Alfred Amonn

Alfred Amonn augo kaip Brunecko pirklio Johann Amonn ir Anna Seebacher sūnus Pietų Tirolyje, lankė c. k. gimnaziją „Vinzentinum“ Brixene ir 1902 m. išlaikė brandos egzaminus. Teisės ir valstybės mokslų studijos vedė jį per Insbruką, Miuncheną, Halę, Leipcigą, Oksfordą ir Londoną į Vieną, kur 1907 m. jam buvo suteiktas dr. iur. et rer. pol. laipsnis. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti asistentu Vienos Valstybės mokslų institute pas Eugen von Philippovich, kurio kartu su Edmund Bernatzik leistuose „Wiener Staatswissenschaftliche Studien“ 1911 m. buvo paskelbtas ir jo habilitacijos darbas „Objekt und Grundbegriffe der theoretischen Nationalökonomie“. Habilitacija 1910 m. atvėrė judrią dėstymo karjerą: 1910–1912 m. nepaprastasis profesorius Friburge Šveicarijoje, 1912–1918 m. profesorius Černovcuose, tarp jų 1913/14 m. pavaduojant Joseph Schumpeter Graco universitete jo mainų semestro Columbia University metu. 1920 m. jis buvo pakviestas ordinariniu profesoriumi į vokiečių Prahos universitetą, 1926–1929 m. kviestiniu profesoriumi į Tokijo imperatoriškąjį universitetą. 1929 m. Berne Amonn perėmė teorinės nacionalinės ekonomikos ir finansų mokslo katedrą, kuriai vadovavo iki emeritūros 1953 m.; jis du kartus buvo dekanu, o 1949/50 m. universiteto rektoriumi. Metodiškai Amonn vykdė logiškai pagrįsto nacionalinės ekonomikos objekto apibrėžimo programą ir tam griežtai skyrė empirinį patyrimo objektą nuo konstruktyvaus pažinimo objekto. Su Carl Menger metodologiniu teorijos ir istorijos atskyrimu jis aiškiai simpatizavo, tačiau laikėsi atstumo nuo senesnės Vienos mokyklos psichologinės-subjektyviosios vertės teorijos ir įtraukė vėlesnes Walras paskatas bei Cassel stokos analizę. Ši sintezė pelnė jam tai marksistų, kaip Isaak Rubin, tai socialinės ekonomikos atstovų, kaip Sombart ir Oppenheimer, kritiką. Berne Amonn 1942 m. įgijo pilietybę, 1953 m. buvo Bavarijos ir Austrijos mokslų akademijų narys korespondentas ir kaip ekspertas bei ekonominės politikos ekspertų komisijų narys formavo Šveicarijos ekonominę politiką dar ilgai po emeritūros. 70-ojo gimtadienio proga 1953 m. siauresnis Berno ratas, susitelkęs apie Valentin F. Wagner ir Fritz Marbach, skyrė jam jubiliejinį leidinį „Wirtschaftstheorie und Wirtschaftspolitik“. Jis mirė 1962 m. lapkričio 2 d. Berne sulaukęs 79 metų.