Klaidą laikyti gėrybių kiekius mainuose ekvivalentais padarė jau Aristotelis, kuris sako: „Turėti daugiau, nei savo paties, vadinama laimėjimu, o turėti mažiau, nei pradinę savo dalį, vadinama praradimu, pvz., perkant ir parduodant . . . bet kai jie negauna nei daugiau, nei mažiau, o kaip tik tai, kas jiems priklauso, jie sako turintys, kas sava, ir nei prarandantys, nei laimintys." (Ethica Nicomachea, v. 5. 1132ᵇ, 13–18.) Tęsdamas jis sako: „Jei, tad, pirma esama proporcingos gėrybių lygybės, o paskui įvyksta abipusis veiksmas, bus pasiektas mūsų minimas rezultatas. Ir ši proporcija nebus pasiekta, jei gėrybės kažkokiu būdu nėra lygios." (Ten pat, 1133ᵃ, 10–26.) Panašią pažiūrą reiškia Geminiano Montanari (Della moneta, in Scittori classici Italiani di economia politica, Milano, 1803–5, III, 119 ir toliau). François Quesnay (Dialogue sur les travaux des artisans, perspausdinta in E. Daire (red.), Physiocrates, Paris, 1846, p. 196) sako, jog „le commerce n'est qu'un échange de valeur pour valeur égale." Taip pat žr. A.R.J. Turgot, Réflexions sur la formation et la distribution des richesses, perspausdinta in Oeuvres de Turgot, red. G. Schelle, Paris, 1913–23, II, 555; G.F. Le Trosne, De l'intérêt social, Paris, 1777, p. 33; Adam Smith, An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations, Modern Library Edition, New York, 1937, p. 33; David Ricardo, Principles of Political Economy and Taxation, red. E.C.K. Gonner, London, 1891, p. 11; ir J.B. Say, Cours complet d'économie politique pratique, Paris, 1840, I, 303 ir toliau.

Jau 1776 m. randame E.B. de Condillac, kuris prieštaravo šiam požiūriui, nors jo argumentai buvo vienpusiški (Le commerce et le gouvernement, perspausdinta E. Daire (red.), Mélanges d'économie politique, Paris, 1847, I, 267). Prieštaravimai, kuriuos Say pateikia Condillac (Say, op. cit., pp. 305–306), remiasi naudojimo vertės, kurią turi galvoje Condillac (Condillac, op. cit., p. 250), ir mainomosios vertės, suprantamos kaip gėrybių lygiavertiškumas, kurią turi galvoje Say, sumaišymu. Atrodo, kad ši painiava kyla dėl netinkamo žodžio „valeur“ vartojimo iš Condillac pusės. Theodor Bernhardi pateikė įžvalgią anglų kainų teorijų kritiką (Versuch einer Kritik der Gründe die für grosses und kleines Grundeigentum angeführt werden, St. Petersburg, 1849, pp. 67–236). Pastaruoju metu ankstesnes kainų teorijas išsamiai kritikavo H. Roesler („Zur Theorie des Preises“, Jahrbücher für Nationalökonomie und Statistik, XII ²⁶, 81–138) ir Johann Komorzynski („Ist auf Grundlage den bisherigen wissenschaftlichen Forschung die Bestimmung den natürlichen Höhe der Güterpreise moglich?“, Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XXV ²⁷, 189–238). (Žr. taip pat Karl Knies, „Die nationalökonomische Lehre vom Werth“, Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft, XI ²⁸, 467.)