvienas agrarinės programos punktas kalba apie išlaidas iš viešųjų lėšų žemės ūkio naudai. Taip, pavyzdžiui, „iš viešųjų lėšų remtinos“ kampininkų ir smulkiųjų valstiečių pakinkomos kooperatyvinės draugijos. Federacijos ir žemių lėšų išleidimo toliau reikalaujama priemonėms, palengvinančioms gero sėklinio grūdo, dirbtinių trąšų, gerų veislinių gyvulių įsigijimą, žemės ūkio mašinų stočių steigimui ir t. t.
Iš kur turi atsirasti lėšos visoms šioms išlaidoms padengti, socialdemokratinėje programoje, tiesa, nepasakoma. Užtat siūloma panaikinti įvairius šiandien esamus mokesčius, pavyzdžiui, cukraus mokestį ir vyno mokestį. Vyno mokesčio panaikinimas turbūt turėtų skatinti alkoholizmą! Atrodo, kad dalykiniai abejonės naujosios socialdemokratinės agrarinės programos sudarytojų pernelyg nekamavo. Vienintelis požiūris, kurio jie laikėsi rengdami programą, kaip tik ir buvo: poveikis rinkėjams.
Iki šiol socialdemokratų partija, spręsdama visus klausimus, susijusius su žemės ūkiu, atstovavo vien tik miesto vartotojo pozicijai. Bet dabar, kad pasiektų visišką valdžią, jai reikia ir kaimo rinkėjų balsų, todėl ji rengia agrarinę programą, pilną viliojančių pažadų. Ar žemdirbiai leisis šios programos suklaidinami? Ar jie nesupras, kad socialdemokratų partijai ilgainiui vis dėlto nepavyks užkrauti miesto gyventojams naštų žemės ūkio naudai? Ar jiems neatrodys įtartinas tas susidomėjimas, kuris socialdemokratų partijoje staiga prabudo žemės ūkio reikalams?
Dr. Siegfried Strakosch, mūsų sėkmingiausias žemdirbys, lygiai pasižymintis ir kaip gamtos tyrinėtojas, ir kaip tautos ūkio rašytojas, ėmėsi užduoties išsamiai išnagrinėti socialdemokratinę agrarinę programą. Kai Dr. Strakosch kalba apie agrarinės politikos problemas, tuomet kiekvienas Austrijoje gali iš jo pasimokyti, net jei kai kuriais tautos ūkio dalykais su juo ne visai sutiktų. Blaivus jo dėstymo dalykiškumas neliks be poveikio. Tikėkimės, kad jis daugeliui atvers akis dėl pavojaus dydžio, kurį mūsų kraštui užtrauktų net dalies socialdemokratinės agrarinės programos įgyvendinimas.
Viena, 1926 m. sausio 5 d.
Profesorius Dr. Ludwig Mises.